Poezijos dieną pasitinkant

Nenumaldomai artėja kovo 21-oji, Pasaulinė Poezijos diena, įvairiausiuose Lietuvos ir pasaulio kampeliuose pasiūlysianti gausybę renginių ir skaitymų. Kad pasirinkimas kur dalyvauti ir kokią knygą atsiversti nebūtų kankinančiai sunkus, į pagalbą kviečiame Kauno rašytojus ir jų bičiulius, kurių klausiame:

1. Kaip atpažinti poeziją?
2. Kada ir kur geriausias metas poezija rašyti / skaityti?
3. Kas yra jūsų širdies poetas/-ė?

 

 

Vertėjas Jonas Čeponis

1. Poezija savaime yra poezija, jos atpažinti nereikia.
2. Gerą poeziją galima skaityti bet kada ir bet kur.
3. Paulius Širvys.

Aktorė Olita Dautartaitė

1. Įvardinti nesugebėčiau. Nemažai skaitant, su poezija ir poetais daugelį metų besibūnant, gal išsivysto atpažinimas… per širdį, mintį ir dar kažką. Atsiranda jutimas, kad tai Poezija. Tau, kitam gal ne.
2. Skaityti poeziją garsiai ar tyliai man nebūna išskirtinio meto. Nei žvaigždės, nei mėnulis, nei jūra su saulėlydžiu įtakos nedaro. Pačioj netikėčiausioj vietoj supulsuoja, ir tiek.
3. Jonas Strielkūnas.

Prozininkas Stasys Babonas

1. Poeziją kartais sutinku pavasarį, pirmadieniais; kai tyla pradeda spragsėti, krutėti, kukuoti, plasnoti… Išgirdęs žvengimą, manau, kad ne poezija.
2. Patinka eilėraščius klausyti – skaitomus autorių. Ne kartą tomis akimirkomis esu pagalvojęs, į kokį paukštį žmogus pavirsta…
3. Man labai patinka poetas Strazdas Vienažindys Geda. Norėčiau nueiti į jo kūrybos vakarą. Gal kada nors pavasarį, pirmadienį? 

Poetė, prozininkė, vertėja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

1. O kaip atpažįstame šviežiai iškeptos duonos kvapą? Kaip atskiriame rytą nuo vakaro? Kaip sužinome, kad viename stikle – benzinas, kurio gerti neverta, o kitame – vynas, kuris nuplauna liūdesius ir nerimus? Formalistas poeziją atpažįsta iš formos, gurmanas poeziją gali išvysti ir ten, kur jos gal net nėra.

3. Skaityti poeziją (ne savo!) reikia jaunystėje ir gyvenimo saulėlydyje. Jaunų sąmonę poezija provokuoja, senų – ramina. O rašyti? Negi būtina? Na, kai būtina, tai galima bet kur ir bet kada.  Svarbu rasti tinkamą vietą tam, ką parašei, skaityti.
4. Violeta Šoblinskaitė. O ką? Ir pajuokaut negalima?

Poetė Eglė Perednytė

1. Poezijoje glūdi paslaptis, artimas širdžiai eilėraštis paliečia, persmelkia nenusakomu žodžiais tikrumu.
2. Rašyti / skaityti poeziją geriausia tyloje ir vienumoje, kai yra galimybė sustoti ir nurimti. 
3. Aldona Elena Puišytė.             

Poetas, vertėjas Algimantas Mikuta

1. Lengvai atpažinti galima tik klasikinę poeziją. Tam yra patirtis ir Kudirkos vadovėlis. Tačiau šiuolaikinei poezijai jo nepritaikysi. Todėl tenka iš klausos. Dabar poetai rašo tekstus, kurie nebėra įprasta poezija. Kas tai yra, galėtų pasakyti literatūros teoretikai. Toji tarpinė kalbėjimo forma tarp poezijos ir prozos sunkiai nusakoma ir dar sunkiau atpažįstama. Tiesiog tekstai, kartais įdomūs ir originalūs.
2. Rašymas priklauso nuo autoriaus charakterio. Kai buvau jaunas, nieko nerašydavau vasarą, dabar rašau, kai turiu sveikatos ir ūpo. Poeziją skaityti geriausia naktį, prieš tai nusnūdus. Čia ir vėl nėra jokių taisyklių.
3. Mano širdis, anot daktarų, yra gerokai išsiplėtusi, todėl joje telpa ne vienas poetas. Tenai rastum Radauską, Bloką, Galčinskį, Strielkūną.

Poetė, prozininkė Lina Navickaitė

1. Manau, yra keletas požymių. Skaitomas tekstas kuriuo nors momentu turi bent truputį užgniaužti kvapą. Po kiek laiko norisi vėl patirti tą patį jausmą, todėl prie šio kūrinio grįžti. Jei tai iš tiesų poezija, pojūtis atsikartoja. Tiesa, greičiausiai suveikia kita frazė, detalė. Viena prasmė dengia kitą, bet šydai krinta, o sykiu vis tiek kažką slepia. Savo gyvybės branduolėlį? Gal, bet ne tik. Ne tik visada privalo būti. Be abejo, neišsakomas.
2. Kažin ar tam reikia ypatingo meto ir vietos. Juo labiau kokių nors romantiškų aksesuarų. Man išoriškai būtina paprasčiausia sąlyga – tyla, nuošalumas. „Savas kambarys“, kaip teigia Virginia Woolf. Svarbiausia – vidinis nuskaidrėjimas, susikaupimas, budrumas. Ir galimybė tokią valandėlę atsiriboti nuo kitų reikalų. Atsitraukti ir nuščiūti būtina tiek rašant, tiek skaitant poetinį tekstą.
3. Yra dešimtys poetų, kurių vienas ar kitas kūrinys tam tikru metu tapo ar tampa labai artimas. Kai kada visai netikėtai, nepaaiškinamai. Gal čia nieko keisto, juk sielos gyvenimas paslaptingas – ne visuomet suprasi, kuo ir dėl ko ji džiaugiasi. Kartais tas širdies poetas gali būti ir šlapias varnėnas, švilpaujantis prieš pat langą ant dar neišsprogusios kriaušės šakos.

Administruojantis lyrikas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis

1. Poezijos šalia mūsų ir mumyse gerokai daugiau negu užrašyta tūkstančiuose knygų. Intuicija pakužda, ir tiek. Tik spėk grožėtis, džiaugtis, liūdėti…
2. Pajutęs, kad verta užrašyti, poetas į laikrodį nesidairo. Vieta irgi nesvarbu: lyrikai vaikšto nepaleisdami lyros iš rankų. Nežinia, kada prisireiks… Skaitymas irgi labai individualus, savitai intymus užsiėmimas – kartais eilėraštis į rankas patenka atsitiktinai, kartais jo ieškome sąmoningai, ilgėdamiesi bendrystės.
3. Nemažas, labai margas būrys. Pagal nuotaiką. Kai vienas per kitą pradeda deklamuoti, krūtinę šiurpuliukai varsto…

 Poetas Gvidas Latakas

1. Gerą poeziją atpažinsi iš pirmų eilučių. Gal išsivystė per laiką uoslė…
2. Rašyti geriausias laikas rytmety, arba kai eilutė pati užklumpa. Skaityti geriausia vakare.
3. Mano širdies poetai yra Oskaras Milašius ir Marcelijus Martinaitis.

Poetė Aldona Elena Puišytė

1. Tikroji poezija persmelkia būties slėpiningumu, slypinčiu tarp žodžių.
2. Rašyti, kai yra vidinė būtinybė (tebetikiu įkvėpimu), geriausia tyloje ir vienumoje, kur įmanoma susitelkti, įsiklausyti į savo širdį ir aidinčias tylos gelmes. Ir skaityti geriausia vienumos tyloje.
3. Mano širdies poetas nuo ankstyvos jaunystės – Jurgis Baltrušaitis.