Stasys Babonas. „Dabar, Marija, ir visados“

Stasys Babonas. Mildos Kiaušaitės fotografija

Stasys Babonas parašė romaną, kuriam leidžia patūnoti stalčiuje, kol ateis metas kūrinį vėl perskaityti, redaguoti, papildyti arba trumpinti. Nežinomi autorių ketinimai! Romanas (negarsinamas pavadinimas mįslingai intriguojantis) tyliai susigūžęs laukia, spėlioja, kokia ir kada lemtis laukia, o prozininkas Stasys tuo metu kuria apsakymus. Publikuojame vieną iš naujausių. Kaip autoriui įprasta, pasakotojos ir kitų veikėjų šnekos persipyna, susiraizgo, susimazgo, tad būkite įdėmūs…

 

Stasys Babonas                                                           

 

Dabar, Marija, ir visados

 

…ant akmens stovi. Toli toli galėtum matyti… Stogas tave dengia ir sienos. Baltoji lelija, taikos karaliene… Mūrais tu apsaugota nuo skersvėjų, sniego, lietaus, kulkų.  

Sveika Marija, Baltoji lelija, su rože širdyje…

Svečiai nekviesti atėjo. Bolševikai. Ruskai marmaliuoja. Šautuvus atsinešė.

Sveika Marija, tikiu, kad Tamsta Šiluvos keliais eisi į keturias pasaulio puses ir žmonės Tau rožes po kojomis klos. Sveika Marija, aš, atleisk, labai nekantri, aš atėjau…

Sveika Marija, malonės pilnoji, išgirsk mane, išklausyk mane.

Sveika Marija, tikėk, ką sakau.  

Aš dar netikiu, ką mato mano akys, ką girdi mano ausys…

Marija Marija, Baltoji lelija, su raudona lyg kraujas rože širdyje…

…jeigu sūnelis nebūtų su jais išvažiavęs?..

Atbildėjo Mačiulio arkliu. Dar gražiai atrodo, dar neseniai pas naujus šeimininkus… Trepteldavo dešine koja, tarsi pasisveikindamas. Kai atvažiavo, kai sustojo – trepsi trepsi abiem priekinėmis. Nervinasi. Atrodo, kad viską supranta.

Mačiulio arklys (jau ne Mačiulio) atitempė pilną vežimą vyrų. Pažįstami: Vytas Gruzdžiūnas, Benadas Puidokas, Vladas Gvildys, Mečius Garšva. Atsisagstę švarkus, raudonas juosteles pasirišę. Ginklo nei vienas neturėjo. Iš paskos dar keturi vyrai atjojo. Nepažinau, kieno gyvuliukai. Pavargę, matyt, jau seniai pas naujus šeimininkus. Nepažinau nei vieno, sėdinčio ant arklio. Ne mūsų kraštų vyrai. Akys vos vos pramerktos. Nosys iš skruostų tarpo tik šiek tiek išlindusios. Naujomis šimtasiūlėmis pasipuošę. Turbūt kareivėliai iš Girkalnio garnizono? Enkavėdistai. Visi ginkluoti.

Per langą į juos žiūrėjau. Jauni. Pas mergas dar eiti neleisčiau… Jų šalies aukščiausias bajarinas išsiuntė į karą.

Sveika Marija, taikos karaliene…

Keturi vyrai įsiveržė į kambarį. „Kur banditas?“ – kumščiu mosuoja Gruzdžiūnas. „Vytai, labą rytą, – ištiesiau jam  ranką. Ne kaimynas. Netolimo kaimo žmogus. – Vytai, nėra banditų, nėra banditų.“ „Sakyk, kur tavo sūnus Antanas?“ – ištiestą delną pilvu nustūmė Mečius Garšva. Stambus vyras… Tik dairosi pro langus. Į kitą kambarį nužingsniavo. „Mečiau, tavęs tėvai nemokė pasisveikinti?“ „Nevadink vardais! – Vladas Gvildys spyrė į kibirą. Ant aslos, po langu stovėjo… Suraibuliavo apskritimai. Mažėjo. Atrodė, kad vieną, antrą, trečią kilpą kažkas nematomas meta. – Girdi, pavardėmis nevadink. Mes esame šviesos kariai. Likviduosime banditus. Išardysime jų irštvas. Ir – amžinai švies laimingo gyvenimo saulė.“ „Vladai, nesuprantu, ko tu nori? Vladuk, prisimeni, tik piršliai melagiai tokias šnekas išvedžiodavo.“ „Sena  kaše, nesmailink liežuvio. Sakyk, kur tavo banditas?“ „Vladai, jis ne banditas. Jis studentas. Antai, su šuniuku kalbasi. Kieme.“ „Sena karve, tavo sūnus apie vadą Leniną negražiai kalbėjo.“ „Vladuk, jis ginklo neturi, jis ne banditas.“ „Bandito motka, ar nežinai, kad žodis kartais būna smertelnas ginklas? Sakiau, netark mūsų vardų, žabtus kumščiu uždarysiu.“ Iš kito kambario atžingsniavo Mečius Garšva: „Draugas Gvildy, supratau, kad radai Antano Gudžiūno ginklą?“ „Mano sūnus neturi ginklo. Jis studentas. Jis gydys žmones. Neturi ginklo. Vladuk, parodyk, jeigu radai mano sūnaus ginklą.“

Vyrai tylėdami išėjo.

Nėjau į kiemą. Pro langą žiūrėjau.

Sūnelis šuniukui ausį paglostė ir atsisėdo į vežimą.

Galėjo su jais nevažiuoti… Argi per prievartą būtų išvežę? Keturi pažįstami vyrai buvo. Ir – keturi nepažįstami… Tikėjau, kad vakare sūnelis sugrįš.

Marija, Marija, Baltoji lelija, Viešpats su Tavimi!

Galėjau neleisti. Bijojau praverti duris.

Sūneli mano…

Išvažiavo. Keturi apžergę arklius iš paskos jojo.

Nereikėjo Antanukui eiti pas Petrą Butkų, Butkaus Viktorovič brolį. Prisirinko pilnas kiemas. Velniškai traukia Butkaus Viktorovič kalbos… Raudonas vilkas – sugrįžęs iš Rosijos Piterio. Jis čia gimė, čia užaugo. Parsivežė daug žinių apie bajariną Leniną. Jis (nežinia iš kur) atnešė Leniną… Prie šulinio demonstraciją sugalvojo. Kai tik rusai užėjo, tai jis tuoj ir sugalvojo tą teatrą. Prie Smetonos nedrįso… Ūžė kiemas. Petro Butkaus nebuvo. Butkus Viktorovič ant kibiro, prie lanko raudonu batvarsčiu (iš kur jis gavo?) pririšo Lenino paveikslą. Ne visi buvo matę. Žiūrėjo, lygino su Kristaus atvaizdu. „Kodėl neprikalė prie kryžiaus arba prie Maskvos sienų, jeigu tiek daug gerų darbų atliko?“ – į kibiro dugną, lyg į skardinį mėnulį, pirštu rodo Mečius Garšva. Kibirą ir ant jo užkerėplintą Lenino paveikslą Butkus Viktorovič paleido į dangų. Svirtis aukštai iškėlė proletariato vadą. Tada Butkus Viktorovič rėžė kalbą: „Plyti šalis, kur niekas niekam nelupa kailio… Ten kiekvienas sau šeimininkas. Ir čia taip bus. Ten net moterys vairuoja traktorius geležiniais ratais. Arklius jie pjauna, iš jų verda storas dešras. Taip ir čia bus. Ten nemokamai gydo, nemokamai laidoja. Taip bus ir pas mus. Gali mokytis, mokytis, mokytis. Sakiau, kad nemokamai laidoja. Ten lyg grybai dygsta dideli traktoriai, tarp jų šmirinėja baltosios meškos. Bus ir pas mus taip! Jūs netikite, kad egzistuoja pasakų žemė? Nebūtina žinoti jos geografinių koordinačių. Pasakų šalis didėja! Lai džiūgauja  mūsų krūtinės – sovietija jau pas mus atėjo.“ 

Apie Antanuką – jokios žinios! Į Ameriką, į Braziliją išvažiavę parašydavo laiškus. Atrodo, kad į kapus, į kapus sūnelį išvežė. Keturi pažįstami žmonės buvo… Keturi iš paskos jojo. Ne žvėrys…

Marija, Marija su raudona rože. Sveika Marija, kruvinoji rože…

Keturi ant arklų sėdintys, žvaigždėmis buvo pasipuošę. Gražios penkiakampės, raudonos.

Vokiečiai ruskelius išvijo. Butkus Viktorovič – ir Lenino paveikslą, ir raudoną užpakalį išnešė iš tų kraštų.

Antanas pamiškyje, nutilus armonikai, jaunimui sukritus į žolę, sakė kalbą. Visi klausėsi. Tai buvo ne Antano, o Butkaus Viktorovič kalba. Ne, ne! Tai Butkaus Viktorovič ir – šiek tiek Antano… Jis į savo lūpas įdėjo Butkaus Viktorovič žodžius. Ne visus. Daug savo žodžių prikaišiojo. Jis vaidino Butkų Viktorovič. Kažin kurį jaunimas prieš savo akis matė? „Aš išėjau! Argi jūs manęs nematote? Aš sugrįšiu. Argi jūs manęs negirdite? – kalbėjo Antanas Butkus (gal Gudžiūnas?). – Jūs pamatysite mane. Aš pjautuvu sugrįšiu. Aš kūju pavirtęs sugrįšiu. Aš raudonų žvaigždžių lietumi birsiu į jūsų kelnes. Kol manęs nebus čia, mano relikvijos apie mane bylos. Laukite, aš jus pamaitinsiu. Laukite, aš jus pagirdysiu. Aš jus aprengsiu. Jūs visada būsite jauni. Aš, Butkus Viktorovič, jums palieku savo rankas ir kojas. Iš jų kaulų gaminkite lazdas, keliaukite į Piterį, į Maskvą. Ten jūsų lauks vyrai praplyšusiais klynais… Aš, Viktorovič, palieku savo skūrą. Iš jos raudonus skydus meistravokite. Apsiginsite nuo bolševikų ir baltųjų meškų. Gaminkite būgnus… Butkus Viktorovič to nesakys. Aš jums sakau, gaminkite būgnus, mes žengsime į Maskvą! Aš, Viktorovič, dovanoju savo makaulę. Aplipinkite moliu, karvių mėšlu. Ji bus panaši į Leniną. Nereikės iš akmens kalti balvonų. Neužmirškite ir mano galiuko. Damoms iš Azijos platumų gaminkite raudonus lūpdažius.“ Antanas kalbėjo… Ne Butkus Viktorovič. Jo nebuvo, nebuvo, nebuvo. Kai vokiečiai iš mūsų žemių pabėgo, kai grįžo išvaduojanti (okupuojanti) bolševikėlių kariuomenė, raudoną užpakalį (nežinia iš kur) parnešė Butkus Viktorovič. Lenino ant sienos nepakabino. Neparsinešė… Jis sužinojo apie Antano Gudžiūno kalbas. Butkus Viktorovič raudonajai valdžiai pasakė, kad Antanas Gudžiūnas agitavo jaunimą išeiti į mišką… Įdėmiai išklausę Girkalnio sovietai nusprendė, kad Antanas Gudžiūnas yra banditas.

Marija, Marija, su kruvina rože širdy…

Liongina gavo laišką iš Antano!

Sūneli, kodėl man nerašai?

Sūneli, kodėl beldiesi pas Lionginą?

Ji su Butkumi Viktorovič per naktis skaito Lenino knygas. Ji patikėjo Leninu. Ji įdėmiai klausė Butkaus Viktorovič mokymo ir paraudo… Bolševiku pavirto.

Sūneli, kodėl tu bolševikei rašai laišką iš bolševikų kalėjimo?

Sūneli, kur tu? Kalbėjo žmonės, kad tave Šiluvoje, turgaus aikštės tvarte tardė. Kažkas matė Kauno geležinkelio stotyje. Ta pati Liongina, traukdama suktinę su stribukais, juokėsi, kad Gudžiūnas Antanas durnyne studijuoja Šventą Raštą.

Liongina neprasitarė apie laišką. Kalbos atėjo…

Sakau, nueisiu pas panelę, tegul pažiūri, iš kur laiškas atėjo. Sužinosiu, kur sūnelis gyvena…

Jaunutė Liongina. Tris kartus jaunesnė už Butkų Viktorovič.

Ji, Liongina, labai pasiilgo Lenino. Klausė, kodėl ant sienos vėl nepakabino didžiojo vado?

Kur Butkus Viktorovič buvo prapuolęs, kai čia šmirinėjo vokiečiai? Ne toks į tėviškę sugrįžo. Ir apie bolševikus kitaip pradėjo kalbėti. Apie bolševikus tai jis taip pat kalbėjo, tik sakė, kad yra dviejų rūšių bolševikai… Ne! Jis sakė, kad yra tik viena rūšis bolševikų… Ir yra – ne bolševikai. Netikri bolševikai į Lietuvos žemes atėjo. „Mokytojau, – Liongina žvilgsniu lyg pirštu badė liūdnas Butkaus Viktorovič akis. – Mokytojau, jūs sakėte, kad netikri bolševikai atėjo iš Rusijos žemių? Rusijoje – netikri bolševikai? Taip negali būti! Kodėl jie netikri?“ Butkus Viktorovič įsikabino Lionginai į parankę, vedėsi per bulvių lauką (ne viena kaimo moterėlė matė), pro rugius ir – į mišką. Prie storo ąžuolo atsistojo. „Aš čia ateinu, – tyliai prašneko Butkus Viktorovič, – kai noriu su savimi garsiai pakalbėti, arba kitam žmogui ką nors svarbaus pasakyti. Jeigu prie šio ąžuolo ką nors pasakau, atrodo, kad nieko nepasakau, o krūtinėje gražu: vaidenasi, jog žibuoklės žydi… Atsivedžiau tave čia. Čia noriu apie bolševikus pasakyti… Ne apie tokius žmones aš prieš karą kalbėjau. Čia, tie, kurie atėjo, tai vagys, plėšikai, žmogžudžiai.“ „Mokytojau, – žvilgsniu vėl Liongina ieško Butkaus Viktorovič akių, – didis mokytojau, tu sakai, kad blogi bolševikai atėjo iš Maskolijos?“ „Mergele, aš nežinau… Eik namo. Aš eisiu grybauti. Mergele, aš nežinau, gal Rusijoje sugriuvo visi kalėjimai? Gal iš kalėjimų pabėgo vagys, vagys, plėšikai, plėšikai… Mergele, aš nežinau, kodėl kareivėliai jų negaudo, o kartu būna. Eik namo, aš eisiu grybauti.“

Liongina ką tik buvo grįžusi iš miško, keikė Butkų Viktorovič, kad jis, Lenino mokslo skleidėjas, suabejojo bolševikais. Ji delnais tapšnojo per laikraščiais išklijuotą sieną, kartojo, kad važiuos į Kauną, nusipirks patį didžiausią Lenino paveikslą ir pakabins… Sakė, kad pakalbės (ne su Raseinių ar Jurbarko sovietų atstovais), kai bus Kaune ji paliudys visą tiesą raudoniems, žvaigždėtiems bolševikų šulams apie Butkų Viktorovič… Pasakys, kad jis ant aukšto po spaliais paslėpė Lenino knygas.

Nuėjau. Žiūriu, žiūriu – Liongina pasieniais vaikšto, plekšnoja delnais per sienas. Musių nėra. Ką jinai gaudo?

Pasakiau, kad noriu sužinoti, kur gyvena mano sūnelis? Paprašiau, kad parodytų antrašą.

Liongina atbula keliavo link galinės sienos, užpakaliu pliaukštelėjo į pageltusius laikraščius, sukryžiavo kojas: „Sena moterie, sovietų ir tarybų šalies prieše, ateik vakare. Man nervus sukėlė Butkus Viktorovič. Įsivaizduoji: raudonas kuilys užsimanė baltųjų meškų. Vakare ateik. Paskaitysiu antrašą.“ „Sakai, vakare? Kaip pas berną į klėtelę, vakare? Ateisiu… Gal ir iš laiško porą žodžių išgirsiu. Paskaitysi motinai?“

Vakare, pamačius Lionginą vėl per bulvių lauką iš Butkaus Viktorovič parkeliaujant, nuskuodžiau pas ją. Aš nusinešiau… Pas Lionginą aš nusinešiau! Susukau į baltą popieriaus lapą lyg plotkelę… Gavau iš sūnaus laišką. Su trim kampais… Žinau antrašą! Išmokau lyg maldelę apie amžinatilsį… „Kalūga n kuoliukas ją numeris dvidešimt tarpelis trys kuoliukas k.“

Ten gyvena mano sūnelis!

Gerai gyvena!

Ten geriau negu pas mus…

Ar toli tie kraštai?

Kodėl patys žmonės ten nevažiuoja?

Gal sūnelį išvežė toliau negu Amerika, negu Brazilija? Svarbu, kad pavalgęs, apsirengęs. Užsikals pinigėlio ir sugrįš… Jį ne į kalėjimą išvežė. Jis gavo gerą darbą sovietų valstybėje. Pati skaičiau, ką sūnelis rašo. Ir tai – tiesa. Antanukas niekada nemelavo. Tegul paskaito, tegul paskaito Liongina! „Atėjai, senovės bobute? Galvoji, kad tavo sūnelis blogai gyvena sovietų platybėse? Jam bus blogai! Jam bus blogai… Antrašą paskaitysiu. Jis daugumai skirtas. Laišką tik man sudėliojo. Tik – man! Reiškia, jį galiu matyti tik aš… Bet sovietų valdžia jį privalo perskaityti. Nuvešiu į Kauną. Gal – į patį Vilnių? Tavo sūnelis propagandą sėja. Supranti, sena babka, tavo sūnelis, tavo Antanukas, negražiai rašo apie sovietus.“ Liongina atbula traukiasi nuo manęs… Nugara ir užpakaliu atsirėmė į sieną, į pageltusius laikraščius. Krutina užpakalį… Atrodo, kad skaito laikraščius, apžiūrinėja nuotraukas. Ką gali žinoti, gal taip raudoni bolševikai skaito knygas? Liongina – raudona! O kaip sovietų žmonės skaito laiškus? Akimis į juos žiūri ar prie užpakalio glaudžia? Ką gali žinoti, ten pas juos vis kitaip. Čia arklys plūgą traukia. Ten – balta meška traktorių velka. Sako, kad traktoriai pas juos be motorų. Čia arklius glosto ir puošia, ten – iš jų storas dešras verda… Aš iš užantės išsitraukiau sūnelio laišką. Aš ne ugnis, aš ne liepsnas aplink save auginau. Tik garsiau, garsiau rėžiau tiesą. Ji užpakaliu trynė laikraščius, neturėjo kur trauktis… „Raudona mergužėle, nereikia man antrašo. Štai laiškas! Jį man parašė mano sūnus. Matai antrašą: Kalūga, stačias brūkšnelis (gal truputį pasviręs?), ją, Nr. du šimtai trys, vėl pasviręs brūkšnelis.“ Išgirsk, panele, ką jis rašo… Pasverk, kas vyksta mūsų parapijoje, įsikibk Butkui Viktorovič į parankę ir eikite į Kauną, į Vilnių pas aukštus sovietus, pasakykite, kad pas mus atėję ruskeliai jovalą verda. Nebaksnok užpakaliu į sieną, paklausyk, ką sūnus rašo. Tikiu, kad tiesa. Sūnus niekada nemeluoja. Nemelavo… Išgirsk tiesą ir su Butkumi Viktorovič išsrėbkite jovalą mūsų parapijoje. „Pas mus šviečia elektra, – ar girdi, ką rašo sūnus? – Mano rankelėms nereikia pilstyti smirdinčio žibalo. Nereikia užpūsti lempos. Viršininkai išjungia, įjungia šviesą. Dirbti nereikia, už duoną mokėti nereikia. Sakė, kad greitai duos darbo…“ Ar supranti, mano sūnelis ne kalėjime?! Jis gavo gerą tarnybą. Ten, manau, žmonės turtingai gyvena. Žiūrėk, ne visus ten veža. Tik – turtingus. Ten – turtingiems driskių nereikia. Ten mūsų turtuoliai jiems atrodo kaip driskiai… Bet tu man pasakyk, kodėl Antanuką vadino banditu, kodėl per prievartą vežė?“ „Argi per prievartą? – Liongina delnu pliaukšteli sau per kaktą. – Kalbėjai, kad ne per prievartą, kalbėjai, kad galėjo nelipti į vežimą. Kalbėjai, pats įlipo. Kalbėjai, kad atsisveikino su šuniuku ir įlipo į vežimą.“ „Sakiau tau, panele, sakiau.“

Tą vakarą raudonskūrei, raudonskruostei nieko nesakiau… Suvyniojau sūnelio laišką ir ėjau namo. Lyg akla praėjau savo namus. Vėl ėjau namo. Vėl pro namus praėjau.

Liongina nužingsniavo pas Viktorovič. Atlapojusi paltą, plačiai mosuodama rankomis, plevėsuodama juodais plaukais… Jos karčiai spalvos nekeitė. Parausdavo skruostai, delnai. Antanuko laišką Liongina perskaitė Butkui Viktorovič. Tą, kurį gavo; tą, kurio man neskaitė. Buvo tik jie dviese! Reiškia, vienas atlapojo trečiam ką jie veikė… Pas mus labai dažnai taip būna. Nesakai niekam, tik pagalvoji, o jau – šneka visi. Na, gal vienam, kitam prasitarei… Sūneli, ar tavo ten laiškas? Antrašas – tai tas pats… Sūneli, ar tavo ranka rašė tą laišką? Nemačiau rašto, pasakyčiau. Nemačiau nei vieno užrašyto žodžio… Skaitė raudonskūrė. Kažin, ar skruostai paraudo? Sūneli, kodėl tu jai rašai, kad sunku gyventi? Kodėl tu jai meluoji? Nuo medžių kempines valgote? Jeigu žiurkę sugaunate, tai jau – Velykos! Apie kokias žiurkes kalbi? Sovietai draudžia besarmatiškai laiškuose rašyti? Sūneli, gal tu pas jų mergičkas keliauji? Neprižadėk joms nieko. Kai sugrįši, čia susirasi. Netaupyk pinigų, gyvenk kaip jaunas žmogus. Užteks. Sūneli, kodėl tu kvieti pas save Lionginą? Netikiu, kad laiške taip parašei. Ji, ji, Liongina, (man labai aišku!) visai parapijai pasėjo žodžius iš laiško… Butkus Viktorovič moka vaikščioti suraukęs užpakalį – jis senas sovietas. Ta Liongina, ta raudonskūrė valkiojasi atlapa burna, atlapa krūtine (gal ir be apatinių drabužių?), loja loja. „Atvažiuok pas mane, – netikiu, kad taip rašo Antanukas. – Atvažiuok, noriu pamatyti tavo akis…“ Sūneli, ar tu taip rašei? Gal ne tavo ten laiškas? Gal negeri tavo pažįstami pašposijo? Gal tau nežinant paėmė antrašą, parašė zbitkų ir tavo vardą, pavardę parašė. Nerodo Liongina, kaip išvedžioti žodžiai… Aišku, kad ne tavo rankelė tas raides dėliojo.

Antanukas pakvietė – ir ta, raudonskūrė, raudonais skruostais mergytė išvažiavo… Išvežė.

Ją išvežė juodi žmonės. Negali ant jų sakyti stribai. Gal dar ne visi po žmogų nušovė? Jie nemyli savo žemės… Kai ilgai į juos akis įrėmęs palaikai, supranti, kad jie juodesni už šešėlį.

Gal Liongina buvo susitarus, kad ją išvežtų?

Naktį pas Minelgas (Liongina – jų dukrelė) užsuko partizanai… Liongina, sulojus šunims, išgirdo rusiškus, gergždžiančius keiksmažodžius. Septyni vyrai į namus įžengė. Gražiai pasipuošę: auliniai batai, Lietuvos armijos uniforma – tik trispalvės ant rankovių, tik vyčiai ant sagų… Tris iš jų visi pažino: Benadas Puidokas, Vytas Gruzdžiūnas ir Milerio Benadiktas. Vytas Gruzdžiūnas – tai stribas. Grynas stribas. Puidokas pas juos neseniai trinasi. Juodas žmogus. Gal dar ne istrebitelis. O Benadiktas – iš kur? Jis – miškinis! Jis tikrai išėjo į mišką. Jis save ir visi žmonės jį vadina partizanu… Liongina vis jam šypteldavo. Pjaustė kumpį, virė kiaušinius. Duonos pritrūko, atnešė sudžiūvusį pyragą. Šlubis Minelga samagonu vaišino… Jau saulė virš medžių buvo pakilus, kai jie išėjo. Sakė, kad bijo stribų ir Girkalnio garnizono. Kodėl taip vėlai išėjo?

Partizanai ateidavo naktį ir iškeliaudavo su tamsa…

Po trijų dienų į Minelgų sodybą atbildėjo trys vežimai. Piršliai… Išvežė nuotaką, išvežė kraitį.

Į vežimą įkėlė Alfonsą Minelgą. Šnekėjo žmonės: gerai, kad išvežė, ten, Rosijoje, nemokamai gydo… Nežinia, kur palaidojo. Už Vilniaus traukinys jau buvo nudundėjęs… Kodėl Alfonsas taip greitai mirė?

Lionginą lyg nusikaltėlę griebė… Gal tokią šiderstvą buvo sugalvoję? Gruzdžiūnas Vytas įgrūdo ranką į užantį, sugniaužė visus rūbus ir tempia per aslą. „Už ką mane? Kodėl, kodėl mane? Kur vedate? Ar išvešite? Jeigu vežate, tai turiu adresą. Aš noriu važiuoti į Kalūgą. Kodėl mane vežate? Už ką?“

Be vyčių ant sagų, be trispalvių ant rankovių… Į šimtasiūles įlindę: ir Benadiktas  Mileris, ir Benadas Puidokas. Visi! Visų septynių šimtasiūlės – vienos išmieros: vieniems per mažos, kitiems per didelės… „Banditus maitini! Dieną – pas Butkų Viktorovič. Nemanau, kad tas senas mergininkas nori tik Lenino raštus čiupinėti? Naktį banditams kepi kiaušinienę… Nei tikrų, nei netikrų banditų negalima šerti. Šliundra! – Vytas Gudžiūnas ištraukė ranką iš Lionginos užančio, papurtė.  – Nusiplauk papus, dvokia lyg ožkos pauodegys.“

Išsivedė, išsivežė… Ne skrynias į vežimą vyrai krovė. Keturis maišus skudurų įmetė.

Katė ilgai sekė paskui liaudies gynėjų vežimus.

Paštininkė vėl atnešė laišką! Sūnelis daug žodžių (vėl daug neteisingų žodžių) sudėliojo ant popieriaus… Lionginai laiškas skirtas. Sūneli, kodėl tu jai vis meluoji? Man parašai tiesą, o jai – meluoji…

Sūneli, man tavo laišką atnešė. Pirmą kartą skaičiau ne man antrašuotą laišką. Nepyk, sūneli… Liongina pas tave jau važiuoja, dunda. Tuoj pamatysi jos raudonus skruostus. O aš? Aš, sūneli, matau tavo ranka sudėliotus žodžius. Prasilenkė laiškas ir Liongina… Žmonės sako, kad tave išvežė į katorgą. Jeigu valgyti neturi, tai – katorga. Tu ir rūbų šiltų neturi? Rašai, kad muša, muša. Tvirtini, kad daug žmonių sušaudo? Kodėl Lionginai taip rašai? Ji tikrai būtų pagalvojusi, kad tu katorgoje… Žinau, iš katorgos tokių laiškų niekas neleidžia rašyti! Čia yra kitaip… Kodėl, sūneli, tu nori išprotėti? Kodėl sakai, kad pas sovietus išprotėjus nuostabu gyventi? Tik samagonas, tik baltos meškos, svogūnai ridinėjasi lyg vištų kiaušiniai ir daug traktorių, ir vėl baltos meškos… Supratau, kad tu sužinojai, kas yra gimtojo sodžiaus ilgesys. Sakai, sužinojai, kas yra alkis? Meluoji… Rašai, neva nori žvelgti į Lionginos paveikslą ir numirti. Atvažiuoja raudonskruostė. Galėsi žiūrėti ir nemirti…

Marija, Marija, tavo paveikslas iš akmens iškaltas stūkso. Marija, tu tikra, tik akmeninė… Gražios mūro sienos aplink tave. Ir lubos… Marija, ar tave negeri žmonės atvežė ir uždarė į kalėjimą? Tavo adresas: Šiluva, Angelų namas, didelis akmuo. Lelija Baltoji… Marija, išeik į kelią, eik į Šiluvos turgaus aikštę. Dieną neik. Atvaryti iš rytų kareivėliai nušaus… Marija, naktį eik. Nenustebk, neišgirsi maldų. Tarp aimanų, tarp dejonių žmonės nespėja nei mažiausio žodžio įterpti… Marija, ar tu išdrįsi eiti į kelią? Dabar, dabar. Sveika Marija, melskis už mūs nusidėjėlius.

Sūnelį Antanuką į kalėjimą išvežė. Ir – Lionginą!

Jie susitiks… Gal žemės keliuose, gal pas Dievą?

Sveika Marija, malonės pilnoji, melskis už mūs nusidėjėlius dabar, dabar, dabar.

Marija, Marija, aš meldžiuosi už atėjūnus… Tegul jie išeina iš mūsų žemelės dabar, dabar, dabar…

Marija, Marija, meldžiuosi už tuos, kurie išvažiavo, kuriuos išvežė…

Marija, Maria, tegul jie sugrįžta dabar, dabar, dabar.

Iki, Marija. Marija, aš išeinu į turgaus aikštę… Pavėsyje stovi iš didelių plytų sumūrytas namelis. Ten žmonės po vieną užeidavo, kabliuku užsikabindavo duris… Jį ginkluoti kareivėliai saugo. Dieną ir naktį… Medinis tvartas šalia riogso. Jį irgi saugo kareivėliai. Kalėjimas… Tuos, kurie nedžiūgavo įžengus raudoniesiems okupantams, sugrūdo į kalėjimą. Iki, Marija, aš einu į turgaus aikštę. Marija, aš nebijau… Marija, saugok mane. Iš Šiluvos žmones varo į Raseinius. Iš Raseinių – veža į Rosiją. Kankina, šaudo. Marija, tu viską matai… Marija, aš irgi pamačiau! Marija, jie žvėrys, jie žvėrys, jie žvėrys. Iki. Marija, einu į turgaus aikštę. Ar išdrįs kareivėliai šauti į mane? Liepsiu jiems pas savo motinas važiuoti. Žmones iš kalėjimo paleisiu… Kalėjime ant grindinio atsistosiu. Stovėsiu, stovėsiu. Nėra ten akmens… Marija, Marija. Iki, Marija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *