Vladas Vaitkevičius. „Gediminas Jokimaitis – Tylos, gamtos ir dvasios gelmių bei grožio poetas“

Aukšta kilmė ir didelės svajonės, skaudi tremtis ir iš laiškų išaugusi meilė, o svarbiausia – poezija, poezija, poezija… Vladas Vaitkevičius iš nuotrupų atkuria ryškų prieš šimtą metų gimusio Gedimino Jokimaičio portretą.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Gediminas Jokimaitis – tylos, gamtos ir dvasios gelmių bei grožio poetas

 

Parengė Vladas Vaitkevičius

 

Prieš šimtmetį – 1920 m. birželio 27 d. – Pernaravoje (Kėdainių r.) gimė poetas Gediminas Jokimaitis (iki 1947-ųjų – Jonas Jakimavičius), mirė 1986 m. balandžio 11 d. Vilniuje. Išleido poezijos rinkinius „Vandenų muzika“ (1969), „Su naktim kalbėsiu“ (1971), „Tu esi vasara“ (1978), „Rasa“ (1981). Po poeto mirties, 1988-aisiais, išėjo poeto eilėraščių rinktinė „Žiemos bijūnai“.  

Maironio lietuvių literatūros muziejaus Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė rašo:

Apie Gediminą Jokimaitį (iki 1947 m. – Jonas Jakimavičius) žinome labai nedaug. Tai tik sausi enciklopediniai faktai. Už jų – sudėtingas, komplikuotas, sunkiai pakeliamas žmogaus likimas. Tad kas iš tiesų buvo G. Jokimaitis ar Jonas Jakimavičius, kodėl jam buvo lemta išvysti Šiaurės pašvaistę? Atsakyti nesunku: pasiturinčios šeimos, bajorų giminės palikuonis, Lietuvos Tarybos bei Seimo nario Jono Jakimavičiaus sūnus, VDU ir Vilniaus universiteto studentas, studijavęs filosofiją, mokęsis užsienio kalbų, rimtai ruošęsis diplomato tarnybai – daug žadanti ateitis – galop 1941 m. išvežtas į Sibirą, į vieną baisiausių tremties vietų – Jakutiją, prie Lenos upės. (Interneto enciklopedijų džiunglėse rastume informaciją ir apie Gedimino tėvą Joną Jakimavičių. Gimė 1899 m. Šeštokiškių  k., Kėdainių apskrityje. Mirė 1945 m. tremtyje, Jakutijoje. Palaidotas Turuktos kaimo kapinėse pietvakarių Jakutijoje, apie 20 km nuo Niujos (Nyuva) upės deltos. Žmona – Liudvika Kraučeliūnaitė, penki vaikai: Jonas, Marija, Vytas, Kazimieras, Antanas.

Čia turėtų įsiterpti kiek kitokių prisiminimų srautas. Pirmiausiai apie netikėtai prasidėjusį tada dar Jono Jakimavičiaus ir Pranutės Aukštikalnytės susirašinėjimą. Ji baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, literatūrą jai dėstė Salomėja Nėris. Pastebėjusi Pranutės gabumus, skatino kurti, rašyti, pranašavo žymios poetės ateitį. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių literatūrą. Deja, kaip ir daugelis tos kartos poetų (V. Mačernis, P. Jurkus, Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus, Alfonsas Nyka-Nyliūnas, Kazys Umbrasas, Balys Serevičius, Pranas Kizulis, B. Krivickas, M. Indriliūnas), Aukštikalnytė neįstengė ir negalėjo priimti sovietinės realybės. Užsisklendusi savyje iki pat gyvenimo pabaigos jautė, jog kaip poetė yra bejėgė kovoti ir pakeisti sovietinės ideologizuotos prievartos karalystę. „Poezija jai buvo,– rašė Vytautas Kubilius, – per daug švarus ir šventas dalykas, kad būtų drįsusi ją adaptuoti prie šios karalystės“…

1946 m. Pranutė gauna laišką iš studijų metų draugo tremtinio Jono Jakimavičiaus. „Jo laiškai, – pasakojo Pranutė Aukštikalnytė, – buvo pilni šviesos, skaidrumo. Jis rašė ne apie sunkumus, šaltį, sunkų darbą, bet apie nepaprastą gamtos grožį, sutiktus gerus žmones. Mane tiesiog pritrenkė jo dvasios tvirtumas, didybė – jis visiškai nepalūžęs, laisvos dvasios, didus.“

<…> Gediminas ją kvietė atvažiuoti pasisvečiuoti į Sibirą. Pranutė nesiryžo palikti sergančios mamos, kitų namiškių… Tačiau ji ir jos gera draugė Vanda Zaborskaitė „kažkaip suorganizavo“ dokumentus ir paruošė siuntinį: praplėšusios knygos viršelį (simbolinis pavadinimas – F. Dostojevskio „Užrašai iš mirusiųjų namų“), įklijavo dokumentus ir išsiuntė draugui į Šiaurę. Taip 1947 m. iš Sibiro pragaro grįžo, tiksliau – pabėgo, jau nebe Jonas Jakimavičius, o Gediminas Jokimaitis… Susitikę 1947 m. jie nesiskyrė iki mirties. Atrodytų, liūdnoka, bet romantiška istorija. Vis dėlto romantikos nelabai daug. Lietuvoje jaunos šeimos daliai teko daugybė išbandymų: nuolatinė baimė, nesaugumo jausmas, vargas, skurdas. Teko slapstytis, nuolat keisti gyvenamąją vietą, glaustis pas pažįstamus. Iš pradžių, vengdamas arešto, Jokimaitis ketverius metus dirbo Rygoje mechaniku. Pranutė Jokimaitienė, iš mokytojos pareigų atleista, nes jos vadovaujamoje klasėje buvo per mažai komjaunuolių, taip pat išvyko gyventi į Rygą. Čia su Gediminu jautėsi saugesni. Jis dirbo šaltkalviu trikotažo fabrike, o Pranutė, baigusi siuvimo kursus, siuvo namuose. Parvažiavus į Vilnių, jis dirbo Fizikos-matematikos institute frezuotoju (vėliau ir juokais, ir rimtai save vadino poetu-frezuotoju), ji netikėtai gavo darbą Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tyrinėjo lietuvių tautosakos žanrus. (G. Jokimaitis dirbo ir Grožinės literatūros leidykloje – V. V.)

Donata Mitaitė „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ taip apibūdina G. Jokimaičio kūrybą:

Poezija <…> meditacinė, eilėraštis neturi griežtos struktūros, jo centre dažniausiai yra gamtos vaizdas, kartais konkreti vietovė, nuotaika, istorinės reminiscencijos. Išvertė M. Traato, L. Briedžio, G. Ungaretti ir kitų poezijos.

Gintarės Bernotienės straipsnyje „Žmogiškumo entropijos įveika Knuto Skujenieko, Gedimino Jokimaičio ir Leonardo Gutausko poezijoje“ („Lituanica“, 2011 – lmaleidykla.lt) nagrinėjama latvių ir lietuvių poezija tremties tema. Autorės teigimu, šių autorių pasipriešinimas žmogiškumo entropijai totalitarizmo epochoje grįstas vertybiniais pasirinkimais.

G. Jokimaičio poezijos rinktinės „Žiemos bijūnai“ įvade „Gyvenimas poezijoje“ profesorė Vanda Zaborskaitė atskleidžia gal ne visiems matomus giluminius iškilios, nepavergtos asmenybės kūrybos klodus, poeto dvasios sandarą, pasaulėjautos ypatumus:

G. Jokimaitis buvo dvasios žmogus – gyvos inteligentijos, plačios erudicijos. Skaitė rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis, gerai mokėjo latvių kalbą, turėjo tvirtus lotynų kalbos pagrindus. Atsidėjęs studijavo Lietuvos istoriją, labai mėgo Rytų poeziją, ypač indų, persų, buvo geras jos žinovas. <…>

Savoji poezija sroveno tyliai, nesigarsindama, ji buvo gilusis dvasios gyvenimas, kalbėjimas sau ir artimiausiems. Tai patiklus atsivėrimo balsas, rami žodžio spalva, kur niekas neskirta nustebinti, šokiruoti, tai kalbėjimas laukiantiems būtent tokio žodžio, artimiems savo vidumi, panašiems dvasine sandara. Tai nėra poezija, kuri šaukia, kviečia, skatina, o tokia, kuri pakuždomis prakalbina. Laukiančiojo ilgesys yra stiprus ypač vėlyvuosiuose, paskutiniuose eilėraščiuose: „…koks vargas nelaukiamam – grįžt, / kaip pailsta sparnai…“ G. Jokimaičio poezijos branduolys – gamtos motyvai. Nepaliestas gamtos grožis jam yra giliausias būties išgyvenimas.

Tekanti ir besileidžianti saulė, rami mėnesienos šviesa, sulyta ar spindulių nušviesta giria, rudeninis mėtų kvapas, ramūs upių užutekiai, tamsi ežero gelmė ir šviesūs, saulėti atabradai, nakties žvaigždynai ir rasų melsvumas yra jo eilėraščių atraminiai įvaizdžiai. Į juos įsipina vaikystės vizija <…>. Tylos motyvas G. Jokimaičiui esminis. <…> Tyla ir muzika yra jam susiliejančios, viena į kitą pereinančios būsenos. Muzika, kaip ir įsiklausymo, susikaupimo tyla, yra pasaulio harmonijos ir tobulumo ženklas. Vandenų tyla, vandenų muzika yra beveik tapatūs dalykai. Pasaulio darnos jutimas dažnai aptariamas muzikos sąvokomis, – „melodija“, „sonata“, „choralas“: „Korelio ir Mocarto žemė“ jam, be galo mylėjusiam šviesiuosius muzikos genijus, – tobulybės ženklas.

Sunku ką pridurti prie žymios literatūros tyrinėtojos V. Zaborskaitės (beje, irgi kartu su Irena Kostkevičiūte nukentėjusios nuo sovietų valdžios savivalės) G. Jokimaičio poezijos vertinimo. Jo poezija buvo gerai žinoma ir JAV lietuvių išeivių kūrėjams. Apie tai byloja mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“ (1987, Nr.1) išspausdintas poeto Kazio Bradūno straipsnis-atsisveikinimas su jau mirusiu plunksnos broliu „Vienas iš tragiškos kartos“:

Vargu ar kuri pasaulio tauta turi tragiškesnį savo literatūros raidos kelią kaip lietuvių. Kai kitos šimtmečių šimtmečiais, niekieno nevaržomos ir nekliudomos, be pertrūkių, normaliose ir palankiose aplinkybėse ugdė rašytąjį kūrybos žodį, tai lietuvių tauta savo tūkstantmetėje istorijoje tokias sąlygas teturėjo tik du nepriklausomybės  dešimtmečius <…>. Šitokios ir panašios mintys ateina, kai išgirsti apie rašytojo mirtį. <…> Žemininkų kartos poeto Gedimino Jokimaičio mirtis Lietuvoje ir buvo akstinas visa tai čia prisiminti. Poetas mirė Vilniuje 1986 m. balandžio 11 d. Buvo gimęs 1920 metais. Tai tais pačiais metais kaip ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Vladas Šlaitas, Julius Kaupas ir kt. Su daugeliu savo kartos literatų jį rišo bendri universitetinių studijų metai. Tik kažin ar kas tada nujautėm, kad Gediminas yra ir bus poetas. Šiaip visam ano meto literatūriniam gyvenimui universitete jis nebuvo abejingas. Vis dėlto buvo ne scenos, ne viešų disputų, o labiau tik besiklausantis, kuklus auditorijos žmogus. Tačiau paskaitų pertraukose ir kitokiais laisvalaikiais buvodavo literatų draugystėje, santūriai, bet apgalvotai ir įdomiai reikšdavo savo mintis. Jo kalboje ir laikysenoje galima buvo jausti turbūt nuo mažens įsisavintą kultūringo inteligento šlifą, saiką šnekoje ir elgsenoje. Dėl šių visų jo savybių, kurių mums daugeliui tada labai stigo, Gediminą savo tarpe mėgome.

Tačiau viskas nutrūko, užgriuvus okupacijoms ir visiems išsiblaškius. Gediminui Jokimaičiui tada teko Sibiro dalia. Tik pokario metais išgirdome, kad Gediminas yra gyvas, grįžęs Lietuvon, verčiasi įvairiais darbais ir rašo poeziją. Ten yra išleistos jo poezijos knygos <…>.

Tai subtilūs, klasikiniai posmai ir laisvo eiliavimo struktūros, kuriuose jauti autoriaus kone apeiginį artumą gamtai. Bet ir neužsisklendimą vien tik  joje. Jauti drauge ir to, sakytume, dvasingai gamtinio žmogaus dar visokios taršos neužtemdytą žvilgsnį į visą kasdieninę bei buitinę aplinką, net į istorinio laiko slinktį ir kultūrinių klodų gilmenis. Šiuo keliu Gediminas Jokimaitis eina tiesiai, niekam nesilankstydamas, nepataikaudamas, nes būti kokiu nors dvilypiu žmogum (ir Dievui žvake, ir velniui kačerga) buvo visai svetima jo dvasinei prigimčiai ir pasirinktiems principams. Todėl Gedimino Jokimaičio eilėraščius šiandien skaitydami, tartum girdime jo paties gyvą balsą, kuriuo tikime ir kuriuo pasitikime. 

      

     Gediminas Jokimaitis

 

     Gelmė

 

     Aš ėjau ilgai, nuo seklumų pavargęs,

     vis ieškojau tavęs, vandenų uždengtos,

     ten, kur bangos užutekio ramios

     nebaltuos nuo putos,

     tik palinkusios eglės žiūrės iš viršaus atsargiai.

     Ir – staiga suradau: srovėj,

     šalia lėkšto atviro kranto,

     su putų laiveliais, pilkų akmenų šniokštimu.

     Švyti balzganas smėlis,

     linksmos saulės ir vėjo purentos

     ir atabradas – pėdos vaikų iš namų artimų.

 

     Gelme, kad galėčiau tave apimti

     Ir kaip didelę žalią gėlę virš žemės iškelt –

     akmenys tavo lyg žiedlapiai, debesim padabinti,

     užlietų šviesa.

 

 

     Preliudas

 

     Pradaryk duris,

     Kad per slenkstį pereitų mėnulis,

     Kad naktis išvestų iš namų.

     Atsistosi vienas,

     Tik mėnulis švies visur aplinkui.

     Žemė, didelė ir artima,

     Bus čia pat, tik nepakilusi iš mėnesienos.

     Ar pažinsi,

     Ar mylėsi ją kaip žodį, –

     Dar neištartą

     Kažkam

     Be galo artimam?

     Muzika, mėnulio tolumų melodija,

     Prasidės jaunystė.

 

 

     Tylos rankų sniegas

 

     Staiga pajutau ant veido

     Tylos rankas kaip sniegą,

     Lyg prieš krioklį nutrūko srovė,

     Ir sustojo gyvenimas, smiltim tarp pirštų bėgęs,

     Liko draugai ir meilė, ir viskas – rūbas,

     Kurį baigiau dėvėt.

     Tylos pirštai uždengę blakstienas.

     Dar girdžiu – plaka širdis.

     Aš vienas.

 

 

     Taurė

 

     I

 

     O taure, einanti iš amžių glūdumos,

     kaip šiandien – visų rankų palietimas.

     Be žodžių padavė likimas,

     kaip visada, – per mylinčių rankas.

     Pabūk prie lūpų,

     tavo vynas – nepažįstamų senelių palikimas –

     tegu iš lėto teka per mane

     tarsi nematomos šaltinio gyslos po žeme.

     Tave sušildęs pirštais, aš didžiuosiuos

     Ir be pavydo vėl tolyn paduosiu.

 

     II

 

     Iš tolo nušviesti žinojimo šviesos,

     Jūs oriai gerkite

     Paduotą vyną – kaip žemė lietų:

     Pasigėrėdami jo atspindžiu saulėtu

     Ir neliūdėdami dėl jo drumstos spalvos.

     Yra beržų, kad visada už jus liūdėtų,

     Ir debesų – kad verktų,

     Ir gėlių – kad į kiekvieną saulės pažvelgimą atsimerktų.

     Jūs, nušviesti žinojimo šviesos,

     Iš lėto gerkit savo vyną,

     Išdidūs kaip kalnai, –

     Pavasarinį vandenį

     Per šlaitą liekite aguonom,

     Kad šviestų saulės taurės jų raudonos

     Ir saugotų neužgesintą širdį.

 

     (Iš eilėraščių rinkinių: „Vandenų muzika“, „Su naktim kalbėsiu“)

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba