Prarasta dalis Bernardo Brazdžionio archyvų

Šią nerimą keliančią Amerikos lietuvės Aušros Tallat-Kelpšaitės informaciją apie rašytojo Bernardo Brazdžionio archyvų likimą mums persiuntė vilnietis žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendradarbis Vidmantas Valiušaitis. Laiške rašoma (kalba netaisyta):

something happened today that really upset me. I had an agreement to purchase something that was going to go to the Lithuanian archives here and in Cleveland. Bernardas Brazdzionis, as we know, was a famous Lithuanian writer, a DP. He gave most of his archives to the Lithuanian archives but some were apparently left to his daughter. I saw one of his bookplates, he did his own engravings, on ebay, and I bought it. I wrote to the seller asking about the rest of the plates. He said he’s bought a storage locker with the stuff. I bought what he had, it was supposed to be everything for $1K. The archive directors and I pooled our resources. He wrote to me 2 weeks ago saying he had found more stuff from the locker, 2 boxes of binders with his complete collection of personal letters to his wife, friends from 1940 to his death. An invaluable research source and legacy. He wanted $3K. Impossible for me that day. So I asked him if he would wait until the 30th. I needed the extra time to have my colleagues at the archives pitch in. He agreed in writing. Today I get an email from his partner, his brother, saying he doesnt agree with the price. I’m not an idiot. He knew the price and had to have agreed to it on the 7th. Or his brother would not have agreed to wait and to the price, in writing. I responded and asked him how much he wanted. He said someone was buying it for $5K, and if I wanted it I had to pay $6500, 1/2 half today and 1/2 on the 30th. Which I can’t do. And I let him know that. So, they did not let me know they were shopping it around. If they had I would have gotten my archive people involved sooner to have funds ready. It took them 2 weeks to tell me that. And then they want 1/2 upfront on a Saturday. I couldn’t reach anyone. Personal letters and documents to/for close family are the treasures of documentation. They are invaluable for research. I don’t know how they wound up in a storage unit and put up for auction, that was the first issue. But don’t make an agreement if might not keep it, and just be honest. They own the stuff now, so they can sell it for what they want, which is fine, but be upfront. Say you can’t agree, or that you tentatively agree but will be shopping it around. They set the price I agreed to, we both committed in writing. Sure I can sue but the collection, such a treasure for our heritage, is lost. This is what happens to our history a lot of the time.

 „Šiandien atsitiko tai, kas mane labai nuliūdino. Buvau sutarusi įsigyti kai ką, kas turėjo keliauti į Lietuvos archyvus čia ir Klivlende. Bernardas Brazdžionis, kaip žinome, buvo garsus Lietuvos išeivijos rašytojas. Didžioji dalis jo archyvų saugoma Lietuvoje, bet, pasirodo, kai ką jis paliko savo dukrai. „eBay“ pamačiau vieną jo ekslibrisų, kuriuos graviruodavo pats, ir įsigijau jį. Parašiau pardavėjui ir paklausiau apie likusias plokšteles. Jis atsakė, kad įsigijo šių daiktų pilną saugyklą. Nusipirkau, ką jis turėjo, viskas turėjo kainuoti 1000 dolerių. Archyvo vadovai ir aš susimetėme. Jis man po dviejų savaičių parašė, kad saugykloje rado daugiau daiktų, 2 dėžes segtuvų su pilna Brazdžionio laiškų kolekcija jo žmonai ir draugams nuo 1940-ųjų iki rašytojo mirties. Neįkainojamas palikimas ir medžiaga tyrimams. Pardavėjas norėjo 3000 dolerių. Tądien surinkti šią sumą man buvo neįmanoma, taigi paprašiau palaukti iki 30 d. Reikėjo papildomo laiko paprašyti kolegų pagalbos. Jis raštu sutiko. Šiandien gavau jo partnerio, jo brolio el. laišką, kuriame rašoma, kad jiems nebetinka sutarta kaina. Aš ne kvaila, jis kainą žinojo ir jai pritarė 7 d., antraip jo brolis nebūtų sutikęs laukti ir patvirtinęs visko raštu. Atsakiau ir paklausiau, kiek jis nori. Man atsakė, kad kažkas viską nupirks už 5000 dolerių, taigi, jei noriu įsigyti minėtą archyvą, turiu sumokėti 6500 dolerių: pusę šiandien ir pusę 30 d. Aš to negaliu padaryti, ir jam taip ir pasakiau. Taigi, jie man nepranešė, kad mėgino radinius parduoti ir po mūsų susitarimo. Jei būčiau tai žinojusi, būčiau anksčiau įtraukusi kolegas iš archyvų ir surinkusi reikiamas lėšas. Jie užtruko dvi savaites, kol mane informavo. Ir tuomet jie nori pusės sumos iš anksto, šeštadienį. Negalėjau nieko pasiekti. Asmeniniai laiškai, dokumentai, skirti artimiems šeimos nariams ir parašyti jų, yra dokumentikos lobis. Jie neįkainojami tyrinėjimams. Nežinau, kaip jie atsidūrė saugykloje ir pateko į aukcioną, tai pirmoji problema. Bet nesudaryk sutarties, kurios negali laikytis, ir būk nuoširdus. Dabar šie dalykai priklauso jiems, taigi jie gali viską parduoti kam tik nori už trokštamą kainą; viskas gerai, bet reikia apie tai kalbėti atvirai. Pasakyti, kad negali sutikti arba kad preliminariai sutinki, bet ieškosi kitų pirkėjų. Jie nustatė kainą, kuri man tiko, mes abu sutarėme raštu. Žinoma, galiu pardavėją paduoti į teismą, bet kolekcija, mūsų palikimo lobis, prarasta. Taip mūsų istorijai nutinka dažnai.“

3 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *