Stasys Babonas. „Gėlėta skarelė“

Stasys Babonas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Prozininko Stasio Babono novelė „Gėlėta skarelė“ turi nūdienos prozoje itin retą savybę – ji ne tik sukelia pamirštas ar primirštas jausenas, sumezga kažkokias seniai įtrūkusias vidines gijas, bet ir priverčia dar ir dar kartą skaityti tekstą, atrandant jame naujų netikėtų prasmių. Atrodo, paprasta realistinė proza, paprastas siužetas, bet kame esmė? Ogi jokio buitiškumo, viskas kilstelėta virš kasdienybės, atmintis tampa svarbiausia vidinio vyksmo dalyve ir dabartis, besipindama su praeities atsiminimais, perauga į apibendrinančią impresiją.

S. Babonas meistriškai dėlioja šią impresiją, ir dar kartą atskleidžia neeilinį prozininko talentą. Be dirbtinio sentimentalumo, ašaringumo, trūkinėjančiu, „šokčiojančiu“ stiliumi jis susikviečia eilę personažų, kurie savo jausmais ir išgyvenimais tampa artimi, suprantami, savi. Sąžinės graužatis, atgaila dėl mirusios motinos, žengimas į praregėjimą ir vidinį nušvitimą nuskaidrina šią novelę, kuri, manau, tikrai verta tapti chrestomatine.

„Gėlėtą skarelę“ galėčiau palyginti su garsiojo mūsų prozos meistro Mariaus Katiliškio novele „Skara“, paskelbta jo kūrybos rinkinyje „Seno kareivio sugrįžimas“ („Šiaurės Lietuva“, 2003). Novelės, žinoma, skirtingos, tačiau jas jungia meilė ir atjauta, tie netikėti širdies krustelėjimai, verčiantys kitu žvilgsniu pažvelgti įpraston kasdienybėn, pajusti kažkokį sunkiai nusakomą egzistencinį liūdesį.

S. Babonas yra išleidęs ne vieną prozos rinkinį, keletą romanų, tapęs Neregių literatų konkursų laureatu, prieš gerą dešimtmetį pelnęs ir P. Cvirkos novelės konkurso laurus, šiuo metu rašo stambesnį prozos kūrinį. Vis tik „Gėlėta skarelė“ man tampa tikro, nesumeluoto, dirbtinai neišprotauto-sumeistrauto kūrinio etalonu. Džiaugiuosi, kad per Stasio gražų Jubiliejinį gimtadienį skelbiama būtent ji.

Gediminas Jankus

 

Stasys Babonas

 

Gėlėta skarelė

 

Taškydamas balas, nesulėtindamas greičio prieš posūkį, per bažnytkaimį praskriejo juodas Albino mersas.

Į tuščius tėvų namus sūnelis užsuko…

Skraidė alyvų žiedlapiai. Prieblanda gulė ant kelių̃, ant namų, ant aukštų medžių.

Tėvo seniai namuose nebėra. Monikėlė (taip visi vadino Albino motiną) gal prieš porą metų atgulė amžinam miegui.

Albinas tėvų namuose ilgai neužsibuvo – pusvalandį.

Sukaukė merso variklis. Svetelis vos tvoros neužkliudė. Paliko pravirus vartus.

Šalia Albino sėdėjo Monikėlė! Jo motina…

Kokia aukšta, kai sėdi. Gal ant automobilio sėdynės buvo pasidėjusi keletą pagalvių? Gėlėta skarele apsigobusi. Su rožėmis…

 

X   X   X

 

Išvažiuojančius Monikėlę ir Albiną  regėjo vienakojis Račas. Iš toli matė. Skarelė tikrai gėlėta. Su rožėmis… Kodėl jis neprisimena Monikėlės veido? Tik rožes! Daug, daug rožių…

 

X   X   X

 

Račas prieš keletą metų iš alyvų krūmo, vešinčio prie posūkio, išlindo. Ėjo pasiramsčiuodamas kastuvu, užsimaukšlinęs brezentinę skrybėlę. Apsigyveno pas Gustaitę.

Gustaitė Greta tolokai nuo posūkio įsikūrusi. Kiemas apsodintas alyvomis. Moteris viena mažame namelyje leido dienas ir tamsias naktis.

Kas jis, tas vienakojis?

Kas jis, vos ne ligi smakro užsimaukšlinęs brezentinę skrybėlę?

Kas jis, iš rankų nepaleidžiantis kastuvo?

Monikėlė, Albino motina, tikino, kad vienakojis Račas – tolimas Gretos giminaitis.

Albinas netikėjo!

Ar jis, tas vienakojis, nebus Gustaitės jaunystės meilė?

Jis, Albinas, myli Gretą… Seniai, seniai.

 

X   X   X

 

Pas Monikėlę Račas pavakariais ateidavo. Albino motinėlė pasipuošdavo skarele. Su raudonomis rožėmis…

Jie kalbėdavo apie Afganistaną.

Carai, karaliai, prezidentai pakviečia jaunus vyrus į karą, kad imperijos didėtų…

Račas pasakodavo pasaką-nepasaką, kaip Afganistane laidojo savo koją.

Monikėlė vis braukdavo ašaras, prisimindama Rimelį. Žuvo jos sūnus Afganistane. Parvežė kareivėliai didelę dėžę, panašią į traukinio vagoną be ratų.

Račo koją padangėmis atskriejęs tanko sviedinys nukando. Penktą dieną jis ir jo draugai laidojo koją… Į languotus marškinius suvyniojo. Toli sklido negeras kvapas. Ten tokie karščiai! Rankomis iškasė duobę. Draugai atnešė žydintį alyvos krūmą. Mėlynais žiedais. Pasodino.

Rypaudavo Monikėlė, kad tik Rimelis ją aplanko… Kodėl jis nenusivelka kariškos uniformos? Nauji rūbai laukia. Apatiniai švelnūs, iš medvilnės, kaip kūdikiui… Kostiumas spintoje kabo. Puošnus, juodas.

Ateina sūnus, po kiemą pasivaikščioja. Prisiminimuose… Pasėdi po obelimi. Nusiskina obuolį. Sapnuose… Gera širdžiai, kad sūnelis neužmiršta, kad aplanko.

Albinas užmiršo. Nejaugi jį kažkas nušovė. Ne Afganistane…

Skauda Monikėlei krūtinę. Gal kulka į jos širdį pataikė?

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

X   X   X

 

Kai Monikėlė akis užmerkė… Kelinta akis Albinui atsivėrė?

Sūnelis labai, labai pasiilgo motinos!

Po saule, po dangumi vaikščiojanti buvo sena, negraži, nereikalinga. Kai akis užmerkė, ji vis gražėjo, jaunėjo.

Albinas nori pamatyti motiną, apkabinti, ilgai su ja kalbėtis.

Negalima!

Jeigu motinos gyvos, skubėkite pas jas! Apkabinkite, atsiprašykite, padėkokite.

Jeigu jūsų motinos jau aukštai aukštai iškeliavo – apkabinkite, atsiprašykite, padėkokite…

Negalima. Negalima.

Mama, nors gegute sukukuok.

Negalima…

Klausykite, kaip gegutės kukuoja! Sako, kad tai išėjusios motinos linki vaikams daug laimingų metų.

Galima. Galima.

Motinos, kurios aukštai aukštai, panašios į alyvas… Jos moja praeinančiam, laimina kelią.

Netiesa! Galima… Tiesa. Negalima. Tiesa, tiesa. Galima…

Atvažiavo Albinas į tėvų namus, susirado gėlėtąją motinos skarelę (su rožėmis), merso sėdynės atramą ja apgobė…

Jauna, graži Monikėlė sėdėjo šalia savo sūnaus.

Matė tie, kurie iš tolo žiūrėjo.

 

X   X   X

 

Skarelę Albinas parsigabeno į miestą, įgrūdo laiptinėje į pašto dėžutę.

Kaimynė pro durų akutę stebėjo „eismą“ laiptinėje. Iškišo galvą tarp durų, šypsosi:

– Mačiau, rožių puokštę paslėpei, informuosiu žmonelę.

 

X   X   X

 

Gal dvi, gal tris paras skarelė tūnojo pašto dėžutėje.

 

X   X   X

 

Albinas išgraibė skarelę iš pašto dėžutės, įsikišo į švarko kišenę ir nulėkė į bažnyčią. Ant laiptų, prie durų suklaupę, pinigų kaulijo nelaimėliai… Rikiavosi moterų eilė. Vienas kitas vyras. Moterys galvas slėpė po gėlėtomis skarelėmis. Ne visos! Ta, prie kurios Albinas priėjo (ji senučiukė, senučiukė), plaukus buvo supynusi į storą kasą.

– Noriu jums padovanoti skarelę, – dairosi Albinas, lyg bijotų kažką pamatyti. – Graži skarelė. Gėlėta. Su rožėmis…

Senutė rožinį leptelėjo ant cementinių laiptų, akių nekilstelėjo, tik galvą pasuko:

– Ačiū, ačiū. Kodėl tamsta nusprendėte, kad aš nė skarelės neturiu? Taip, aš neturiu skarelės, – ilgakasė senutė žiūri į kryželį, gulintį ant laiptų. – Ačiū, ačiū… Ar čia turite skarelę? Pone, gal su jumis reikės kažkur eiti? Aš neisiu. Tamsta gražus vyras. Neisiu. Pone, aš jūsų bijau.

– Turiu, – Albinas iš  kišenės išsitraukia gėlėtąją skarelę. – Turiu, žiūrėkite.

– Ve, ve. Kaip cirke. Atsirado iš niekur, – senutė delnu uždengia kryželį, gulintį ant cementinių bažnyčios laiptų. – Ačiū, pone. Sakykite, ta graži skarelė – mirusios?..  Ar nereikalinga? Pone, būna rūbai gyvų žmonių ir būna mirusių. Man atrodo, kad ta skarelė jau mirusios moters?

– Mirusios… Motinos skarelė. Mano brolis, išeidamas į Afganistaną, jai padovanojo. Nauja. Gal tik kelis kartus mama ja pasipuošė.

– Ne! Jėzau, ne. Ne! Marija, ne. Taip ir išdalina motinas… Ne, ne, – ilgakasė čiupo skarelę, tarp delnų suspaudė. Atidengė. – Imk, saugok motiną…

 

X   X   X

 

Žydi Rimelio alyva. Kai sūnus žuvo Afganistane, Monikėlė pasodino…

Gustaitė tą vasarą savo kieme irgi pasodino alyvą.

Kada žmonės sodina alyvas: rudenį ar pavasarį? Ar galima sodinti tuoj tuoj pražysiančias alyvas?

Nejaugi Monikėlė, žiūrėdama į žydinčias alyvas, regėdavo Rimelį?

 

X   X   X

 

Albinas į tėviškę parpirpė. Parvežė skarelę. Mersą pastatė prie bažnytėlės. Keliavo aplenkdamas balas.

Rado atlapotus kiemo vartelius. Gal vėjas juos atkėlė, gal lietus?

Aplink alyvą, aplink šulinį keliauja… Račo šešėlis! Ir kastuvo šešėlis… Albinas mato… Gal sapno šukę? Gal vaizduotės nuolaužą?

Nejaugi akys tiesą liudija?

Neseniai gaivus lietutis krito iš aukštybių… Saulė dairosi. Žmonės tomis akimirkomis regi vaivorykštę. Kartais net dvi.

Albinas pamatė Račą… Ne šešėlį. Ir kastuvą matė. Vienkojis, juo pasiremdamas, ratu žingsniavo aplink šulinį, aplink alyvą. Albinui atrodė, kad tuoj išvys savo motiną…

– Kur keliauji? – negarsiai sumurmėjo Albinas. Gal bijodamas išgąsdinti… Ką? Sapną? Vaizduotės piešinį? Račas tikras. Ir kastuvas tikras.

– Aš tuoj keliausiu pas savo motiną, – Račas ant kastuvo rankenos uždėjo abi rankas. – Aš dar neparėjau iš karo… Motina nežino, kad aš gyvas. Nenorėjau, kad ji mane pamatytų be kojos. Buvau nusprendęs tik į gimdytojos laidotuves nueiti. Kartais labai ilgai motinos gyvena. Aplankysiu, kol gyva…  Eisiu. Atėjau atsisveikinti su Monikėle.

– Ką? – Albinas atsisėdo ant šulinio krašto. Uždengtas šulinys, užrakintas. – Ką?

– Albinai, čia tavo motinos yra daugiausia… Atsisveikinsiu ir keliausiu į savo kraštus. Sužinojau, kad mano motina sunkiai serga. O tu užsuk pas Gretą. Užeik.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

X   X   X

 

Kai motina vaikšto žeme, o tu skubi į pasimatymą, neprisimeni jos… Atrodo, kad neturi, kad nereikia.

Kai motina tavęs nelaukia, kai ji aukštai aukštai, o tu pėdini į pasimatymą, prisimeni motiną…

Kokios didelės Paulausko alyvų žiedų kekės… Gal net didesnės už litrinius stiklainius?

Šalia alyvų žmonės ilgai nestovi. Atrodo, kad į tave žiūri kažkieno akys. Tavo akys bėga žiedų perimetru, dėlioja žmogaus veido bruožus. Paulausko motina jau seniai seniai iškeliavo. 

Albinas nenardys tarp balų: šokteli į šalį, mina pakelės žolę.

Juodviršienės alyvos pasitinka ir palydi. Senučiukė jau seniai po žeme. Pastatų neliko nė ženklo. Nė vienos obels. Net kryžiaus nebėr.

Jau Motiejūno alyvos, jau Girininko alyvos! Ir pro vienų šakas, ir pro kitų sublizga žmonių akys… Gal tik prisiminimai prieš akis vartosi? Gal mama žiūri pro žiedus? O gal Greta iš atminties ūkanų atkeliauja? Šaltas vėjas pro alyvų žiedus veržiasi, glaudžiasi prie Albino krūtinės.

Liko dar vienas alyvų krūmas!

Gal ras pravertus Gustaitės Gretos kiemo vartelius?

Rimeliui, tavo broliui, atminti Greta pasodino alyvą… Kai Albinas pravers vartelius (neseniai lietutis nubėgo per žemę, iš pro debesų properšos šviečia saulė), ką regės žvelgdamas į jų žiedus?

 

X   X   X

 

Albinas skuba pas Gustaitę! Didelės rankos jį lietė… Sapnuose, svajonėse. Yra rojus žemėje. Visa Gustaitė – tik dideli delnai. Du dideli šilti delnai… Užsimerkdavo Albinas, net vieną kitą ašarą nubraukdavo. Iš laimės…

Albino rankos irgi didelės. Šiltos! Du delnai glausis. Ir dar du. Susipins pirštai.

Albinai, žmona tavęs laukia šiltuose namuose, sūnus, dvi dukros. Pulkas vaikaičių. Tu žilas, plikė vis didėja.

Te vaikai dar retkarčiais skuba į pasimatymus. 

Albinai, tegul tavo vaikaičiai svajoja, sapnuoja meilę.

Albinai, grįžk į tėvų namus, į savo namučius…

 

X   X   X

 

Striukė neužsagstyta. Kaklas apsuktas mėlynu šaliku. Tavęs, Albinai, Gustaitė laukia! Tavęs, ne Rimelio…

Tavo rankos apsivys jos kaklą, liemenį.

Virš vartelių žiedus supa alyvos. Šiltas vėjas veržiasi pro jų šakas. Rimelio alyvos…

– Pakviesk į kambarį, kojos nutirpo.

– Jau tirpsta tau kojos? Man irgi tirpsta.

Albinas priglaudžia galvą prie moters galvos. Gustaitė suprunkščia:

– Mūsų žili plaukai susitiko… Sakyk, kodėl išvežei Monikėlės skarelę? Visiems čia vaidenosi, kad tavo motina prisikėlė.

– Parvežiau… Radau pravertus kiemo vartus. Užrišau.

– Ar neturi, kur dėti skarelės? – vienas šalia kito pūpso dideli Gretos kumščiai, virš jų kilnojasi aukšta krūtinė. – Skarelę Rimelis padovanojo motinai. Atiduok skarelę man. Padovanok man. Aš ją nešiosiu.

– Einam, nukabinsiu. Eime, atiduosiu.

 

X   X   X

 

Nėra žmonių kelyje: tik tu, Albinai, ir Greta. Ko krūpčioji: tuščias kelias… Atrodo, kad sutiksi brolį? Greta svajojo, kad tavo brolis žengs šalia jos… Dirsteli atgal, į vieną šoną, į kitą. Nebijok, iš dangaus nenusileis, iš žemės neišnirs tavo brangi žmonelė. Nėra čia jos…

– Albinai, gal tau šalta? – sukikena Gustaitė: juokas čaižus, trūkinėjantis; pamanytum, kad plyšta visi ją puošę rūbai. – Gal nenori man dovanoti skarelės?

Nėra žmonių Gretos ir Albino kelyje, tik Girininko alyvos, tik  Motiejūno, Juodviršienės, Paulausko… 

– Albinai, kodėl tavęs nemylėjo tavo motina? Tik Rimelį, Rimelį.

– Nežinau… Nežinau, kodėl mylime tuos, kurių neturime.

Albino tėvų kiemo vartai šalia kelio juoduoja. Atidaryti… Nėra gėlėtos skarelės.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *