Renato Rodríguez. „Į pietus nuo Ekvanilio“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Kalėdos gali būti ne tik stebuklų, bet ir nusivylimo metas. Kas nutinka, kai kūdikėlis Jėzus šventės rytą prie lovos ar šalia hamako taip ir nepalieka išsvajotojo arklio? Užaugęs berniukas Kalėdas sutinka viešnamyje, kur lovoje randa ne viliokę mylimąją, bet barzdotąjį Čiamį Chaną. Tai paskutinis lašas, nuo šiol Kalėdas jis pramiegosiąs!

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

Venesuelos žurnalistas, prozininkas Renato’as Rodríguezas (1927–2011; tikroji pavardė René Augusto Rodríguez Morales) gimė Margaritos saloje. Po vidurinės mokyklos baigimo studijavo karo mokykloje, bet netrukus mokslą matė ir leidosi keliauti po įvairias Lotynų Amerikos šalis. Gyveno ir dirbo JAV, taipogi Europoje. 1997 m. grįžo į Venesuelą. Kūrybai būdingi autobiografiniai elementai, išgyvenimai, patirti įvairiuose kraštuose. Kritikai kartais R. Rodríguezo prozą lygina su Jacko Kerouaco bei Henry’io Millerio kūryba. Žymiausi kūriniai yra romanai „Į pietus nuo Ekvanilio“ (Al sur del Equanil, 1963), „Nemaloni naktis“ (La noche escuece, 1985), „Salos“ (Insulas, 1986), „Svaigus keptų kiaušinių kvapas“ (El embrujo del odor a huevos fritos, 2008).

 

Vertėjas Bronius Dovydaitis

 

 

Renato Rodríguez

 

Į pietus nuo Ekvanilio

 

(ištrauka)

 

Kaip ir kiekvienais metais, šiemet vėl atsiskubino Kalėdos. Aš jas praleisiu taip, kaip praleidau visas ankstesnio mano gyvenimo Kalėdas – kuo ramiausiai miegodamas. Kiaurą dieną buvau su man įprastais pažįstamais žmonėmis, tačiau atėjo valanda, kuri visada ateina, kai kiekvienam tenka kibti į prieššventinę ruošą savo buveinėje arba traukti į svečius, žinoma, jeigu yra pakviestas. O aš niekur nesu pakviestas; kas be ko, kaip ir visi turiu ką veikti namuose, tačiau tą tektų daryti vienam, tad ničnieko nedarau, paprasčiausiai slankioju iš kambario į kambarį; taigi, ir šių metų Kalėdas kaip visuomet ramiai pramiegosiu. Tikriausiai ir vargšas Eduardas neišmano kuo užsiimti; galėčiau aplankyti jį, bet ar verta? Aš jį „užmušiau“ ir, nors bičiulio „lavoną“ tolydžio matau vaikštant vyno į gėrimų parduotuvę, ilgai neištverčiau drauge su juo. Juoba kad jis ištisai skundžiasi, jog turi daug dirbti, nes pragyvenimas esąs toks brangus, be to, nuolatos baisiausiai piktinasi broliu, kuris neatsiunčia jam nė grašio, idant atsilygintų už tą gerą, ką jam yra padaręs Eduardas.

Geriausia būtų užmiršti visas tas filme vykstančias kvailystes, pavyzdžiui, tokią kaip – kontrabandininkas niekaip nepasirodo; be to, reikia pasakyti, kad, būdamas nekantraus charakterio, nekenčiu tos bergždžios maišaties filmavimo paviljone: iš visų kampų plieskia prožektoriai, po aplinką sklando kažkokie gandai, visur kaišioja nosį šmikiai žurnalistai, klausinėja įvairiausių nesąmonių, įkyriai lenda į akis ir begaliniai gadina nuotaiką.

Kuo nuoširdžiausiai sakau – Kalėdos man niekada nebuvo svarbios – visą gyvenimą mane domino tik arkliai; troškau turėti nors kokį ir jodinėti raitas po miškus, tad likau labai nepatenkintas, kada tėvas man padovanojo asilą. Šiaip ar taip, vis tik, užsėdęs ant jo, klajojau po miškus, tarp aukštų medžių jausdamasis menkas lyg skruzdėlė; tiesa, tarpais vaizdavausi, kad risnoju ne asilu, o arkliu, kadangi dėl kirminų, įsimetusių gyvuliui į ausis, šias teko patrumpinti. Tačiau, jojant pro kapines, mane pagaudavo baimė, kuomet susivokdavau, jog neįstengiu paraginti jo, kad lėktų tarytum Bako Džonso keršis. Supratus, jog niekaip nevaliosiu paspartinti eigasties, man pasidingodavo, kad esu suvis menkas, nieko vertas ir pasijusdavau esąs ne riteris, o lyg koks Sanča Pansa, sėdįs ant širmo asilo. Mintis turėti arklį ilgus metus neapleido manęs nė trumpam.

Kadaise per Kalėdas mane visada aplankydavo kūdikėlis Jėzus. Aš gerai žinojau, kad ne kas kitas, o motina prie lovos arba po hamaku padeda dovanas, kurių būdavau prašęs Dievo sūnaus, ir numaniau, kad ji niekada neatves arklio prie hamako, o kūdikėlis Jėzus tikrai gebėtų tą padaryti, kadangi jis, kaip aiškino mokytoja, yra ir Dievo sūnus, ir patsai Dievas; užuot užsiminęs mamai, kokios dovanos geidžiu, išdėsčiau savo norą laiške, kurį padaviau Faustinui, kad įmestų į pašto dėžutę. Mamai pasakiau, jog dovaną išrinkti patikėjau pačiam kūdikėliui Jėzui; tegul jis parenka tai, kas jo manymu man labiausiai tinka, arba tai, ką jam būtų malonu man padovanoti. Kai išaušo gruodžio dvidešimt penktosios rytas, ir aš atsibudau, greta hamako radau ne arklį, o kišeninį ispanų kalbos žodynėlį. Nuo tos dienos Kalėdos man nebeegzistuoja.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Tačiau mintis apie arklį ištisai nedavė ramybės. Kuomet per tikybos pamoką mokytoja pasakojo apie stebuklus, man šovė į galvą viena mintis, ir aš, puoselėdamas viltį, suskatau karštai melstis kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą, o už centus, kuriuos duodavo mama, pirkau žvakes ir žiebiau jas šventųjų garbei. Tiesa, tada dar nežinojau, kad yra šventas Kajetonas ir nesikreipiau į jį; manding, dėl to stebuklas neįvyko, nors, beje, mokytoja buvo užsiminusi, jog viską lemia tikėjimas, tačiau juk aš nuoširdžiai tikėjau, kad gausiu arklį. Kas tąsyk nutiko, velniai griebtų? Kur čia šuo pakastas? O gal prašiau per mažo stebuklo, gal mano trokštamas stebuklas toks pat menkas, kaip kokio girto tipo svajonė prisiglausti dailią, stambiakrūtę mergužėlę, gal didelis stebuklas yra toks, kai paralyžiuotajam grąžinama galimybė vaikščioti? Manau, didelis turėtų būti ir toks, kuriam įvykus, kieme atsirastų pabalnotas arklys, žodžiu, tolygus tokiam, kai prasiskiria Negyvosios jūros vandenys, ir Mozei leidžiama ją pereiti. Ar Mozė turi galimybę ją pereiti, ar ne, man nebuvo labai svarbu, man buvo kur kas svarbiau turėti arklį. Neapsakomai troškau arklio; tatai buvo vienintelis dalykas, kurio geidžiau; man jau seniai jo reikėjo. Žinoma, vėliau aš jį įsitaisiau – nusipirkau, bet buvau jau vyras, tad, kai jodinėjau po miškus, kai kopiau į kalnus, kai raitas, nutvėręs už uodegos, pargriaudavau jautį, nebesijaučiau esąs Bakas Džonsas ar Timas Makojus; užaugus tie vesternų herojai man jau nebeegzistavo.

Vienintelės tikros Kalėdos buvo tos, kurias praleidau Limoje, kuomet laikiausi lengvo elgesio moterų namuose Vašingtono gatvėje. Tiesą pasakius, taip nutiko ne todėl, kad buvo Kalėdos, o greičiau dėl to, kad tos visuomet nekaip gyvenančios moterys nusprendė šiek tiek pasilinksminti; išleido nemenką dalį savo sunkiai sutaupytų pinigėlių ir mums visiems surengė tikrą šventę. Kaip tik tuo metu aš gyvenau tuose namuose, kadangi jų prižiūrėtojas Raulis vieną dieną pakvietė mane apsistoti juose, tikindamas, jog turėsiu pastogę ir maisto nemokamai (nereikėsią mokėti nė cento), kol mano materialinė padėtis pagerės, ir, nors iš pradžių, gavęs tokį pasiūlymą, gerokai nustebau, kadangi iki tolei net neįsivaizdavau, kaip atrodo gyvenimas viešnamyje, bet, ilgai nesvarstęs, priėmiau pasiūlymą, vildamasis, kad galėsiu miegoti į valias ir normaliai pavalgyti. Kadangi buvau skolingas du mėnesius už būstą, kurį nuomojausi, turėjau iš jo pasprukti naktį, slapta, saugodamasis, kad niekas neišgirstų, kaip senais girgždančiais laiptais lipu žemyn, todėl, tik atsidūręs gatvėje, lengviau atsikvėpiau ir pasijutau tikrai laimingas, juoba kad už kampo nusamdytame taksi manęs laukė Raulis. Nuovargio bei įtampos priveiktas, tiesiog krite kritau ant galinės sėdynės; jaučiausi labai prastai, smarkiai nusilpęs, kadangi buvau praleidęs vieną ilgiausių mano gyvenime kelių dienų tarpą be kąsnelio burnoje. Tuo pat metu, kai aš alkau, niekam apie šitai nėmaž nenutuokiant, fakyras Urbanas badavo patogioje stiklo dėžėje, gaudamas po du solius nuo kiekvieno, užsukusio patalpon žvilgtelėti į jį; šnekama, kad užkalė nemenką sumelę, gi aš už septynias badmiriavimo dienas nė grašio negavau; žodžiu, ėmė siutas, jog turiu badu dvėsti nemokamai, o dar labiau įniršau, vienoje užeigoje sutikęs Pepę Chaeną, šlamščiantį ožkienos kepsnį su salotom ir troškintom bulvėm. Kai jis man pasiūlė prisėsti greta, aš atsisėdau, tikėdamasis būti gerai pavaišintas, o tasai šunsnukis man pasiūlė tiktai kavos, taręs: „Kaip matau, stengiesi išsaugoti liekną figūrą, vyruti.“ Tas kalės vaikas gal dar pasipainios man po kojom kurią nors jam nelemtą dieną. Taigi, atkeliavau į tuos Vašingtono gatvėje stovinčius namus, kur gavau netgi nedidelį atskirą kambariūkštį. Namų šeimininkė buvo meilužė tokio Velnio Kryžiaus – policininko, vadovaujančio pačiai baisiausiai policijos brigadai; nebeprisimenu nei namo numerio, nei tikrųjų tų žmonių vardų. Kaip man sekėsi bendrauti su tais žmonėmis? Tegul juos laimina pats šventas Kajetonas ir tegul apipila dovanomis nuo kojų iki galvos. O moterys – tiesiog tikros šventosios. Vėliau šeimininkė ištekėjo už Velnio Kryžiaus ir, kiek žinau, ilgai ir laimingai gyveno. Kartais pagaunu save nerimastingai mąstant apie tai, kaip dabar atrodo tos kadaise dailios, išsikvėpinusios moterys; manding, jos jau pavirtusios į sunykusias, raukšlėtas harpijas, nors drįstu manyti, kad vis tiek yra vertos nuoširdžios pagarbos. Taigi, per tų metų Kalėdas jos nusprendė pasilinksminti ir surengė puikią šventę, kurion suvadino visus savo bičiulius; klientų, mokančių joms už teikiamas paslaugas, visiškai nekvietė, o mes gėrėm, šokom ir dainavom iki pat aušros. Jau gerokai apsvaigęs nuslinkau miegoti į Letisijos lovą; ji man labai patiko ir, nors sakė, kad aš jai irgi patinkąs, vis tik aiškino laikanti mane tiktai šiaip bičiuliu; mudu eidavome į kiną, paskui vaikščiodavome po parką susikibę už rankų tarsi kokie gimnazistai ir droviai bučiuodavomės, kai niekas mūsų nematydavo; aš sutikau vaidinti visą šią komediją tik todėl, jog tikėjausi, kad ilgainiui reikalai pakryps trokštama linkme, ir ji tikrai taps mana, tad kaip tik todėl, gerokai išgėrus, man šovė mintis įlįsti bičiulės lovon, juoba kad, geriau pagalvojus, buvau nusipelnęs merginos palankumo, ypač po skandalo Bakarato bare, kur ji pakvietė mane, tarusi: „Meiluti, eime pasilinksminti vienon vieton. Šiandien visą vakarą praleidau su Pančita, už ką ji man davė trisdešimt svarų.“ Kas be ko, tais laikais trisdešimt svarų buvo dideli pinigai, nors Pančita galėjo sau leisti tokią prabangą – taip dosniai atsilyginti Letisijai už kiekvieną meilės seansą, – kadangi tėvas buvo jai palikęs ne vieną milijoną, nors man ši draugužės veikla visai nepatiko; atrodė baisiai nedorovinga mylėtis su lesbietėmis, užuot tą darius su vyrais, kaip kad elgėsi kitos; tarpais net imdavau manyti, kad ji pati yra lesbietė ir draugauja su manimi tik norėdama nuslėpti tatai. Gi tą vakarą Bakarato dvare, kai mudu su Letisija baisiausiai šėlom linksmindamiesi, tenai pat leidosi šokti ir Pančita su tokiu Adolfu, kitaip dar vadinamu Rosita; jiedu prislinko prie mudviejų nepastebėti, kadangi to tipo aš nepažinojau iš matymo, o tada jinai taip kirto man į paakį, kad kitą dieną, iššokus nemenkai mėlynei, nebuvo kur dėtis iš gėdos, tad kurį laiką teko slapstytis, kol aplinkiniai pamiršo tą incidentą, nes neabejojau, kad visas miestas žino apie kilusį skandalą. O tąsyk aš atsigręžiau ir savo ruožtu trenkiau Pančitai ton pat vieton ir, kadangi visi buvo girti, kilo tokios muštynės, kad kėdės lūžo; kapotynės buvo lygiai tokios kaip tada, kai Bakas Džonsas vienu šūviu užgesino lempą salūne, pilname banditų, ir paspruko, lėkdamas šuoliais ant savo keršio, kokį aš troškau turėti, kuomet buvau vaikas. Paskui mes nėrėm iš baro ir dūmėm, pačiupę taksi, kadangi tokiu vėlyvu metu nebūtume galėję lėkti šuoliais arkliu, be to, kur, velniai griebtų, mes jį būtume gavę? Taigi, gulėjau lovoje, laukdamas, kol ateis Letisija, tačiau šventė tęsėsi, ji vis nesirodė, ir aš užmigau. Nubudęs prieš pat aušrą, pajutau, jog šalimais kažkas guli; tada ištiesiau ranką, vildamasis paglostyti rytietiškų bruožų Letisijos veidą, bet užčiuopiau barzdotąjį Čiamį Chaną, atkakusį Limon pailsėti po skausmingos ir varginančios nukryžiuotojo scenos filmavimo.

Vėl užmigau ir sapnavau labai gražų sapną; tatai buvo nuostabiausias ir įdomiausias Kalėdų nakties sapnas. Aš nuogas ėjau paplūdimiu, buvo naktis, labai šviesi naktis, ramiai tyvuliavo jūra, tik nuo menko vėjelio raibuliavo jos paviršius; naktis buvo šilta, laikėsi visiška tyla; sustojau pasižiūrėti į mėnulį ir nustėrau, ūmai išvydęs, jog dangaus šviesulys pradeda lėtai leistis tiesiai į jūrą; neapsakomai išsigandęs, kad jis užges, šokau vandenin ir puoliau bėgti, iki pajėgiau, paskui leidausi greitai plaukti, kol pasiekiau tą vietą, kurion grimzdo mėnulis, ir stvėriau jį abiem rankom, saugodamas, kad nenuskęstų, tačiau pasirodė, jog rankose laikau tiktai didelę degto molio lėkštę, skirtą kukurūzinei duonai kepti.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Kiekvienas Kalėdas pasitinku miegodamas; man ši šventė, sakytum, neegzistuoja, tačiau gal kartais, jeigu tuomet, kai buvau vaikas, būčiau gavęs arklį, gal kasmet norėčiau rimtai švęsti, užuot tįsojęs lovoje, miegodamas ir sapnuodamas ką nors; ko gero, gal net būčiau toli nuo šių vietų, gal drumsti gyvenimo upės vandenys neštų mane pro akmenis, pro suvirtusius jon medžius, pro griūvančius miestus ir plukdytų tiesiai jūron.

 

Versta iš: „Narrativa venezolana contemporánea“, Alianza Editorial, S. A., Madrid, 1971.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *