Poetė Janina Narūnė net ir anapus Atlanto sugebėjo išsaugoti, puoselėti ir vaikams diegti meilę Lietuvai, o jos prozos knygose gausu istorinių įvykių, autorė supažindina savo skaitytojus su garsiomis ano meto asmenybėmis.
Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.
Janina Narūnė. Pasaulio audrų nenutildyta poezija
Vladas Vaitkevičius
Prieš 125-erius metus – 1895 m. gegužės 29 d. – Panevėžyje gimė vaikų poetė, žurnalistė, pedagogė, visuomenininkė, autobiografinių atsiminimų autorė Janina Markevičiūtė-Narutavičienė-Pakštienė (literatūrinis slapyvardis – Janina Narūnė). 1911-aisiais baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, lietuvybės Panevėžio krašte skleidėjo kun. Juozo Stakausko (1900 07 24–1926 07 26–1972 03 02) pakviesta, mokytojavo „Saulės“ lietuvių švietimo draugijos įsteigtoje mokykloje Panevėžyje. 1913–1917 m. J. Markevičiūtė studijavo Stebuto aukštuosiuose agronomijos kursuose Petrapilyje. 1918 m. grįžusi į Lietuvą gyveno Vilniuje, bendrabutyje Žvėryne, įsidarbino Juozo Tūbelio nurodytoje redakcijoje, kurios redaktorius buvo agronomas Jonas Aleksa. Lenkams užėmus Vilnių, atvyko į Kauną, dirbo Žemės ūkio ministerijoje (rekomendavo taip pat J. Tūbelis), Švietimo skyriaus leidžiamame mėnesiniame laikraštėlyje „Žemės ūkis“, korespondente „Vilties“ redakcijoje. Įsteigė Lietuvos vaiko draugiją, 1928 m. rengė ir redagavo moterų radijo valandėlę, buvo „Lietuvos žinių“, „Ūkininko patarėjo“, „Ryto“ ir 1919–1928 m. Kaune ėjusio dienraščio „Lietuva“ moterų skyriaus redaktorė. Aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“. Ištekėjusi už inžinieriaus Petro Narutavičiaus, išvažiavo gyventi į Šiaulius, vėliau grįžo į Kauną. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravo į Austriją, gyveno Bregence, 1948 m.persikėlė į Kolumbiją, rašė į lietuviškus leidinius, rengė lietuvių meno parodas. 1959-aisiais apsigyveno JAV. Majamyje ištekėjo už tautos šauklio, našlio profesoriaus daktaro Kazio Pakšto (1893–1960). Ji iš karto pradėjo aktyviai bendradarbiauti lietuvių išeivių spaudoje, kūrė eilėraščius vaikams ir jaunimui, buvo priimta į Pietų Amerikos moterų rašytojų draugiją, Lietuvių žurnalistų sąjungą Detroite, Stasio Butkaus šaulių kuopą.
Dar gyvendama Kolumbijoje J. Narūnė 1956 m. debiutavo JAV išėjusia knygele „Gintarėlė“ – beletristine legenda apie gintarą, vėliau ji išversta į anglų („Amberella“), ispanų („Ambarita“) ir vokiečių („Bernsteinchen“) kalbas. 1958-aisiais Čikagoje išleistą J. Narūnės trijų skyrių eilėraščių knygą vaikams „Jaunieji daigeliai“ kritikai įvertino palankiai, atkreipė dėmesį į eilėraščių naujoviškumą, derantį su tautosakiniu stiliumi, rinkinėlį puošiančius, papildančius piešinius ir tikroviškas nuotraukas. Kai kuriose jų vaikai ir lėlės vilki tautinius drabužius, pasidabinę karoliais, o tai sukelia Lietuvos grožio ir ilgesio įvaizdį. Tėvynės meilės jausmą sustiprina ne kartą knygoje minimi gimtosios šalies miestai – Vilnius, Kaunas, Palanga. Brangiausias autorei – Kaunas, kuriame ji gyveno, dirbo, kūrė, bet, tragiškų aplinkybių verčiama, turėjo jį palikti.
„Jaunuosiuose daigeliuose“ J. Narūnė skatina mažuosius skaitytojus ne tik mylėti tėvynę, bet ir puoselėti ją, dirbti jos labui (eil. „Skalbėjėlė“, „Verpėjėlė“, „Protinga Aldonėlė“, „Namus statau“ ir kt.). Eilėraščiai apie gimtinę labai subtilūs, išgyventi, poetė dažnai vartoja mažybinius daiktavardžius: šunelis, mergytė, kojytės, siūlelis, staklelės ir kt., juose daug liaudies dainoms būdingų motyvų. Kauno apskrities viešosios bibliotekos parengtoje publikacijoje „J. Narūnės eilėraščių knyga „Jaunieji daigeliai“ rašoma:
Prieš šešis dešimtmečius išleistoje bei Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomoje knygoje kalbėtoja padeda vaikams matyti ir girdėti gamtą, primena gražius Lietuvos kraštovaizdžio vardus. Kartais knygoje atskleidžiamas sudėtingas dvasinis vaiko pasaulis su kontrastingais jo nuotaikų pokyčiais. <…> Knygoje nevengiama socialinių temų, pavyzdžiui, eilėraštyje apie Gedimino kalną ne tik sakoma, kad jį puošia Gedimino pilis, bet ir įvardijamas istorinis įvykis – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. Trumpas kūrinys papildytas išraiškingu Gedimino pilies vaizdu.
Gerų žodžių poetei negailėjo ir prozininkas, poetas, kunigas Stasys (Stasius) Būdavas (1908 03 05–1929–1966 09 09), 1959 m. sausio 17 d. dienraštyje „Draugas“ recenzavęs „Jaunuosius daigelius“:
J. Narūnės eilėraščiai aiškūs ir nekomplikuoto turinio. Atrodo, autorės tikslas buvo labiau pedagoginis, negu literatūrinis. Užtat leidinyje nestinga stipraus didaktinio motyvo, kuris toks ryškus pirmuose dviejuose skyriuose, trečiajame dar labiau pabrėžiamas patriotinis akcentas. <…> Šiaip jau nuo knygos atsivertimo ir iki jos paskutinio puslapio pro skaitytojo akis eina vienas po kito lengvi ir grakštūs, žaismingi bei dainos pilni eilėraščiai.
Pataisyti ir papildyti „Jaunieji daigeliai“ pakartotinai išleisti 1960 m. Vadinasi, knyga buvo skaitoma, reikalinga.
J. Narūnė išeivijoje parašė ir išleido bene 18 įvairaus žanro knygų. Profesorės Gražinos Slavėnienės nuomone, jos kūryba priskirtina tuo metu išeivijoje populiariai folkloristinei-fantastinei tematikai. 1958-aisiais pasirodė Vandos Stančikaitės iliustruota J. Narūnės pasaka „Snaigių karalaitė“. Už finansinę paramą autorė dėkojo kultūrininkei Marijai Rudienei. 1962 m. skaitytojai galėjo paimti į rankas Čikagoje išleistą poetės rinkinį „Gintaro takais“, paantrašte „Lietuvos vaizdai eilėraščiuose“. 1963-iaisiais J. Narūnė-Pakštienė visus nudžiugino ypatinga knyga „Sutemos“ – dienoraštiniais posmais mirusiam savo antrajam vyrui prof. dr. K. Pakštui. Štai ką apie šią knygą 1964 m. balandžio 1-ąją rašė laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis „Draugas“:
Saulei nusileidus, tamsi skraistė apgaubia žemę. Sutemos. Į žmogaus sielą atslenka liūdesys. Liūdesys skaisčios saulės-gyvybės. Bet visa tai tik laikinai. Praėjus kelioms valandoms, vėl grįžta šviesa ir džiaugsmas. <…> Ši knyga padės susikaupti ir atrasti vilties ateičiai: „Ir ant skeveldros tas išplauks, / Kas bus drąsus!“ / Kalbėdamas jaunimui, / Šaukei žodžius / Paskutinius… „Sutemos“ – knyga kiekvienai šeimai. Joje glūdi gili gyvenimo prasmė. Kiek daug žmonių į jį žiūri paviršutiniškai. Priartėjus sunkiai valandai, jis išgyvena tragiškai, nes tam nepasiruošęs.
1974 m. Niujorke, Brukline, dienos šviesą išvydo Zitos Sodeikienės iliustruota J. Narūnės lyrinių pasakojimų knyga „Rūtelės aitvaras“. Mano galva, ypač reikšminga autobiografinė J. Narūnės trilogija „Vaikystė“ (Bruklinas, 1975), „Jaunystė“ (Bruklinas, 1978), „Trys ir viena“ (Čikaga, 1972) bei knyga „Pirmūnės akademikės“ (Čikaga, 1980). Pastarosios knygos pratarmėje rašoma:
Autorės J. Narūnės-Pakštienės atliktas milžiniškas darbas yra svarbus ir naudingas istoriniu, enciklopediniu ir kultūriniu požiūriu. Enciklopediniu atžvilgiu atliktas milžiniškas darbas: surankiota 240 asmenų su tikromis datomis,vietomis, faktais,su 102fotografijomis. Knygoje pateikiama žinių apie žymiąsias Lietuvos moteris, XX amžiaus pirmoje pusėje studijavusias Petrapilyje, Maskvoje, Vakarų Europoje ir JAV. Tai buvo pirmosios Lietuvos intelektualės.
Dar verta paminėti J. Narūnės eiliuotą kalėdinę pasaką „Miško viešnia“ (1973?), eiliuotą apysaką „Lineliai“ (1973 ar 1974?), taip pat dvi jos eilėraščių knygeles vaikams: Rimos M. Kulmanienės iliustruotą „Birutės rytą“ (1967) ir eiliuotą pasaką „Mūsų žvirblis“ (1977?), kurią iliustravo Z. Sodeikienė.
Danutė Bindokienė Čikagoje leistame JAV lietuvių vienuolių jėzuitų religinės ir tautinės kultūros mėnesiniame žurnale „Laiškai lietuviams“ apie „Mūsų žvirblį“ rašė:
Tai paprastutė eiliuota pasakėlė apie iškritusį iš lizdo žvirbliuką, kurį slaugė ir augino Algis su Ule. Pasakėlės eiliavimas nesiskiria nuo visų kitų Narūnės eiliuotų knygelių vaikams. Iliustracijos gana patrauklios. Vaikui, kuris labiau domėsis mažo paukštelio nuotykiais, o ne eiliavimo nesklandumais, knygelė, be abejo, patiks, tuo labiau kad kiekvieno puslapio pusę užima vaizdus piešinėlis.
„Vaikystės“ įžangoje – nepaprastai nuoširdūs autorės žodžiai tėvams:
Palaimintos, saulėtos, be rūpesčių dienos, tėvo – motinos begalinės meilės palydėtos! Mano brangiesiems tėvams atminti aukoju šį darbą.
Gyva, įtaigia, sodria, švelnaus humoro „palinksminta“ kalba J. Narūnė nusiveda skaitytoją į savo vaikystę, vaikišku balsu skardėjusią daugiausiai Ukmergėje ir Balninkuose, atskleidžia savo gyvenimo ištakas. Paminėsiu kai kurių knygos skyrių pavadinimus: „Porcelianinės lėlės“, „Į Ukmergę“, „Rusiškas Dievas“, „Balninkai“, „Jokūbėlis“, „Liubinavos rūmai“, „Su miestelio vaikais“, „Vladislovas Vaišvila“, „Viktutė atvažiuoja“, „Aš ir vėl su vaikais“, „Mokslo metai Ukmergėje“, „Nušvinta Panevėžys“ ir kt.
„Jaunystėje“ įsimena pasakojimas apie mokymąsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje:
Profesoriaus Jono Jablonskio kalbos pamokos gimnazijoje mums buvo tikra atgaiva, nes buvo gyvos, palydėtos pavyzdžiais, liaudies posakiais ir t. t. Jis pats buvo toks savas, mielas ir mums prieinamas. Tik visa bėda, kad mūsų grupė buvo maža: Onytė Jablonskytė (jo duktė), Janė Markevičiūtė, Marė Mingeilaitė ir viena žydaitė. Niekas iš sulenkėjusių panevėžiečių mergaičių nelaikė savęs lietuvėmis, nes joms atrodė „per prasta“ mužikiška kalba…
Knygoje „Jaunystė“ gausu istorinių įvykių, autorė rašo apie pažintis su garsiomis asmenybėmis: skulptoriais Juozu Zikaru, Petru Rimša, operos solistu Kipru Petrausku, kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša ir kitais, apie Pirmojo pasaulinio karo baisumus, studijas išsvajotame Petrapilyje, apie nelengvas pirmąsias dienas Šiaurės sostinėje, šventadienio valgyklą, Petrapilio lietuvių draugijos veiklą. J. Markevičiūtė prisimena, kaip studentų draugija rengdavo koncertus, kuriuose dainavo solistai Vlada Grigaitienė, Morta Vaičkienė, tenoras Aleksandras Katkus. Kai dalyvaudavo mūsų nuostabusis, nepamainomas, lyrinis tenoras Kipras Petrauskas, – rašo J. Narūnė, – salė būdavo perpildyta! Tada, be lietuvių, dar įsiprašydavo prie įėjimo kitataučiai, – kas nenorės išgirsti Petrapilio garsųjį solistą?!
Būsimoji rašytoja su studentų bendrijos nariu Dočkumi tramvajumi važiavo pas prašmatniuose rūmuose gyvenusį K. Petrauską prašyti nepasididžiuoti ir padainuoti didžiajame studentų koncerte-baliuje. Vėliau J. Narūnė su Jokūbu Sližiu aplankė J. Tallat-Kelpšą, ir jis noriai sutiko koncerte akomponuoti K. Petrauskui. Autorė rašo apie agronomų kuopelę, medikus, studentų Kūčias bendrabutyje, dr. Vladą Nagevičių-Nagių, jo paskaitas, apsilankymą operoje „Faustas“, vaizdingai aprašo studentų koncertą-balių.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Narūnė baigė gailestingųjų seserų kursus, budėjo didžiausioje Petrapilio ligoninėje toli už miesto ribų, lankė sužeistus lietuvius. Trumpam grįžusi į Panevėžį aplankyti sergančios mamos, vėl per Liepoją atvažiavo į Petrapilį. Netrukus susipažino su garsiu visuomenininku, tuo metu buvusiu Lietuvos Kauno gubernijos atstovu Rusijos Dūmoje Martynu Yču. Jis kaskart lankydamasis atnešdavo gėlių, saldainių, O. Jablonskytei padovanojo laikrodį. J. Markevičiūtė rašo apie kareivių bėgimą iš fronto. Agronomas J. Tūbelis taip pat pasitraukė iš pareigų fronto intendantūroje ir todėl liko gyvas, nes revoliucingai nusiteikę dezertyruojantys kareiviai žudė savo viršininkus. Kadangi neramu buvo ir Petrapilyje, autorė parvyko į Lietuvą.
Autobiografinę knygą „Jaunystė“ papildo svarbios istorinės nuotraukos. Jose matome Balį Sruogą Panevėžyje, profesorių Juozą Žilevičių, generolą dr. Vladą Nagevičių-Nagių, globojusį Petrapilio karo medicinos akademijos studentus lietuvius Kazį Škirpą su Jackumi Sondecku ir universiteto studentais Antanu Sugintu bei Petru Balsiu, buvusią Petrapilio moterų medicinos instituto studentę O. Jablonskytę-Landsbergienę su Bestuževo aukštųjų moterų kursų studente Jadvyga Chodakauskaite-Tūbeliene, dainininką K. Petrauską, dailininką Adomą Varną, autorę J. Narūnę su savo tėvu Jonu Markevičiumi Palangoje ir kt.
J. Markevičiūtė-Narutavičienė-Pakštienė-Narūnė mirė 1983 m. vasario 7 d. Majamyje, Floridoje.
Jos kūryba ir visuomeninė veikla, manding, nusipelno nuodugnesnio tyrinėjimo.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką "Sutinku" arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.Privatumo politikaSUTIKTI
Privatumo politika
Privatumo politika
Slapukai yra nedideli informacijos failai, atsiųsti į Jūsų įrenginį (kompiuterį ar mobilųjį telefoną) iš Jūsų lankomų svetainių. Slapukai nekelia jokios grėsmės Jūsų įrenginiams. Lankant tam tikrą svetainę Jūsų interneto naršyklė nuskaito slapuką ir pateikia informaciją, pavyzdžiui, atpažindama Jus kaip svetainės lankytoją ir pritaikydama svetainės turinį pagal Jūsų poreikius.
Slapukai neleidžia stebėti visko, ką daro svetainės lankytojas, jie neišsaugo vartotojų naudojamų slaptažodžių.
Jūs galite nustatyti savo naršyklę taip, kad būtų priimti visi slapukai, atmesti visi slapukai arba būtų pranešama, kai slapukas atsiunčiamas. Kiekviena naršyklė skirtinga, todėl, jei nežinote, kaip pakeisti slapukų nustatymus, pasiskaitykite jos naudojimo žinyną. Jūsų įrenginio operacinėje sistemoje gali būti papildomų slapukų valdiklių. Jei nenorite, kad slapukai rinktų informaciją, naršyklės nustatymuose atsisakykite slapukų naudojimosi. Norėdami daugiau sužinoti, kaip valdyti slapukus, apsilankykite adresu: http://www.allaboutcookies.org/manage-cookies/.
Būtinieji slapukai: tokie slapukai yra būtini tam, kad galėtumėte žvalgytis po interneto svetainę ir naudotis jos funkcijomis, tokiomis kaip prieiga prie saugių interneto svetainės sričių.
Veikimą gerinantys slapukai: šie slapukai renka informaciją apie tai, kai naudotojai naudojasi tam tikra interneto svetaine, pavyzdžiui, kurie puslapiai lankomi dažniausiai ir ar lankytojai iš tinklalapių gauna klaidų pranešimų. Šie slapukai nerenka informacijos, leidžiančios atpažinti svetainės lankytoją. Visa šių slapukų renkama informacija yra bendrojo pobūdžio, todėl anoniminė. Ji naudojama tik svetainės veiklai pagerinti.
Poetė Janina Narūnė net ir anapus Atlanto sugebėjo išsaugoti, puoselėti ir vaikams diegti meilę Lietuvai, o jos prozos knygose gausu istorinių įvykių, autorė supažindina savo skaitytojus su garsiomis ano meto asmenybėmis.
„Jaunuosiuose daigeliuose“ J. Narūnė skatina mažuosius skaitytojus ne tik mylėti tėvynę, bet ir puoselėti ją, dirbti jos labui (eil. „Skalbėjėlė“, „Verpėjėlė“, „Protinga Aldonėlė“, „Namus statau“ ir kt.). Eilėraščiai apie gimtinę labai subtilūs, išgyventi, poetė dažnai vartoja mažybinius daiktavardžius: šunelis, mergytė, kojytės, siūlelis, staklelės ir kt., juose daug liaudies dainoms būdingų motyvų. Kauno apskrities viešosios bibliotekos parengtoje publikacijoje „J. Narūnės eilėraščių knyga „Jaunieji daigeliai“ rašoma:
J. Narūnė išeivijoje parašė ir išleido bene 18 įvairaus žanro knygų. Profesorės Gražinos Slavėnienės nuomone, jos kūryba priskirtina tuo metu išeivijoje populiariai folkloristinei-fantastinei tematikai. 1958-aisiais pasirodė Vandos Stančikaitės iliustruota J. Narūnės pasaka „Snaigių karalaitė“. Už finansinę paramą autorė dėkojo kultūrininkei Marijai Rudienei. 1962 m. skaitytojai galėjo paimti į rankas Čikagoje išleistą poetės rinkinį „Gintaro takais“, paantrašte „Lietuvos vaizdai eilėraščiuose“. 1963-iaisiais J. Narūnė-Pakštienė visus nudžiugino ypatinga knyga „Sutemos“ – dienoraštiniais posmais mirusiam savo antrajam vyrui prof. dr. K. Pakštui. Štai ką apie šią knygą 1964 m. balandžio 1-ąją rašė laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis „Draugas“:
