Vladas Kalvaitis (1929–2018)

Šviesaus atminimo rašytojas Vladas Kalvaitis, 2017. Mildos Kiaušaitės fotografija

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. rugsėjo 6 d., po sukios ir ilgos ligos, eidamas devyniasdešimtuosius gyvenimo metus, mirė prozininkas, poetas, Vyriausybės premijos laureatas Vladas Kalvaitis.

Vladas Kalvaitis gimė 1929 06 27 Radviliškyje. 1942–1948 m. mokėsi Radviliškio gimnazijoje. 1948 m. už dalyvavimą pogrindinėje veikloje buvo suimtas. Penkerius metus kalėjo griežto režimo stovyklose Komijos respublikoje. Dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams. Atlikusį bausmę, jį 1953 m. ištrėmė į Irkutsko sritį, kur jau gyveno ir pušų sakus rinko mama ir dešimtmetė sesuo. Tuo metu tėvas, areštuotas 1944 m., kalėjo Kazachstane, Spasko lageryje. Jam grįžus iš įkalinimo vietos, visa šeima persikėlė gyventi į rajono centrą – Tulūną. Joje Vladas baigė vidurinę vakarinę mokyklą, o 1964 m. – neakivaizdines studijas Irkutsko universitete, įgydamas filologo ir rusų kalbos mokytojo diplomą.

1966 m. Vladas Kalvaitis grįžo į Lietuvą. Dirbo Veliučionių specialiojoje proftechninėje mokykloje, Tytuvėnų žemės ūkio technikume, Kelmės rajono neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje, Tytuvėnų vidurinėje mokykloje.

Vlado Kalvaičio pavardė Lietuvos spaudoje pirmą kartą buvo paminėta 1966 m., kai „Šluota“ išspausdino keletą jo epigramų. Paskui pasirodė 13 satyrikų (tarp jų ir Vlado) kūrybos rinkinys – „Velnio tuzinas“ (1977 m.). Tačiau tikrasis debiutas įmanomas buvo tik atgavus Nepriklausomybę – 1997- aisiais, autoriui sulaukus 68 metų – išėjo satyrinės miniatiūros ir epigramos „Kolega įsiūlė“. 1999 m. – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. – eilėraščių knygelė „Prieblandos varnas“, 2004 m. – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. Ir galiausiai išsipildė Vlado Kalvaičio svajonė: gimė apsakymų rinkinys „Volungė“ (2007 m.), įvertinta R. Biržinytės premija, paskui antrasis rinkinys – „Svečias iš Magadano“ (2008 m. ) – pelnęs P. Cvirkos premiją.

2011 m. buvo išleistas svarbiausias Vlado Kalvaičio dvidešimt metų rašytas kūrinys, sulaukęs net trijų papildomų leidimų – novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, už kurį autorius buvo apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016), Žemaitės literatūrine premija (2012), Liudo Dovydėno premija (2012), „Varpų“ literatūrine premija (2013), Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija (2016).

2015 m. Vladui Kalvaičiui buvo paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premija už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai.

Vladas Kalvaitis rašė ir toliau: pastaraisiais metais pasirodė novelių knyga „Balandis ir bandonija“ (2015), „Striukos PASAKĖČIOS bet kam (senoliam ir vaikam)“ (2016) ir apsakymų rinktinė „Vakarai, kurių nebuvo“ (2017).

Vladas Kalvaitis gyveno Tytuvėnuose su dukros šeima, nuo 2008 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Rašytojas Vladas Kalvaitis – buvo tylusis lietuvių literatūros darbininkas, atėjęs į ją jau garbaus amžiaus ir turbūt todėl net ir ne visų kolegų skaitomas ir žinomas. Šio humanistinių nuostatų, gamtai ir pilietinėms vertybėms jautraus žmogaus pavardė nebuvo linksniuojama nei Facebooke, nei literatūros festivaliuose, nei TV laidose, o tuo labiau – užsienio knygų mugėse. O gaila. Nes jo romanas „Sustiprinto režimo barakas“ turėtų būti verčiamas į visas pasaulio kalbas jau vien dėl autentiško liudijimo apie gyvenimą sovietų lageryje. Tuo labiau, kad knyga parašyta be nuoskaudų, pasakojimui būdinga satyrinė, humoristinė stilistika ir švari vidinė šviesa: pabuvojęs ne tik pragare, bet ir pragaro pragare – Bure (barak usilennogo režima), anot Vytauto Rubavičiaus, knygos veikėjas visur aptinka žmogiško bendravimo apraiškų. Kai kada – tiesiog neįtikėtinų. Žmogiškumą, pasirodo, sunku ištrinti net tokiai šėtoniškai galiai. Autorius nesiima kaltintojo vaidmens, – pati lagerio kasdienybė, iškalbingos detalės, kalinių tarpusavio santykiai, labai išraiškingi personažų charakteriai savaime byloja apie buvusią kraupią realybę, apie sovietų vykdytą genocidą. Ši knyga yra nusipelniusi garbingos vietos šalia tokių kūrinių kaip Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, ar Balio Sruogos „Dievų miškas“.

Velionis palaidotas Tytuvėnų kapinėse.

Vienas komentaras

  • Dešimt metų išbuvo Lietuvos rašytojų sąjungoje… Galėjo nariu tapti ir anksčiau, deja, ne visi jaunieji kolegos nebuvo linkę į savo tarpą priimti garbaus amžiaus, bet talentingo žmogaus. Ir taip nutinka dažnai, kai neįsiklausoma, neįsižiūrima į šalia esantį ir kuriantį. Svarbūs ir reikšmingi būname tik patys sau.
    Amžinoji šviesa Tau, mielas ir brangus žmogau, Vladai. Dėkui už kūrybinį palikimą,už viską.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *