Prof. Leonui Gudaičiui – 85

Rašytojas, literatūrologas, Vytauto Didžiojo universiteto prof. emeritas, habil. dr. Leonas Fliorentas Gudaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Šiandien mūsų garsiajam lietuvių literatūros ir spaudos istorikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui ir žurnalistui Leonui Fliorentui Gudaičiui (1935 06 20–2019 07 18) sukanka 85-eri. Tariu „sukanka“, nes dar sunku patikėti, kad tik prieš metus palydėjome šį darbštuolį eruditą Anapus, sunku patikėti, kad daugiau nepamatysime jo skubančio iš Kauno senamiesčio į Vytauto Didžiojo universitetą, nesutiksime knygynuose, antikvariatuose, nebeklausysime jo įkvėptų pasakojimų apie mūsų literatūros ir jos kūrėjų gyvenimo nežinomus faktus.

Su pasišventusio tyrinėtojo ir bibliofilo aistra jis ne vieną dešimtmetį ieškojo, rinko, saugojo retus praėjusio amžiaus leidinius, periodiką, savo darbuose bene išsamiausiai pateikė ir analizavo 1904–1930 m. lietuvių literatūrinę spaudą. Pamenu, dar studijų laikais aptikęs prieškario literatūros ir meno žurnalo „Židinys“ numerį ir radęs mažai girdėto poeto Boriso Melngailio eiles (apie jį tada probėgšmais viename straipsnyje buvo užsiminęs L. Gudaitis), nuskubėjau pas jį su žurnalu. Profesorius mandagiai šyptelėjo, padėkojo ir tiek naujo, nežinomo papasakojo ir apie B. Melngailį, ir apie kitus to meto užmirštus ar garsius kūrėjus, kad tokia gausi faktologija, įvairiausių niuansų bei subtilybių atskleidimas padarė neužmirštamą įspūdį. Intelektas, puikus pasakotojo talentas, žodžio ir stiliaus meistrystė bei, kas bene svarbiausia, kruopštus tyrinėtojo ir istoriko darbas lydėjo visą jo veiklą. Netrukus po mudviejų pašnekesio pasirodė nauja L. Gudaičio knyga „Permainų vėjai: lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais“, kurioje buvo gausu nežinomų faktų ir duomenų ne tik apie B. Melngailį. Tie tyrinėjimai, pateikti gyvai, įdomiai, „su ugnele“, skatino gilintis į mūsų literatūros istoriją, plėtė akiratį ir, be abejo, yra ypatingos reikšmės istoriniai dokumentai.

Leonas Fliorentas Gudaitis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Mildos Kiaušaitės fotografija

L. Gudaitis parašė per dešimt knygų prieškario lietuvių literatūros ir spaudos klausimais, parengė ir sudarė penkiolika pažintinių leidinių apie Lietuvos kultūros žmones, jų veiklą, pasiekimus. Ypač svarūs 1954–2004 m. autobibliografinis sąvadas „Spauda ir žmonės“ (2005), L. Gudaičio redaguota tėvo Jono atsiminimų knyga „Vargo paukščiai“ (2013). Reikia paminėti ir nemenką triukšmą bei ginčus tarp literatūrologų ir literatų sukėlusią biografinę apybraižą „Tautinio epo kūrėjas“ (1993) apie Antano Šmulkščio-Paparonio rašytą epą „Pasakų atošvaitos“. Beje, būtent L. Gudaičio pastangomis šis kūrinys buvo išleistas su išsamia paties profesoriaus įžanga ir analize.

1958 m., tik baigęs Vilniaus universitetą, Leonas pradėjo savo veiklą dienraštyje „Kauno tiesa“, o po trylikos metų jau buvo žurnalo „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Dvidešimt metų uoliai triūsęs redakcijoje, skelbęs savo naujus literatūros tyrinėjimus ir atradimus, leidęs knygas, nuo 1994-ųjų jis pradėjo visiškai naują etapą – Vytauto Didžiojo universitete tapo literatūros katedros vedėju.

Beje, „Kauno tiesoje“ būtent L. Gudaičio pastangomis ir iniciatyva buvo pradėtas leisti kultūrinis-literatūrinis priedas „Kūrybinė savaitė“, kuriame tiek vyresni, tiek jaunieji to meto literatai bei kiti kūrėjai galėjo reikštis, turėjo savo tribūnėlę. Pasak poeto Petro Palilionio, šie miesto dienraščio kultūros puslapiai tapo atsvara technokratiniam požiūriui, atskleidė, kad Kaunas turi didžiulį mažai žinomą kūrybinį potencialą.

Nelengva išvardyti visas L. Gudaičio iniciatyvas, užmojus, įgyvendintus sumanymus. Tačiau jau profesoriaujant VDU vienas reikšmingiausių jo darbų buvo tęstinio universiteto leidinio „Darbai ir dienos“ atgaivinimas, leidyba ir redagavimas. Dvylika metų L. Gudaitis kruopščiai ir, kaip visada, labai atsakingai rengė šį dukart metuose pasirodantį vieną rimčiausių, solidžiausių akademinių, humanitarinių ir socialinių mokslų žurnalų, kurio ištakos siekia 1930 m. – tada pradėtas leisti (iki 1940-ųjų) žurnalas, pavadintas pagal senovės graikų poeto Hesiodo epą.

Taigi, profesorius L. Gudaitis, atgaivinęs ir pradėjęs redaguoti „Darbus ir dienas“, suteikė leidiniui modernią metodologinę kryptį, skatino autorius ir bendradarbius naujai bei daug giliau analizuoti Lietuvos valstybės istorijai ir visuomenei svarbias temas. Stebina mokslinio redaktoriaus L. Gudaičio užmojai kiekviename žurnalo numeryje pateikti išsamią pasirinktos temos analizę, išstudijuoti problemą įvairiapusiškai, be išankstinių nuostatų. Šį leidinį L. Gudaitis redagavo iki pat 2006 m.

Leonas Fliorentas Gudaitis prie savo skaityklos. © Petras Palilionis

Profesorius visa „Darbų ir dienų“ žurnalų rinkinį, per 40 numerių, padovanojo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, ir dabar iš jų visada galima pasisemti žinių, išminties, atrasti nežinomų faktų. O Vytauto Didžiojo universitetui jis padovanojo įspūdingą knygų, spaudos, bibliografinių retenybių ir laiškų kolekciją, kuri saugoma VDU bibliotekoje. Ten veikia prof. Leono Gudaičio kabinetas ir skaitykla, skirta XX a. antrosios pusės Lietuvos periodikos archyvams, kurių pagrindas – profesoriaus rinkiniai…

Stulbina L. Gudaičio darbų gausa, mokslinės, literatūrinės ir žurnalistinės raiškos įvairovė. Žaižaruojantis talentas, mokslininkas, kūrėjas. Be galo nuoširdus žmogus, kupinas dėmesio ir atjautos kiekvienam.

Prasmingi DARBAI. Šviesos nutviekstos DIENOS.

Toks ir telieka mylimas Kolega Leonas Gudaitis mūsų atmintyje.      

 

Gediminas Jankus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *