Raimonda Mikuckytė. Poezija

Raimonda Mikuckytė. Iš asmeninio albumo

 

 

Poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvė, pelniusi Kauno meno kūrėjų asociacijos prizą, Raimonda Mikuckytė ir jos kūryba.

 

Kažkada eilėraštis susirado mane. Susidraugavome. Dabar nebegalime išsiskirti. Taip ir keliaujame nemigos tiltais per metų laikus.

 

 

 

 

Raimonda Mikuckytė

 

Rašymo malonumas

 
jeigu rašyčiau naktimis
manęs nekankintų sapnai
kuriuose gailestingosios seserys
karo lauke skaičiuoja žuvusiuosius
arba apie vaikus
kurie nežino kas jų tėvai
jie vaikšto pakraščiais
ir neranda
namų tėvų sesių brolių
nežino kada jiems laikas gimti
jeigu rašyčiau naktimis
nemigos būtų kitokios
jos lyg žvirbliai
sutūptų ant palangės
ir tylėtų
jeigu rašyčiau
apie juodvarnius
jie atvirstų į brolius
nereikėtų jiems plunksnų šukuoti
ir jų sapnuoti
kai nerašau

 

Prakeiksmas

 
batai
kuriais žadėjome dalintis
kad vienas kitą
geriau pažintume
susidėvėjo –
jų raišteliais
kartais puošiu plaukus
ir veidą į vėją atgręžus
tave prakeikiu  

 

Viskam savas laikas

 

mano mylimasai
vis klausi kas bus
kai išskris gandrai
tau niekas nesakė
kad debesys ant žemės
nusileidžia tą naktį
žiogai sudėję smuikus
savo dievui meldžiasi
atsiveria ežero akis
ir išplaukia undinės
susitikti su miegančiais žvejais
jos niūniuoja lopšinę
tokią liūdną
net miegas pasitraukia
mano mylimasai
gandrai snapuose
išsineša rugpjūtį
 

 

Nuodėmingoji pilnatis

 
ieškantys ilgai eina per tiltą
bijodami nepastebėti pėdsako
dairosi tamsoje
kad nepraleistų
to vienintelio žvilgsnio žybtelėjimo
kurio pakartoti neįmanoma
laukiantys niekada nemiega
nes sapnai nuneštų juos ten
kur nieko nesutiksi
todėl nemigos jiems tinka
jie tinka joms
tylintys kenčia labiau
negu nemigų kavalieriai
ir ieškantys pėdsekiai
jiems skauda labiau
jų vidus pilnas užantspauduotų įžadų
kuriuos sulaužyti galima
tik kartą per rausvąją pilnatį
ir melstis kad ji pasikartotų

 

Užtrauktukų surinkėjas

 
jis rinkdavo žodžius
kuriuos nugirsdavo vaikščiodamas
miesto gatvėmis
garsiai ištartus ir pašnibždėtus
tarpuvartyje atsisveikinant
liūdnus ir linksmus
dieną ir vėlai vakare
ėjo į gatves ir rinko
paskui dėliodavo
į stalčių
ant popieriaus
bet tarsi nebylys
niekada neištardavo
jis rinko ir pašto ženklus
geltonus beržų lapus ir žibuokles
bet labiausiai jam patiko
rinkti užtrauktukus
juos sudėdavo po trupinėlį
į vieną ilgą
lyg geležinkelio bėgiai
paskui ilgai žiūrėdavo
laukdamas traukinio
 

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *