Rokas Mikutis. „Laimė“

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus trumposios prozos konkurso laimėtojas Rokas Mikutis kadaise noru ne tik skaityti, bet ir rašyti užsikrėtė perskaitęs J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ bei Andrzejaus Sapkowskio „Likimo kalaviją“. Nors pradžios būta nelengvos, teko išgirsti nemažai pašaipių pastabų, tačiau tai jį užgrūdino ir skatino mokytis iš savo klaidų. Juk svarbiausia – nepasiduoti! Tobulėti Rokui padėjo konstruktyviai kritikavę Rasyk.lt svetainės nariai, ypač viena skruzdėlė, bei Lietuvos fantastai, kurie palaikė, motyvavo toliau kurti (net jei viskas vyko ir sėdint mIRC’e).
Nuo tada praėjo daugiau nei dešimt metų, per tą laiką Rokas sukūrė pjesę Vilniaus „Lėlės“ teatro spektakliui „Liunės nuotykiai“, dirbo TV laidų scenaristu, vėliau pasuko į reklamą, keletą metų liejo prakaitą kaip kūrybininkas: kūrė šūkius, kampanijas bei, kaip pats juokauja, tekstus, giriančius naujas alaus rūšis. Šiuo metu jis – scenaristas „Laisvės TV“. Galbūt ateityje sulauksime Roko romano ar apsakymų rinkinio.

 

Rokas Mikutis
 
LAIMĖ
 
 
– Kapitone? – kreipėsi į Darių dirbtinis laivo Intelektas.
– Klausau.
– Turiu jums pranešti, jog krovinių skyriuje detektoriai užfiksavo neatpažintą gyvybės formą.
Darius sustingo. Krovinių skyrius, kapitono žiniomis, buvo visiškai  tuščias – prieš pakylant iš Aliumo Betos jis pats apėjo visas kosminės baržos patalpas, sužiūrėjo, ar viskas tvarkoje, ar nepamiršo nieko iškrauti, priveržti, pritvirtinti, sutvarkyti…
– Gyvybės formą? Iš kur?.. Kaip?
– Kaip žinote, krovinių skyriuje nėra kamerų, bet judesio detektoriai fiksuoja… judėjimą. Ir ne vienkartinį. Ten akivaizdžiai kažkas juda ratu. Kartais sustoja.
– Tai gal ten Vincas? – paklausė Darius. Porininkas turėjo šiuo metu miegoti, iki Vinco pamainos buvo likusios kelios valandos. – Gal kažkodėl atsikėlė ir…
– Kapitono padėjėjas Vincas miega savo kajutėje, – monotoniškai pareiškė Intelektas. – Krovinių skyriuje yra kažkas kitas.
Dariaus nugara perbėgo šaltukas. Nuo Žemės jie buvo nutolę mažiausiai per devynis šviesmečius. Baržos erdvės išgaubimo varikliai tokį atstumą įveikdavo per savaitę.
– Ar durys sandariai užvertos?
– Visiškai sandariai.
– Tai kas ten viduje?
– Nežinau, kapitone. Ar atidaryti, kad galėtumėt pats viską pamatyti?
– Ne! – riktelėjo Darius. – Laikyk duris uždarytas, kas benutiktų.
– O jei nutiktų gaisras? Arba potvynis?
– Iš kur tau laive potvynis? Kas tave, po galais, programavo?
– Mane programavo šlovingoji „Apple“ korporacija, Šengdžou provincijos padalinys, serijos numeris 2096…
– Ai, užsičiaupk. Nedaryk kol kas nieko. Einu pažadinsiu Vincą.
 
***
 
Darius įžengė į kajutę ir apsidairė. Paprastai vienas kito kambariuose jie nesilankydavo, palikdavo šiek tiek privatumo.
Vincas miegojo vieną ranką užmetęs sau ant veido ir knarkimu drebino kajutės sienas. Šalia lovos voliojosi nugertas „Jack Daniels“ butelis ir „Meškiuko“ braškių su majonezu skonio bulvių traškučių pakelis. Ant gretimo staliuko akvariume tupinti jūros kiaulytė tingiai konstravo mažytę giljotiną.
Darius sprigtu nuvijo gyvuliuką nuo beveik užbaigto kūrinio ir pastarąjį ištraukė. Genetiškai modifikuotos, pagerinto intelekto jūrų kiaulytės suprasdavo savo beprasmišką egzistavimą ir bandydavo nusižudyti bent kartą į savaitę. Svarbu būdavo laiku ketinimus pastebėti ir jiems sukliudyti. Kiaulytės labai pykdavo – štai ir dabar nuskriaustoji įnirtingai letenėlėmis piešė ant akvariumo stiklo nepadorius paveiksliukus, skirtus Dariui įžeisti.
„Na, nieko tokio, – pagalvojo jis, – papyks ir nustos.“
– Vincai, – paspyrė miegantį kolegą, – Vincai, kelkis, po velnių, turim problemų.
Padėjėjas tingiai pramerkė akis, o veidą iškreipė nuostabos grimasa.
– Ką, pramiegojau? Rupūžė, Intis turėjo pažadint…
– Nepramiegojai tu nieko. Klausyk, krovinių skyriuje kažkas yra.
– Ta prasme „kažkas“? – nesuprato Vincas, krapštydamas traiškanotą akies kamputį.
– Kažkas gyvo. Intelektas sako, jog tikrai gyvas ir nėra tai joks sutapimas.
– Tai gal žiurkė kokia?
„Po velniais, – dabar susimąstė Darius, – o gal tikrai?“
– Kad jį kur! Inti, ar tai gali būti žiurkė?
Iš garsiakalbio pasigirdo melodingas pyptelėjimas, pranešantis, jog klausimas buvo išgirstas.
– Tai negali būti žiurkė, – ištarė nuobodžiaujantis Intelekto balsas. – Padaras vienu metu kliudo du jutiklius, esančius per metrą vienas nuo kito. Nykštukinis tapyras būtų geresnis spėjimas.
– Tapyras? – Darius atsiduso ir užvertė akis į viršų. – Iš kur tau laive tapyras? Kokie šansai, kad laive dabar krovinių skyriuj suknistai yra tapyras?
– Tiesą sakant, tikimybė viena iš septynių tūkstančių šešių šimtų dvidešimt trijų.
– Aš net neklausiu, kaip tu apskaičiavai, – numojo ranka Darius ir prisėdo ant lovos šalia Vinco.
– Žinių atsisakymas – tai menko prot…
– Užsikišk.
– Klausau, kapitone.
Darius pažvelgė Vincui į akis.
– Kas ten gali būti? Aš viską patikrinau, prieš išskrendant iš Aliumo Betos. Viską.
– Nežin… – Vinco akys staiga išsiplėtė. – Oi! Gali būti, jog žinau.
– Tu man kažko nepasakei?
– Taip, – padėjėjo veidą iškreipė kaltumo grimasa, – gali būti, jog maniau… maniau, kad nepritarsi.
– Tai įdėmiai klausau jūsų, – Darius nutaisė pikčiausią išraišką, kokią tik sugebėjo. Vincas skėstelėjo rankomis ir ėmė pasakoti:
– Žodžiu, kai Aliumo Betoj iškrovėm visas žuvų pirštelių dėžes, o tu prižiūrėjai, kad smirdagalviai teisingai atliktų pavedimą, aš nubėgau nusičiurkšt. Bet ne į laivą… ten šalia krūmeliai tokie buvo.
Darius susiraukė.
– Pažeidei 602-ąją Direktyvą: „Nelaistyti savo kūno skysčių laisvosiose teritorijose“.
– Žinau, žinau, bet ši istorija ne apie tai… Žodžiu, myžu aš pasislėpęs už krūmų ir matau, kaip prie to kubinio totemo, kur jie visas mūsų dėžes susinešė, atrėpliojo čiabuvis. Šlubas, nešėsi vienoj rankoj tokį kriukį, kitų rankų net nebuvo… Tiesą sakant, sumaitotas lyg po gerų kautynių. Ir ta vieta, per kurią jie šika ir… kalba, ten irgi viena kraujuota pliurzė tebuvo. Tai jis atsistojo šalia to daikto ir girdžiu, kaip tyliai sako savo smirdburne: „Pirst! Umakala!“ Galvoju, kas čia bus? Jau myžt seniai nustojau, taip ir stoviu daiktą išsitraukęs, lyg koks iškrypėlis šnipas!
– Tas detalytes gali pasilikt sau.
– Taip taip. Tai va, vos jis tą žodį ištarė – pyst! – tiesiog ant akių sugijo koja, išsitiesino lūžę kaulai, užsitraukė žaizdos ant galvos. Smirdagalvis tapo sveikut sveikutėlis!
– Eik jau…
– Tikrai, prisiekiu pelnu savo. Stovėjo sveikutėlis. Žinoma, labai šlykštu į juos žiūrėt, bet aš negalėjau atitraukti akių! Ir tada man šovė mintis išganinga…
Vincas nutilo.
– Pavogei tą totemą?
– Taip.
– Galvoji, grįši į Žemę ir parduosi kaip vaistą nuo visų ligų?
– Taip.
– Ir man nepasakei?
– Na, jau dabar kaip ir pasakiau…
– Eik tu šikt, – numojo ranka Darius ir atsistojo, – tai kaip jis atgijo?
– Nežinau. Kai nešiau, jis buvo labai sunkus ir kvapą nemalonų turėjo… Dabar kai susimąsčiau, tai turbūt jaučiau, kad yra kiek šiltas, o paviršius buvo lyg odinis. Matyt, jis tiesiog susirietęs į kubelį buvo, o aš net nesupratau…
– Žodžiu, įnešei į laivą kažką biologiškai aktyvaus, visiškai neaiškaus, pažeidei visas įmanomas Direktyvas ir dabar tikiesi, kad viskas čia savaime susitvarkys? Tu galbūt pavogei smirdagalvių ne tik, kad totemą, altorių, kas ten bebūtų… galbūt ten jų karalius? Galbūt dabar jie jau skelbia Žemei karą!
– Ką jie mums padarys? – šyptelėjo Vincas. – Užbezdės negyvai?
– Asile, jei jie turi technologijas, pagydančias nuo visų ligų, neaišku, ką dar jie turi. Smirdagalviai vieni paslaptingiausių Laisvosios Prekybos sutarties narių! Mums leidžiama tik nusileisti jų kosmodrome, kitur net žvalgytis draudžiama! Skrendant link Aliumo Betos neaiškūs trikdžiai iškreipia planetos vaizdą, o visi prietaisai tarsi išprotėja ir ima rodyti nesąmones, juk pats matei. Ir tu manai, jog jie nėra galingi? Taip, jie tuštinasi pro ten pat, pro kur ir kalba, bet tai nėra priežastis galvoti, jog jie atsilikę. Anaiptol, man rodos, jie labai toli pažengę.
Vincui akivaizdžiai ši mintis į galvą nebuvo atėjusi.
– Dabar, kai taip sakai…
– Mes turim grįžti ir tą daiktą gražinti.
– Sutinku, – liūdnai palinksėjo Vincas, – bet galbūt iš pradžių pasinaudokim?
– Ta prasme?
– Na, mane jau daugybę metų kamuoja podagra, o tave… – Vincas šyptelėjo, – lovos bėdos, ne?
– Durnius.
– Juokauju! Nepyk. Nors tau jau tuoj penkiasdešimt, neabejoju, kad vienokių ar kitokių sveikatos bėdų tikrai turi. O tas dalykas gali mus padaryt ne vien sveikus. Aš galvą guldau, kad jis mus gali padaryti vėl jaunus.
– Vėl jaunus?
– Vėl jaunus. Ar matei nors vieną seną smirdagalvį?
Dariui teko pripažinti, jog nematė. O prekiavo jis su jais jau gerus dvidešimt metų.
– Na gerai, eime. Bet dėl viso pikto… pasiimkim ginklus.
 
***
 
Rankose spausdami maksimaliu galingumu nustatytus tazerius vyrukai prisiartino prie krovinių skyriaus durų. Darius pažvelgė į Vincą ir ėmė skaičiuoti.
– Trys… du… vienas. Inti, atverk duris.
Malonus pyptelėjimas pranešė, jog komanda buvo išgirsta ir durys ėmė vertis. Niekaip neįspūdingai, be dūmų, be jokios įtampos. Taip pyst, ir paprasčiausiai atsidarė. Už durų tvyrojo tamsa.
– Įjunk šviesą, – sukomandavo Darius.
Krovinių skyrių užpildant ryškiam apšvietimui, vyrai pamatė kampe tupintį padarą. Atrodė jis beveik taip pat kaip ir likę Aliumo Betos smirdagalviai: didelė galva su analine anga centre, virš jos – viena facetinė, sunkaus raukšlėto voko dengiama akis, ilgas plonytis kakliukas, dvi silpnos trumpos kojytės bei dešimt laibų rankyčių – įprastas aliumietis, tiesiog šitas buvo visiškai kitos spalvos. Planetoje ateiviai šmėžavo rudais arba pilkais atspalviais, o šis buvo skaisčiai rožinis.
– PO GALAIS! PAGALIAU! – nuskambėjo Dariaus ir Vinco galvose šaižus balsas. – GALVOJAU ČIA LIKSIU VIENAS AMŽINAI!
Smirdagalvis atsistojo ir nustebęs pažvelgė į priblokštus žmones. Vincas susiėmė už galvos, Dariui iš rankų iškrito tazeris.
– PER GARSIAI? – sudrebino telepatinis balsas smegenis. Dariui atrodė, kad pro ausis tuoj ištrykš skystų neuronų srovelė. – TUOJ PAREGULIUOSIU!
Vincas tyliai susmuko ant žemės, o Darius pajuto, jog tuoj praras sąmonę. Dar vienas žodis ir…
– Kaip dabar? – balsas galvoje buvo gerokai tylesnis. – Geriau?
– Taip, geriau… – išlemeno Darius. – Tu telepatas?
– O tau kaip atrodo? – smirdagalvis visai žmogiškai įsisprendė rankomis į strėnas. Jei tai buvo strėnos.
– Gerai, gerai, supratau, durnas klausimas, – sutiko Darius. – Gal ir gerai, kad telepatas, – pažvelgęs į padaro burną, pridūrė gerokai tyliau.
Vincas stojosi nuo grindų, o jo išraudęs veidas rodė, jog telepatinius smirdagalvio riksmus jis pakėlė kur kas sunkiau nei kapitonas.
– Klausyk, – sušvokštė jis. – Aš atsiprašau, kad tave čia… atsinešiau.
– Atleista ir pamiršta, – kažkaip džiaugsmingai atsakė telepatas, – dabar belieka jus padaryti laimingus.
– Laimingus? – perklausė Darius.
– Na taip, ar ne to mane čia atsinešėt? Aš esu aukščiausioji Kh’rghako forma! Aš nešu laimę.
– Hmm… aš mačiau kaip pagydei vieną smird… aliumietį, – tarė Vincas. – Jis buvo visas sumaitotas, o paprašęs tavęs sveikatos – stebuklingai išgijo.
– Stebuklingai? Iš kokių tamsybių jūs kilę? Jis pagijo tik mano Kh’rghako mokslo dėka! Be to, jis neprašė būti pagydytas. Jis paprašė laimės.
– Tiesiog laimės?
– Taip. Aš esu Kh’rghakas.
– Em… na, mums tas nieko nesako, bet… – Vincas užtilo.
– Tai jei mes tavęs paprašysim laimės?.. – nutęsė kapitonas.
– Jūs tapsit laimingi.
– Padaryk mus laimingais! – šūktelėjo Vincas. – Umakala!
– Ne ne! Palauk! – sušuko Darius, griebė padėjėją už peties, bet jau akivaizdžiai buvo per vėlu. Ateivis iškėlė visas savo laibutes rankas į viršų ir nuo jų vyrų link pasklido melsva šviesa, kuri apgaubė Vincą, o po to ir Darių.
– Nedėkokit.
Vaizdas akyse išskydo ir Darius pajuto, jog krenta.
 
***
 
Pramerkęs akį Darius priešais save iliuminatoriuje išvydo Žemę. Planetos diskas užėmė trečdalį vaizdo, todėl kapitonas greit sumojo, jog nuo susitikimo su aliumiečiu prabėgo savaitė. SAVAITĖ!
Pabandęs atsistoti, jis suprato, kad negali. Mažos ir trumpos jo kojytės akivaizdžiai šiam veiksmui reikalavo laibų rankyčių pagalbos. Visų dešimties rankyčių.
– Ką tu man padarei? – sušuko Darius ir iškart žiauktelėjo nuo pasklidusios smarvės. Nuo žiauktelėjimo dvoko pasklido dar daugiau, bet kapitonas susilaikė nesusivėmęs. Nes greit suprato, kuo tai gresia.
– Ką tu man padarei?! – sušuko dar kartą ir stengėsi nekvėpuoti. Tai nebuvo taip lengva, nes orą dabar įkvėpinėjo visu kūno paviršiumi.
– Padariau tave laimingą, – pasigirdo balsas galvoje. Aliumietis buvo įsirangęs visai netoliese – sėdėjo kapitono kėdėje.
– Ar aš tau panašus į laimingą?! – piktai paklausė Darius ir skėstelėjo visomis dešimčia rankučių. Vaizdas buvo komiškas, bet juokas kapitono neėmė.
– Tu dabar panašus į mane, – konstatavo aliumietis, – o didžiausia laimė yra būti panašiam į mane. Taigi taip – panašus.
– Bet… – Darius nebeturėjo žodžių.
Šalia kažkas sukrutėjo ir Darius pastebėjo, jog greta dar viena į aliumietį panaši būtybė lėtai keliasi nuo grindų.
– Ką tu man padarei?! – sušuko Vincas, – aš smirdagalvis! Čia sapnas! Blogas, blogas sapnas!
– Tai ne sapnas. Tai jūsų laimingo gyvenimo pradžia.
– Atversk mus atgal! – paliepė kapitonas. – Tučtuojau!
– Ne. Aš negaliu jūsų paversti vėl nelaimingais. Aš nešu tik laimę.
– Padaryk išimtį, – paprašė Vincas, bet aliumietis jo žodžius ignoravo.
– Galvojate Aliumo Betos gyventojai visada taip šauniai atrodė? – paklausė jis. – Ne, jie buvo velniškai negražūs padarai – skrajodavo dangumi savo šlykščiais baltais sparniukais, jų laibi kūneliai šokdavo saulėlydžio žaroje, o vemti verčiantis gėlių kvapas buvo būdingas visai jų planetai. Ir tada jie rado mane. Užkonservuotą Kh’rghako mokslininką, ištremtą iš savo sistemos už tai, kad laimę nešė visiems pernelyg… aktyviai. Ir štai, jų planeta suklestėjo – jie įgavo tobulą formą ir daugybę laimės. Jie net ėmė prekiauti su jumis, o prieš tai, anot jų, jiems nieko netrūko. Kaip naivu.
Darius suprato, jog įkliuvo kaip reikiant. Čia ne norus pildantis aliumietis, anaiptol. Žmonijos akimis – tai tikrų tikriausias pusdievis. Jei ne dievas. Ir ganėtinai pamišęs.
Staiga kapitonas pamatė, jog šalia ant grindų tyso ne vien jiedu su Vincu. Šalia gulėjo dar vienas aliumietis – tiesa, daugybę kartų mažesnis už žmones.
– Kas čia? – paklausė Darius.
– Jūsų naujas komandos narys. Neabejoju, jog tikrai džiaugsis įgavęs naująją formą. Tiesa, praeis kiek laiko, kol išmoks naudotis naujaisiais smegenų pajėgumais.
– Nesupratau, – sumurmėjo Vincas, – naujas narys?
– Vincai, – kapitonas jau beveik priprato prie savo paties skleidžiamos smarvės, – man rodos, ten Džeris.
– Džeris?
– Taip. Tavo jūrkiaulė.
– O ne…
– O taip.
– Jis verčia tokiais kaip jis visus, – sumurmėjo Darius, – VISUS! Tai ir neabejoju, kad dauguma tampa laimingi. Kaspinuotį, askaridę paversk aliumiečiu – jie džiaugsis. Skruzdę, šūdvabalį paversk. Džiaugsis!
– Visi nusipelnė laimės, visi nusi… – ateivis staiga nutilo. Pakilo nuo kapitono kėdės ir lėtai nulevitavo link iliuminatoriaus, pro kurį švietė Žemės pilnatis.
– Vaje, – tarė jis mąsliai žvelgdamas į planetą, – jūsų ten tiek daug. Milijardai! Nieko… šiandien jūsų laiminga diena.
 
Jūsų visų.