Romualda Suslavičienė. „Tėviškės istorijos – tarsi šventos giesmės“ (recenzija)

Rašytojo Stanislovo Abromavičiaus proza išskirtinė tuo, kad joje bene visuomet didžiausias dėmesys atitenka kitiems, nesvarbu, ar tai būtų tremtiniai, ar kovotojai už Lietuvos laisvę, ar kolegos, bičiuliai, kaimynai… Tad ir naujausia kūrėjo vaikystės prisiminimų knyga „Šventų giesmių giedojimas“, visa – nuo pirmos iki paskutinės eilutės – skirta Rumšiškėms ir jų žmonėms. Apie tai, kas gi yra retrospektyvinės novelės ir kuo žmogaus gyvenimas panašus į kvadratėliais daigstytą drobę skaitykite Rumualdos Suslavičienės recenzijoje.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam Kaišiadorių rajono laikraščiui „Atspindžiai“.

 

Romualda Suslavičienė

 

Tėviškės istorijos – tarsi šventos giesmės

 

Neseniai pasirodė nauja iš Rumšiškių kilusio rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygą „Šventų giesmių giedojimas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020), kuri visa – nuo pirmos iki paskutinės eilutės – skirta Rumšiškėms ir jų žmonėms.

„Šventų giesmių giedojimas“ – tai devyniolikta Stanislovo Abromavičiaus prozos ir publicistikos knyga. S. Abromavičius yra išleidęs septynias poezijos knygas bei 26 eiliuotas knygeles vaikams, yra daugybės publicistinių bei kraštotyrinių straipsnių autorius. Apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, tarp jų – Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūrine premija (2005), Anzelmo Matučio vaikų literatūros premija (2013). 2014 metais jam įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis, o praėjusiais, 2019-aisiais, – Lietuvos Respublikos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

„Man kažkodėl atrodo, kad žmogaus gyvenimas yra panašus į didelį drobės gabalą, nematomomis gijomis padalytą į tūkstančius kvadratėlių. Juos gali pamatyti ir suprasti tik tada, kai ateina laikas, kai nori suprasti, koks tavo ir tavo giminės gyvavimo lopinėlis kažkada buvo, kokie žmonės vaikščiojo ta drobe ir kokias paliko pėdas, o gal ir be žymės ja prabėgo… Pagaliau, gal tai ir ne taip svarbu kartu su tavimi ja einantiesiems, svarbiau tau pačiam, kai nori suprasti, kaip tuos metus nugyvenai, ką iš jų gavai ir ko nesugebėjai pasiimti. Tie kvadratėliai sudaro mano ir tavo gyvenimų – spalvotos istorinės mozaikos – pagrindą, turinį ir žavesį“, – „Šventų giesmių giedojimo“ įvade jautriai prabyla autorius, kalbėdamas apie savo kelią į šią knygą, skirtą brangiausiai – vaikystės ir ankstyvosios jaunystei – žemei.

Retrospektyvinėmis novelėmis knygoje rašytojas atgaivina pačius žaviausius šio žanro bruožus, nes tik retrospektyvinis pasakojimas suteikia unikalią galimybę į išgyventus įvykius, pažintus žmones, savo asmeniškus vidinius išgyvenimus ir potyrius pažvelgti iš skirtingų, pakankamai vienas nuo kito nutolusių laiko taškų. Tai, ką matė vaikiška akis ir jautė širdis, kas anuomet gal buvo ir skaudu ar keista, o gal – atvirkščiai – kasdieniška, įprasta, dabar, žvelgiant jau nuo nemažo sukauptos gyvenimiškos patirties kalnelio, išsigrynina, atsistoja į savo užtarnautas vietas ir atsiskleidžia visa savo išliekamąja verte. Autorius imperatyviai nesveria ir nevertina – tas žiūrėjimas per atstumą nuspalvintas didžiule meile; ilgesiu to, kas niekada nesugrįš ir kartu – žinojimu, jog visada pasiliks su tavimi; tuo nepakartojamu skaidriu liūdesiu, vietomis sumišusiu su lengvos ironijos atspalviu. Visa tai knygoje taip tikra, Tėviškės istorijos – tarsi šventos giesmės išgyventa, įtaigu, jog pagauna nuo pat pirmosios bangos ir neša tolyn.

„Rašydamas knygą apie žmonių gyvenimo istorijas ieškojau savo kelyje sutiktų kitokių, tam tikra prasme keistuolių, išsiskiriančių iš mano gimtojo pokario miestelio būrio žmonių. Jei jums atrodys, kad mano pasakojimuose tie kvadratėliai vienas su kitu nesusiję ar kažkas pasikartoja, nesistebėkite – jie tiesiog paimti iš skirtingų drobės vietų, neturi bendrų kraštinių, tačiau tai yra mano gyvenimo dalis“, – rašo Stanislovas Abromavičius.

Iš tiesų tie „kvadratėliai“ labai natūraliai, organiškai susijungia į praeities Rumšiškių gyvenimo ir istorijos drobę. Joje ir „Kultūros priemenės“ skaitytojams jau iš anksčiau pažįstama novelė „Šventų giesmių giedojimas“, kurios pavadinimas ir tapo visos knygos vardu – labai įdomus pasakojimas apie paties autoriaus mamą, ligos patale atsitiktinai per radiją išgirdusią Antano Vienuolio „Paskenduolės“ vaidinimą, paprastą kaimo moterėlę paakinusį parašyti laišką rašytojui.

Spalvingas, jautrus ubagės Bezdalienės, nepykusios ant gyvenimo ir kasryt dėkojusios už tai, kad sulaukė naujos dienos, paveikslas; nelengva dalia paženklintas Avinėlis, kuriam taip ir nelemta buvo praturtėti; Šaltakojo Adomo istorija, kurioje telpa tiek daug – nuo buvimo Lietuvos savanoriu 1918 metais, vėlyvos santuokos, sudarytos po pačios žmonos pasipiršimo, iki liūdnokos gyvenimo pabaigos. Į laikus, kai senosios Rumšiškės dar plytėjo savo „prigimtinėje“ vietoje – dabartiniame Kauno marių dugne, labai įtikinamai perkelia novelė „Gyvenimas po tiltu“, andainykščių potvynių fone iškyla ir senųjų Rumšiškių raštininkų mokykloje besimokęs Antanas Baranauskas su savo ankstyvaisiais eilėraščiais, kiti garsūs vardai. Bekeliaujant novelės „Vieškelio istorija“ eilutėmis po Rumšiškių istorijos vingius netikėtai pasiveji Joną Aistį… Istorija su visais skaudžiais gyvenimo kampais: karais ir gaisrais („Miestelio gaisrai“), pokariu („Partizaninis karas“), „kolchozo“ lipdymas bei pirmieji jo žingsniai.

Ypač ryškios, dinamiškos novelės apie vaikus, jų didelius tuomečius rūpesčius bei potyrius, mokyklinius nutikimus, pavardes ir pravardes, vietomis be nuoskaudos užsimenant ir apie pusalkanę buitį, kuri neužgožė vaikiško smalsumo bei matymo. Ir čia pat, šalia – suaugusiųjų istorijos, nes juk gyvenime taip ir būna – viskas kartu. Pradėjus skaityti įtraukia ir nepaleidžia „Snarglius“, „Paklydusio gyvulio ieškojimas“, „Naktiniai sliekai“, „Kapinių patvorio rūgštynės“. O vien „Lašiniai“ ko verti! Jau nekalbant apie tai, kad novelės puikiai pasisekusios literatūrine prasme, jose daug dokumentinės medžiagos: fotografijos, tikri vardai, pavardės, vietovardžiai, iš kurių rumšiškėnai skaitydami atpažins savo gentis, kai kitiems, augusiems svečiose vietose, tai ir liks literatūriniai personažai.

Ne mažiau įdomu skaityti paties autoriaus giminės istoriją, nes visada smalsu, kaip, iš kur ateina asmenybės, kurioms likimas į rankas įdeda plunksną. Esė „Vaikystės išgyvenimai sugulė į knygas“ prisipažinęs, jog jam pačiam noras rašyti yra atėjęs iš mamos, Stanislovas Abromavičius neaplenkia kitų savo krašto grynuolių – literatų, kurie ypatingi tuo, jog nei gyvenimas, nei kuklūs mokslai, kurių pavyko pasiekti, nė iš tolo nepranašavo slypinčių talentų. Eleonora Pabiržytė, Pranas Mikalauskas (Skietelė), Stefanija Fadulaitė.

Visų jų kūrybą Stanislovas Abromavičius populiarino įvairiais straipsniais, tad natūralu, jog aprašė ir knygoje. „Šventų giesmių giedojimas“ tarsi sujungia visas Stanislovo Abromavičiaus prigimčiai būdingas meno šakas: tarp novelių prasklendžia vienas kitas eilėraštis; kai kur prabylama publicistiniu stiliumi; autorių esant kraštotyrininku išduoda pateikiami statistiniai duomenys apie įvairių laikotarpių miestelio gyventojų skaičių bei kaitą.

Trimis šventomis Rumšiškių vietomis autorius įvardija senąją Rumšiškių bažnyčią, Kokalnį ir Nemuną, pasakojimai apie juos tarsi vainikuoja visą knygą, o rašytojo numylėto ir ne viename kūrinyje minimo, marių dugne amžiams paskendusio Kokalnio nuotrauka puošia knygos viršelį. Daugiau kaip 250 psl. knygoje S. Abromavičius trumpai pristato savo šeimą, pateikiamos jam brangios šeimos narių bei kultūrinio gyvenimo nuotraukos. Knygai išgyventi, subręsti prireikė dviejų dešimtmečių. Kaip „Šventų giesmių giedojimo“ įvade prisipažįsta pats autorius, rašyti apie savo vaikystės Rumšiškes pradėjo prieš dvidešimt metų apysakoje „Mano dėdės restoranas“.

Po jos, praėjus dešimtmečiui, sekė knyga „Pro metų šakas“, kuri buvo aukštai įvertinta kritikų. „Atrodo, kad ne autorius valdo pasakojimą, bet pasakojimas jį neša asociacijų ir aliuzijų keliais bei klystkeliais, ir kiekvienas atskiras kūrinėlis byloja iškart apie kelis dalykus, groja iškart keliais registrais…“ – 2008 metais „Nemuno“ žurnale rašė poetas ir eseistas Valdemaras Kukulas. „Šventų giesmių giedojimas“ išsiliejo visu stiprumu. Tai knyga, kurią verta ir reikia skaityti, kur kiekviena novelė – tarsi šventa giesmė apie savo gimtąją žemę.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *