Satyrikui Vytautui Eidukaičiui – 100

Satyrikas, o retsykiais – lyrikas, Vytautas Eidukaitis gimė 1918 m. gruodžio 21 d. Vilkaviškio rajono Vartų kaime, mirė 1998 m. rugsėjo 4 d., palaidotas Panemunės kapinėse, Kaune. Pažymime autoriaus, kurį pažinoję prisimena kaip draugišką, linkusį pajuokauti ir pabendrauti, 100-ąsias gimimo metines.

 

Aleksas DABULSKIS:

Keistokas atvejis, kai į Anapusius iškeliavusį kolegą prisimeni šypsodamas ir nesijauti nusižengiąs etikai. Kitaip turbūt neprisišauktum atminties, neišjudintum vaizduotės. Vytautas Eidukaitis visąlaik buvo jaunas ne pagal metus, o pagal ūpą, vengė niūrumo, niurzgesnio, negatyvių emocijų. Turbūt sąmoningai susilaikydavo, kad neužkrėstų bičiulių, pašnekovų. Gal tokiomis minutėmis būdavo net dirbtinokai linksmas. Apskritai buvo linkęs pasijauninti, slėpti žilę ir plikę, rodyti dėmesį vis jaunesnėms damoms. Greta jo jaučiausi kaip tos pačios kartos žmogus, nors ir buvau keliolika metų jaunesnis. Tiesa, tą faktą suvokiau vėliau, jam išėjus iš šio pasaulio.

V. Eidukaitis buvo iš tų literatų, kurie neatsidėjo profesionaliai kūrybai, vien literatūrai, nė neketino to daryti. Kūrė priešokiais, nuo tiesioginių pareigų atliekamu laiku. Vadinome tai pusininkavimu. Bemaž visi buvome tokie pusininkai. Duoną, pragyvenimą užsitikrindavome įvairiomis tarnybėlėmis, o mūzoms tarnaudavome tarsi ilsėdamiesi ar švęsdami.

V. Eidukaitis savo autobiografijoje rašė: „Džiaugsmas liejosi per kraštus, kai 1940 m. „Jaunojoje Lietuvoje“ buvo išspausdinti du mano eilėraščiai.“ Tai, matyt, ir buvo tikrasis poeto debiutas, o paskui, po dešimtmečių, savaip debiutuota dar ne sykį: almanache „Velnio tuzinas“ (1977), pirmuoju atskiru rinkiniu „Charakteristikos be mistikos“ (1982). Čia turbūt pritiks priminti ir kitus V. Eidukaičio rinkinius: „Pasišviečian žodžiu“ (1989), „Linksmasis eismas“ (1990), „Berniukas ir šuniukas“ (1991), „Meilės glėbyje“ (1993), „Žodžių takas“ (1998). Tai, atrodo, viskas. Įvairūs žanrai: satyriniai eilėraščiai ir epigramos, ironiška lyrika, posmai vaikams, šmaikščios frazės. Visas jo kūrybinis palikimas, ko gero, tilptų į vieną margą tomą. Deja, neįmanoma nuspėti, kas perteikta gyvu lituanistiniu žodžiu moksleiviams per kelis mokytojavimo dešimtmečius.

„Aštuonerius metus dirbau keturiose mokyklose iš karto, tęsdamas pradėtas studijas,“ – rašė minėtoje autobiografijoje. 1949 m. baigė Kauno valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. Norėdamas palengvinti kitų lituanistų darbą, drauge su kolege J. Čaniene parengia V, VI, VII klasių vadovėlius (skaitinius), rašo literatūros teorijos konspektą, sudarinėja programas, kontrolinių darbų užduotis. Pedagogo veikla labai įklampina. O dar žūtbūt knieti dalyvauti gausiuose satyros ir humoro vakaruose, patalkinti „agitmeninėms“ grupėms, bičiuliškai pasėdėti prie taurelės per naujų knygų laistytuves bei rašytojų sukaktis…

Su Vytautu bendravome ne vieną dešimtmetį. Dažnokai, kasdieniškai, tiesiog buitiškai. Tai neatrodė reikšminga, įsimintina. Nebent kas nors būtų paraginęs, perspėjęs, priminęs amžiną išmintį, jog viskas praeina, dabartis tampa praeitimi, o šiandienos įspūdžiai – pageidaujamais prisiminimais.

Laisvalaikiu Vytautas nuolatos šliejosi prie plunksnos brolių, kurie paprastai spiesdavosi redakcijose, rašytojų ir žurnalistų šurmulyje („Nemunas“, „Santara“). Kasmet savo talkininkus sukviesdavo „Šluota“, dar dažniau – kauniškis „Šaipokų“ klubas. Vytautas buvo kompanijos žmogus. Mokėjo padoriai linksmintis. Nepamenu, kad būtų padauginęs. Gal asmeniška savitvarda, gal pedagogo moraliniai įsipareigojimai išugdė laikyseną, saiko pojūtį. Iš jo nesitikėdavome jokių akibrokštų. Su juo buvo ramu, saugu, patikima. Ne tik pats nieko neapsunkins, bet ir kitam šoks į pagalbą, palydės, pavėžės savo kledaru arba su taksi. O užstalėje uždainuos kone pirmasis. Jo tenoriukas labai praversdavo, pritikdavo.

Tarp literatų V. Eidukaitis anuomet garsėjo begale pažinčių įvairiuose valdžios sluoksniuose, ypač švietimo, viešojo maitinimo, vidaus reikalų, autoinspekcijos valdose. Jo pagalbos nuolat prireikdavo nepraktiškiems, neapdairiems, per greitai įkauštantiems rašto žmogeliams. (…) O pedagogas veteranas bemat susivokdavo, kuris iš jo buvusių mokinių čia gali padėti. Nežinau, kokiu būdu jis tvarkė šiuos reikaliukus. Turbūt nerūpestingai, lengvabūdiškai pajuokaudamas. Gal nereikėdavo pernelyg žemintis, maldauti, brukti dovanų. Juk ne koks prekeivis kreipėsi, o savas, gerbtinas žmogus – buvęs auklėtojas, dėstytojas. Būtų kiauliška nepadėti… Juolab kad toks „bendradarbiavimas“ vešėjo visose įstaigose, visais lygmenimis. Lyg ir etinė norma.

Rinkinio „Charakteristikos be mistikos“ anotacijoje rašoma: „Autorius daugiausia dėmesio skiria buitinėms negerovėms, snobizmui, pataikūniškumui, girtuokliavimui, kitoms žmogiškosioms ydoms demaskuoti.“ Nesiginčysime, tai teisybė. Bet pridurkime: ne iš piršto laužė, nefantazavo, nespėliojo. Toks buvo gyvenimas. Tų ydų demaskuoti nė nereikėjo, jas visi matė, jos akis badė. Kaip ir dabar. Ir ne satyros uždavinys jas demaskuoti, o teisėsaugos. Gal tik vadiname dabar kitaip. Blatą prarijo KORUPCIJA… Ir jau visi politikai, visa žiniasklaida pluša demaskuodami, o ta mįslingoji gyvatė rangosi, šliaužia, šnypščia…

Nepaseno andainykštė satyros tematika. Visiškai aktualiai skamba ir V. Eidukaičio epigramos, tuo nesunku įsitikinti paskaičius.

SANTRUMPA IŠ: Aleksas Dabulskis. „Visus mus nebūtis suves“ – „Nemunas“, 2008 m. gruodžio 18 – 2009 m. sausio 7 d., Nr. 45-46.

 

Vytautas EIDUKAITIS

 

EPIGRAMOS

 

Eteryje

 

Klausaus, kaip virš

Mielos gimtinės

Netilsta

Partijų pjautynės.

Kliūtis

 

Užsiimtų daug kas

Mokslu ar menu,

Jei nebūtų taukas

Vietoj smegenų.

Pirkėjo pretenzija

 

Vestuvinių rūbų, ypač panelėms,

Pasiūloma gausiai,

O skyrybų suknelės

Žmonai niekur negausi…

Meilė ir kišenė

 

Prie knygos taikos

Ir vaikas, ir senis,

O perka mažai kas,

Nes tuščios kišenės.

Pensininko savivoka

 

Lig pensijos tik už save triūsiau,

Bet mūsų būvis sparčiai keičias:

Dabar nepriklausau vien sau –

Darbuojuos už vaikus, vaikaičius…

Šventa teisybė

 

Kas ėmė, tas ima

Ir ims nuo stalo.

Kas trupinius rinko,

Tas rinks po stalu…

Vyriausybė labai

Tiksliai konstatavo:

LIETUVOJ STABILU.

Jeigu

 

Jeigu kažkurioj šaly

Vyras jau su vyru tuokias,

Išvadą daryt gali:

Moterys tenai nekokios.

 

Algimantas MIKUTA:

Supažindintas su mokyklinių biologijos vadovėlių autore, aš iškart prisiminiau satyriką Vytautą Eidukaitį, kuris mėgdavo prisistatyti kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Dar pasigirdavo, jog yra sueiliavęs eismo taisykles. Negaliu pasakyti, nei koks jis buvo mokytojas, nei koks vadovėlininkas. Jo mokiniai sako, kad linksmas ir sukalbamas. Man keisčiausia, kad jis absoliučiai neatitiko suvalkiečio įvaizdžio, nebuvo savanaudis ir gobšus. Priešingai – dosnus, draugiškas, abejingas visokioms materialinėms gėrybėms. Lengvai prašvilpdavo pinigus su jaunomis panelėmis, draugais ir bičiuliais. Bet mokėjo ir uždirbti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo maisto pramonės technikume, dėstė neakivaizdininkams. O neakivaizdininkai tenai – restoranų direktoriai, virtuvių šefai, parduotuvių vedėjai, visokiausių maisto gamybos įmonių viršininkai. Anot jo, visiški beraščiai, kuriems sunku įkalti į galvą, kad Žemaitė parašė „Petrą Kurmelį“, bet ne „Žemę maitintoją“, kurią parašė Petras Cvirka. Restoranų direktoriams kažkodėl atrodė atvirkščiai. Eidukaitis pirmiausia jų pačių rašikliais ištaisydavo gramatines klaidas neakivaizdininkų rašinėliuose, o paskui parašydavo trejetą arba ketvertą, priklausomai nuo pažadėto atlygio. Kartais Vytautas surengdavo bičiulių literatų kruizus per savo mokinių parduotuves ir restoranus. „Nereikia kuklintis, jie pinigų turi kaip šieno, o intelekto jokio. Tegul dalijasi su intelektualais.“ Per jį, reikalui esant, buvo galima nusipirkti deficitinių valgių ir gėrimų. Sueiliuotos eismo taisyklės vėlgi autoriui nešė dividendus. Ne tik pats išsisukdavo nuo baudų, bet išsukdavo ir kitus. Rašytojas jis buvo prastas, kepdavo epigramas kaip blynus, menkai rūpindamasis jų meistryste. Išmanių redaktorių padedamas išleido kelias knygutes. Prekybininkų ir autoinspektorių draugijoje jis, atrodo, buvo kur kas didesnis rašytojas bei nepakeičiamas pokštininkas. O šit literatų brolijoje jam tekdavo kitas vaidmuo – apmokėti vakarėlių sąskaitas, ką jis neprieštaraudamas darė. Gana anksti palikęs šeimą, sendamas Vytautas savo išdaigų teritoriją praplėtė ir šia kryptimi, mėgdavo rodytis su jaunomis merginomis, glausdavo jas savo gūžtoje, vėliau, anot jo, išleisdavo už patikimų vyrų, mat jam pačiam ištekintoji panikė tapdavusi per sena. Nežinau, ar savo paties, ar savųjų pasijų iniciatyva jis nuolat jauninosi, dažėsi plaukus, pritardamas smuikeliu plėšdavo liaudiškus kupletus, rengėsi lyg koks hipis ir nieko pernelyg neėmė į galvą, nesirūpino savo reputacija. Man yra pasakojęs, kad rimtai persigandęs buvo tik vieną kartą gyvenime, kai keturiasdešimt pirmaisiais metais, jau prie vokiečių, sėdėdamas „Romuvoje“ išvydo ekrane savo eilėraštį, šlovinantį bolševikus, spausdintą prieš metus „Tiesoje“. Buvo rodoma naujausia kino kronika, ir griausmingas diktoriaus balsas ragino nubausti tautos išdavikus, okupantų pataikūnus. „Maniau, kad gyvas iš kino teatro neišeisiu. Bet išėjau ir tą patį vakarą moviau į Suvalkijos kaimą. Mane galėjo ištikti Montvilos likimas.“ Galimas daiktas, kad dėl to jaunasis suvalkiečių dainius po karo perėjo į linksmąjį žanrą, sudarinėjo vadovėlius, eiliavo kelių eismo taisykles ir jokioms valdžioms odžių neberašė.

Lyrikos šiek tiek parašydavo, bet standartinės. Sakydavo, kad panelėms patinka. Iš tikrųjų, juk ilgesingos meilės dainos rašomos ne kritikams.

Iš: „Mėnulio peilis“. – Vilnius: Homo liber, 2016. P. 194–196.

 

Rimantas KLUSAS:

 

Vienas iš trylikos

 

Kaip satyrikas Vytautas Eidukaitis debiutavo gerokai įmušęs į metus – 1977-aisiais su eilėraščiais ir epigramomis almanache „Velnio tuzinas”. Satyrikai (ir ne tik) tokius leidinius vadino broliškomis kapinėmis. Dar vėliau – gal po dešimties metų – buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Jo kūryboje nestinga šmaikštumo, o kartais ir kandumo. Eilėraščiai, epigramos atliepia anų metų aktualijas. V. Eidukaičio kūryboje jų apstu. Ne itin veikia humoro mėgėją, o jaunam skaitytojui gal net neaišku, apie ką kalbama. „Tik rašykit – / spausdinsim bet ką! / Kiekvieną sykį! / Kol dirbsit CK…“ („Tvirtas pažadas“). Arba: „Pavyzdingiausiu / prisiekiu būti! / Dievaž! / Kol gausiu / Butą“ („Pažadas“).

Yra bendražmogiškų epigramų, tinkančių nūdienai, gal net vienai kitai ateities kartai: „Nors uošvis ir uošvė / skirtingų būdų, / bet žentą vienodai / uja abudu“ („Sutarimas“); „Jei ekrane gaudynės, / šūviai, sprogimai, / lavonų stirtos – / vadinas filmas / jaunimui skirtas…“ („Iš ko pažinsi“); „Atėjo laikai / laisvių didžių: / gimsta vaikai / be pavardžių…“ („Žmogaus teisė“).

Vytauto humoristinis eilėraštis „Ožys motociklininkas“ buvo kalte įkaltas man į galvą. Visur jį skaitydavo. Turinys: ožys motociklu veža lapę. Toji vis ragina didinti greitį. Avarija. Lapė neša kudašių į krūmus, gi ožiui – cituoju eilėraščio pabaigą – „o iš kelnių galifę, atsiprašant, liko fe…“ Su šia eilute augo mano mažieji vaikai ir anūkai. Kai prikraudavo vystyklus ar pampersus…

A. Mikuta prisiminimuos rašo, kad V. Eidukaitis suvalkietis, bet nesuvalkietiškas. Tiksliai pastebėta – jis vilkaviškietis. To krašto žmonės ir linksmi, ir vaišingi. Tą gerai žinau, nes kasmet ten lankausi. Smagus buvo ir Vytautas. Man, kaip literatui, teko nemažai su juo bendrauti. Literatūriniai vakarai, pasisėdėjimai, ilgos ir trumpos kelionės, sėdam į jo žiguliukus ir lekiam. Tikrai linksmai grįžtam. Jis nė lašo nepadaręs užvesdavo dainą: tai Kumpikevičiūtės žodžiais, bet pataisytais – „pamilo dobilas ramunę ant šieno kupetos“, tai Šabaniausko – „paskutinį sekmadienį nebegersiu degtinės“; tai Dolskio – „pulkų pulkai, pulkų pulkai, pulkų pulkai“ – it užstrigus plokštelė. Dolskis sakęs: „Ui, daug žengė!..“ (Anekdotas!)

Nutikimų taip pat – visokiausių. Kartą bendrapavardžiai ir bendravardžiai Eidukaičiai susitinka daktaro laukiamajame. Čia susiklosto komiška situacija. Medicinos sesuo praveria duris ir kviečia Vytautą Eidukaitį. Abu pašoka: „Aš! Aš!“ Ji užveria duris ir vėl praveria, kviečia: „Vytautas Eidukaitis Jono“. Abu pašoka: „Aš! Aš!“ Sesuo sutrikus ir šiek tiek supykus: „Vyrai subrendę, o taip piemeniškai elgiatės…“ „Mes rimtai!“ – sušunka aktorius Eidukaitis. Tą pakartoja ir humoristas. Sesuo kuriam laikui dingsta, peržiūri ligonių istorijas. Iškiša galvą: „Vytautas Eidukaitis, sūnus Jono, gimęs 1918 metais.“ Po to pagal metus iškviečia ir kitą. O lankytojai susidomėję: „Kaip čia? Šeimoj du broliai Vytautai…“ Vytautas, laukiantis kito Vytauto, paaiškina: „Sutapimas – aktorius Eidukaitis kaunietis, gimė Lietuvos kariuomenės pulkininko šeimoje, o aš kaimietis ir Vilkaviškio krašto, su Vilniaus universiteto diplomu.“

Šiaip V. Eidukaitis (lituanistas) buvo ne tik linksmas, bet ir optimistiškas žmogus, mėgo jaunas mergeles. Dažnai prisimenu vieną jo epigramą ir su šypsena pagalvoju – toji iš jo pedagoginės patirties:

 

Kalbininko meilė

 

Aistringas buvo

jos pabučiavimas,

tačiau užkliuvo

prastas kirčiavimas.

 

P. S. Rašytojas Petras PALILIONIS papildo publikaciją:

Apsižiūrėjau,  tiesa, gerokai vėluodamas į „linksmų plaučių“ satyriko Vytauto Eidukaičio šimtmetį,  beturįs šviesios atminties kolegos porą memorialinių radinių. Nuotrauka – iš susitikimo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus buveinėje su Bernardu Brazdžioniu. „Satyrinis susimąstymas“ – paskutinis V. Eidukaičio eilėraštis, rašytas 1998 m. rugsėjį ligoninėje (?) ant mokyklinio sąsiuvinio skiautės. 

Satyrinis susimąstymas

 

Vartaus lovelėj susimąstęs:

Kiek man beliko dar dienų.

Ar spėsiu aš visiems išsiųsti raštą,

Kad išsiskirti ketinu.

 

Ar spėsiu tiems, kuriuos mylėjau,

Paspausti ranką iš širdies,

Ar, susitikęs juos alėjoj,

Ištarsiu, mylimas, sudie.

 

Nors kartais labintis nespėjau:

Per daug turėjau mylimų.

Kai aš skraidžiau kartu su vėjais

Spalvingam ūžime dienų.

 

Dabar visų man gaila, gaila, –

Visų atleisti aš prašau.

Mane pamirš minutės dailios:

Tai joms laiškelį šį rašau.

 

Nepykite, brunetės, ryžos –

Aš jūs visų atsiprašau,

Ant kapo pastatykit kryžių,

Kad jums aštrius posmus

Rašiau…