Stanislovas Abromavičius. „Aš neturėjau vaikystės“ (tremties vaikų prisiminimai)

Tremties metraštininku ne veltui pramintas rašytojas Stanislovas Abromavičius ir toliau nuosekliai, kantriai, jautriai ir dėmesingai renka bei užrašo tremties vaikų pasakojimus, kviesdamas į istorijos skaudulius pažvelgti pačių pažeidžiamiausiųjų akimis. 2019 m. už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu apdovanotas autorius netrukus savo turtingą bibliografiją papildys leidiniu „Aš neturėjau vaikystės“ – knyga apie vaikų tremtį į Sibirą. 

 

Stanislovas Abromavičius

 

„Aš neturėjau vaikystės“

(ištraukos)

 

ĮŽANGA

Juos trėmė į tolimą Sibirą, kur didžiąją metų dalį tęsėsi šalta ir baisi žiema. Vagonai ne tik seni, bet pritaikyti vežti gyvulius: palubėje maži grotuoti langeliai, suveriamos durys, dviaukščiai lentų gultai ir skylė grindyse. Karštomis dienomis baisiai smirda. Vagonų durys uždaros ištisas dienas, tremtiniai nemaitinami, valgo savo pasiimtą maistą, o kas jo neturi –  vargsta nevalgę ir negėrę, nebent šalia esantieji sušelpia. Po savaitę trukusios kankinamos kelionės pagaliau pro praviras duris įstumia kibirą pachliopkės – taip vadinama sriuba: šiltas vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų. Ir viskas… Vagonuose daug vaikų, senolių bei sergančiųjų. Jie kartais miršta. Mirusiųjų kūnus stotelėse iškelia iš vagonų ir palieka šalia bėgių nežiniai…

Tremties vietose laukė medinės trobelės ar sutrūniję barakai, vietoje lovų styrojo sukalti mediniai gultai. Šildydavosi patalpas vadinamosiomis buržuikomis, vandenį valgiui ir buičiai nešdavo iš arčiau ar toliau esančių upių ir upelių. Kai kuriems teko apsistoti žeminėse… Negana to, 1942 m. 2795 tremtiniai iš Altajaus (šeimos su mažais vaikais) buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose, kur ir vasaros nebūna. Ši nyki ir gyventi netinkama žemė jiems tapo prarastosios vaikystės vieta.

Štai tokį vaizdą piešia buvę Sibiro tremties vaikai. Šiandien jie jau garbingi senoliai, tačiau vaikystėje patirtos mūsų šalies okupantų skriaudos gyvena juose iki šiol.

Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, ištisą dešimtmetį vyko žiaurios žmonių tremtys į atokias tos šalies vietas, laukinius kraštus sunkiems darbams. Reikėjo kirsti miškus, dirbti kasyklose, statybose. Trūko maisto, žmonės badavo. Vežė valstiečius, darbininkus mokytojus, gydytojus ir ministrus, pasiturinčius ir neturtingus. Vežė su šeimomis, mažais vaikais ir senoliais, sakydami, kad jie į Lietuvą jau nesugrįš. Tad nenuostabu, kad tai buvo baisus metas okupuotos Lietuvos žmonėms, atnešęs daug ašarų ir mirčių. Tapo be kaltės kalti…

Tremtys prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios trečią valandą nakties – vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – Maskvos nurodymu. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių įvairų tautybių žmonių, daugiausiai lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę… Iš viso tada iš Lietuvos deportuoti beveik 17 500 žmonių, kurių 12 832 iškeliavo į tremtį, 4663 – į lagerius. Dauguma jų – to meto politikai, visuomenės veikėjai, valdininkai, inteligentai, menininkai, tarp ištremtųjų buvo ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis bei buvęs Seimo pirmininkas ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis. Birželio 15-osios vakare turėjo būti surinkti visi tremtiniai, bet kadangi kai kurios šeimos slapstėsi, kitų asmenų namuose nerado, treti trėmimo metu pabėgo, operacija užsitęsė iki birželio 18 d.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941–1952 m. iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 vaikų iki 16 metų, tremtyje gimė dar 18 306, mirė – apie 5000 vaikų. Tūkstančiai mažųjų kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinami, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių XX a. Lietuvos istorijos puslapių.

 

GIMUSI TREMTIES VAGONE

 

Onos Grybauskaitės pasakojimas

(ištrauka)

 

Tremtis

Tėveliai buvo ūkininkai, labai darbštūs. Sunkiai dirbo. Kaip pasakojo mano sesuo Kastulė, 1948 m. gegužės 22-osios rytą pas mus atėjo trys ginkluoti rusų kareivukai ir du lietuviai, šeima dar miegojo. Pabudino mamos verksmas. Vienas iš lietuvių – buvęs mūsų ūkio samdinys Antanas Dambrauskas, padėdavęs tėveliams atlikti lauko darbus, nes turėjome 38 hektarų ūkį. Jis gyveno su žmona mūsų sodyboje samdinių (kumečių) troboje, augino tris vaikus: Algį, Daną ir Marytę, laikė karvutę, dar kai kokių gyvulėlių ir paukščių. Vaikai buvo jų vienmečiai, kartu žaidė, gražiai sugyveno. Tik kažkodėl jie visi labai bijojo skrendančių lėktuvų: juos išgirdę, bėgdavo slėptis. Iki šiol negalime suprasti, kas juos paskatino taip žiauriai su mumis pasielgti? Gal tikėjosi mus ištrėmus pasiglemžti nors dalį mūsų turto?

Tremiant jis mums jokios užuojautos nerodė, tik vienas kareivukas patarė imti daugiau šiltų drabužių ir maisto, prasitarė, kad veš už Uralo. Sakė, imkit daugiau lašinių, šiltų drabužių ir patalynės…

Tačiau tėvai buvo įsitikinę, kad už Uralo neveš, o sušaudys. Visą kelią mama verkė, o su ja kartu ašarų nesulaikė ir vaikai.

 

Gimiau tremties vagone

Aš gimiau 1948 m. birželio 5 d. tremties vagone, pakeliui į Sibirą. Mama pasakojo, kad buvome kažkur prie Kazanės, šeima glaudėsi ant savo pundelių. Tik Vytautui ėjo aštuoniolikti, tačiau kiti buvo dar maži: trylikametė Kastulė, dvylikametė Antanina, devynerių Danutė, šešerių Algis.

Kai traukiniui sustojus žmonės pranešė, kad moteris gimdo ant ryšulių, vaikų akivaizdoje, ją nuvedė į kažkokį pustuštį vagoną, galbūt vadinamą sanitariniu, tik be sanitarų ar medicinos darbuotojų. Mano verksmas turėjo vesti mamą iš proto: juk neturėjo manęs kuo maitinti, vystyti, oras, kad ir neperpildytame vagone, buvo tvankus, nes durys ir langai uždaryti…

Tą trėmimo naktį, gal apie ketvirtą, pas mus atbėgo pusbrolis, šešiolikmetis Dona­tas Grybauskas, ir pranešė, kad ruošiamasi dideliems trėmimams, sakė, jų atėję suimti, bet jis iš kareivių nagų paspruko, kiti jo broliai slapstosi. O kur čia nubėgsi su krūva vaikų ir dar su besibeldžiančia į pasaulį gyvybe? Tad nutarė pasiduoti likimo valiai. Į Donato raginimus slėptis tepasakė: „Tyliau kalbėk, tegu vaikai dar pamiega…“

Kai mus nuvežė į Sibirą, prasidėjo skirstymas. Patekome į Sibiro Usolję, Angaros pakrantėse, už 83 kilometrų nuo Irkutsko, Krasnojarsko krašte. Žinoma, mūsų niekas nenorėjo priimti, nes buvo per daug burnų. Rinkosi šeimas, kuriose daugiau darbo rankų.

Pagaliau atsiradome Zimoje, apgyvendino seno dviaukščio barako kambarėlyje. Jame jau gyveno čigonai ir ukrainiečiai.

Tėvelis su broliu buvo įdarbinti Medienos perdirbimo įmonėje, vadinamoje lesozavodu, Danutė nuo dvylikos ėjo prižiūrėti rusų karininko vaikų, į mokyklą, laikui atėjus, leido tik mane.

Pamenu, kad gaudavome duonos davinėlį, kurio atsiimti į parduotuvę eidavo Danutė. Kartą labai išalkusi pakeliui tą duonelę iš bado suvalgė, bet mama jos nebarė, tik skaudžiai verkė…

Pamenu, kad tremtyje mus stiprino tikėjimas. Su mumis daug metų Sibire kentėjo kunigai Stanislovas Kiškis bei Vladas Abramavičius. Po daugelio metų mačiau maldaknygę, kurią kunigas S. Kiškis buvo pasidaręs iš cemento maiše­lio popieriaus. Tai jis dar 1929 m. buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleriu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaišiadoryse įkūrė sovietinių karo belaisvių ligoninę. 1945-aisiais suimtas ir nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Komijoje. Pasibaigus tremties laikui, dvejus metus savo valia pasiliko sielovados darbui tremtyje, Zimoje.

Lietuvoje likusi Birutė Grybauskaitė, kuriai Onutė iš tremties rašė laiškus rusiškomis raidėmis, Lietuvoje likusi Albinutė Grybauskaitė, mažasis tremtinys Vytautas Grybauskas, kuriam mama buvo švarko atlape išsiuvinėjusi Trispalvę, – kad esame lietuviai, mylime savo tėvynę, žinojo visi.

Mama broliui Algiui švarko atlape, nematomoje pusėje, buvo išsiuvinėjusi Trispalvę, kuria jis buvo labai patenkintas. Jis ja labai didžiavosi ir slapta rodė draugams.

Žinoma, vasarą atsigaudavome, nes atsirasdavo uogų ir grybų. Iki šiol jaučiu burnoje spanguolių morso skonį…

Į Lietuvą visi grįžome 1957 m. ir anksčiau, išskyrus brolį Vytautą, kuris, gindamas lietuvius nuo žeminimo, buvo „nuskriaudęs“ kelis vietinius ir dėl to nuteistas dvejus metus kalėti…

Žinojau, kad Lietuvoje buvo likusios mano sese­rys Janina, Albina ir Birutė. Susitikome po beveik dešimties metų, žinoma, jos manęs niekada nebuvo mačiusios, kaip ir aš jų. Pamenu, laukia mūsų trys moterys. Buvau išmokyta suaugusioms tetoms bučiuoti rankas. Prieinu prie jų ir lenkiuosi rankas bučiuoti. Mama pradeda juoktis: „Onut, juk čia tavo seserys!..“

 

 

„AŠ NETURĖJAU VAIKYSTĖS…“

Vaikystėje ji neturėjo vaikystės. Gal dėl to ir vaikystės nuotraukų neturi. Vaikystė mergaitei buvo šalta, alkana, basa. Dabar Marija Samušytė dažnai galvoja ir klausia savęs, kaip lietuviai tremtyje išliko gyvi, nemirė iš bado ir šalčio, o didžioji jų dalis sugrįžo į Lietuvą? Kaip mažieji tremtiniai išgyveno pažeminimus svetimame krašte, o suaugusieji – sunkų, kartais visai beprasmį darbą? Išvežti iš savo gimtų vietų į tolimą šalį, kurioje gyventi buvo didelė kančia, jie išgyveno. Tikras stebuklas…

Marijos pasakojimas mus nuves toli į praeitį. Jis kartais primena piktą pasaką su gražia pabaiga. Tai mūsų istorija, kurią visi turime žinoti…

 

Marytės Samušytės pasakojimas

 

Mano gimtasis kaimas

Dabar Sausininkų kaimas priklauso Vilkaviškio rajonui, jis yra penkių kilometrų atstumu nuo Bartninkų. Čia gyveno mūsų tėvelio Juozo Samušio šeima. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaimas buvo gana didelis: 60 ūkininkų, septyni vadinamieji liuosininkai (tai kažkada buvę laisvieji valstiečiai). Savo pėdsakus kaime paliko ne tik karai, bet ir melioracija. 1974 m. naikinant Lietuvą buvo nugriautos ir nukeltos kaimo sodybos, iškirsti sodai, sunyko keliukai. Tarp jų ir mūsų, kur praleidau šviesią vaikystės pradžią.

Tėviškės vietoje dabar telikęs tik vienas ženklas – artezinis gręžinys, iš kurio dar vis teka vanduo. Šis šaltinis tebesaugo gimtinės atmintį. Gal dar stovi ir tiltai per Širvintą bei Aistą, kuriuos statė melioracijoje dirbęs mano brolis Antanas.

Ištuštėjo gimtasis kampelis, nedaug beliko gyventojų, tik kartais prabėga stirnų būrelis, nustriksi kiškių šeimynėlės, lapė su vaikais, sukranksi varnos. Tik tyla laukų platybėje… Atrodo, kad čia niekada negyveno žmonės, nestovėjo trobos, sklidinos vaikų balsų. Sistema sunaikino viską. Brangiame širdžiai kampelyje teliko tėvelių ir mūsų žingsnių aidai… Išliko tik kaimo dalis, buvusi prie kelio. Bet kol plaks mūsų širdys, lai primins tie laukai naujiems lietuviams, jei tokių ten bus, kaip mes mylėjom savo tėviškę ir Lietuvos žemelę…

           

Ešelonai rieda į nežinią

Buvau vos šešerių, kai ankstų 1949 m. kovo 25-osios rytą mūsų namuose pasirodė nepažįstami žmonės. Plačiai atsivėrė durys ir įėjo dvi moterys. Jau buvau atsikėlusi, tad rytinės egzekucijos nesusapnavau, nors to tada labai norėjau. Girdėjau kalbant, kad mus veš. Įsivaizdavau, kad vyks kažkas baisaus, labai bijojau. Už lango suūžus mašinai, krūptelėdavau: gal jau atvažiuoja? Tuo metu namuose buvo mama Ona, gimusi 1910 m., aš su broliu Antanu, kuriam buvo trylika, ir mūsų senelė. Pasirodydavo pas mus valdžios dėdės ir anksčiau. Ateidavo paruošų agentas, ragindamas sumokėti mokesčius, kelis kartus per mėnesį atlįsdavo surašinėtoja, visi turėjo įsitikinti, ar mes vis dar gyvenam Sausininkuose.

Tremiant kambaryje šniukštinėjo atvykėlės, tikriausiai, valsčiaus aktyvistės komjaunuolės. Mamos tuo metu nebuvo. Moteriškės nuo mašinsuolio sviedė ant grindų džiovintų obuolių maišelį, taip patikrindamos, ar ten nėra ginklų ir šaudmenų. Nuėjo į kitą kambarį, kuriame pamatė miegančią močiutę su anūku Antanėliu. Pradėjo žvalgytis. Netrukus atsirado mama su sovietų valstybės saugumo leitenantu Lisovskiu (jo pavardę sužinojau jau po daugelio metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre vartydama mūsų bylą). Saugumiečio akis pastebėjo, kad mamos kišenėje kažkas yra. Pajautęs grobį, priėjo prie jos, išplėšė kišenę ir pastvėrė piniginę. Atsidaręs ją, pasiėmė pinigus. Mama išsigandusi, kad liksime be pinigų, pradėjo prašyti juos atiduoti. Čekistas nė negalvojo atsisakyti grobio. Mes kelionei norėjome pasiimti maišą grūdų, bet saugumietis atėmė jį ir pastūmė mamą prie sienos. Įsakė tuoj pat ruoštis ir eiti į vežimą. Kaip kartas tuo metu atėjo kaimynė Onutė Vyšniauskaitė su duonos kepalu. Duoną mums perdavė. Kurį laiką mergina ėjo šalia vežimo ir guodė mamą. Lisovskis lydėjo mus su šautuvu rankose, greitai kaimynei riktelėjo, kad pasitrauktų. Tačiau tai buvo drąsi mergina, ji jo reikalavimo nepaisė. Toji duonelė sunkioje kelionėje mums labai pravertė. Visa laimė, kad močiutės Magdalenos tremiamųjų sąraše nebuvo, ji liko Lietuvoje ir išsaugojo apkarpytą ūkį. Mat dalį žemės okupacinė valdžia iš mūsų buvo atėmusi.

Tada man buvo labai baisu, norėjau šaukti, rėkti visa gerkle. Mama su broliu tylėjo. Visą kelią verkiau, ašaros riedėjo lyg pupos, tačiau tramdžiau emocijas. Baimė buvo didelė, nes stebėjau ginkluotą žmogystą ir galvojau, kad jis gali mus nušauti.

           

Tremties vagone

Vagone šalta, trūksta oro, tvyro smarvė. O ešelonas dunda, rieda į šiaurę, už grotuoto langelio nematytas, niūrus peizažas. Sako, važiuojam Rusijos platybėmis, Baikalo link. Vienas jaunuolis guli įsitaisęs ant viršutinių gultų ir ant šniūrelio pritvirtintu magnetu pakelia iš ant grindų esančių pintinių šaukštus. Taip žaidžia. Vieniems tai sukelia juoką, o pintinių savininkai pyksta, bara neklaužadą. Bet jaunuolis nenurimsta, vis kiloja metalinius daiktus.

Valgėm, ką turėjom: duoną, kąsnelį lašinių, gėrėm vandenį. Galvojau, kad nuo tokio maisto numirsiu. Vis prisimindavau padengtą pietų stalą Lietuvoje. Važiavome lėtai, traukinys dažnai po kelias paras prastovėdavo ant atsarginių geležinkelio bėgių, net laukuose. Prižiūrėtojai vis skaičiavo galvas vagonuose, gal kas išlindo pro plyšį? Kartą gulėjau ant ryšulių, kai atėjo tikrintojas – jis manęs, mažos mergaitės, nepamatė. Suskaičiavęs pasigedo vienos galvos. Pradėjo kelti paniką. Nurimo man iš ryšulių iškėlus galvą…

Kai jau buvome labai toli nuo Lietuvos, pradėjo atidaryti vagonų duris, leisdavo išlipti ir pakvėpuoti grynu oru. Duodavo atsinešti pridususio virinto vandens, o gamtinius reikalus atlikti grūsdavo po vagonais. Mama liepdavo man tą virintą vandenį gerti, o aš negalėdavau jo praryti…

Atrodė, kad kelionė niekada nesibaigs. Sustojo Rešotų geležinkelio stotyje, išvarė į pirtį. Reikėjo visiems nusirengti nuogai. Man buvo labai šalta. Bet praustis dėl kažkokių priežasčių neteko (gal nepakako vandens?), tai buvo tik nuogalių pasivaikščiojimas. Drabužius dezinfekavo, kišo į karštą krosnį. Po vadinamosios pirties grįžome į vagonus.

 

Sibiro šaltyje

Balandžio 17-oji. „Tas dulkėtas traukinys taip toli nukeliavo“ ir sustojo Irkutske. Mama pasakė, kad tai įvyko šv. Velykų dieną. Buvo šalta Sibiro žiema, aplink – sniego paklotas. Nuvedė ant sraunios Angaros upės kranto. Jos tamsus vanduo putodamas šniokštė. Iki Baikalo buvo dar 68 kilometrai. Vėliau sužinojau, kad buriatų kalba „bajagal“ reiškia švarus, skaidrus. Susidėjome, ką turėjome, ir laukėme, kol veš toliau, iki to Baikalo. Aikštelėje vaikštinėjo vyras, laikydamas rankoje veidrodėlį. Priėjęs prie moterų, vis prikišdavo joms prie veido. Tos rėkė, vijo jį šalin, bijodamos pažvelgi į kelionėje iškankintus veidus. Mūsiškiai stovėjo toliau, o aš laukiau prie mūsų turtelio. Maniau, kad ir man parodys veidrodėlį, tačiau dėmesio nesulaukiau. Aplink šmirinėjo kažkokie nepažįstami vaikėzai. Staiga jie čiupo mūsų krepšius. Pradėjau visa gerkle rėkti, tai jie juos numetė ir pabėgo.

 

Stanislovui Abromavičiui 2020 m. vasarą skirta LTKT stipendija