Poetui Vladui Baltuškevičiui – 80

Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pažymintis (gimė 1939 01 26 Liepynuose, Marijampolės rajone) poetas Vladas Baltuškevičius – spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Buvo metas, kai priešpiet, godžiai traukdamas dūmą, Vladas išeidavo iš sesers Onutės namų Briedžio gatvėje ir, pasiekęs Kauno centrą bei Senamiestį, imdavosi vizituoti žurnalo „Nemunas“ redakciją, Rašytojų sąjungos Kauno skyrių, Centrinį knygyną Laisvės alėjoje, Maironio lietuvių literatūros ir Vaižganto muziejus… Kai kur ir šiuo metu išlikę kavos puodeliai su užrašu „Vlado“, o jo legendinį, metų metus nenukirptą nagą yra įamžinęs dailininkas Gintaras Slavinskas. Į grafikos lakštą Vladas iš pradžių žvelgė įtariai, tačiau galop, tikriausiai kosminėms galioms pritariant, nusišypsojo… Visi žinojo, kad Baltuškevičius pats neįstengtų nusipirkti duonos, sviesto ir dešros, o produktų kainos jam mįslingesnės už aukštąsias sferas, tačiau jis nuolatos sekė literatūrinio gyvenimo naujienas, godžiai skaitė ir kaupė knygas, ypač smalsaudavo, ar kur nors nešmėkštelėjo jo pavardė, nesikuklindavo klausti: „Ar apie mane rašo?“

O jau Vlado atmintis! Iki sulaukdamas brandaus amžiaus, mintinai deklamuodavo šimtus savo ir kitų eilėraščių, puikiai žinojo, kuriame jo kambario, pritutintame knygų ir mašinraščių, kampe surandamas vienas ar kitas literatūros gurmanui mielas poezijos tomelis. Sovietmečiu, kai knygos buvo deficitas, rašytojus pamalonindavo Centrinis knygynas, jo draugiškai nusiteikusios darbuotojos. Kartą, gavęs retesnį leidinį, Vladas pasidžiaugė „Nemune“, o redakcijos vyrai, nukreipę poeto dėmesį, greitai jo vietoje įvyniojo, regis, propagandinę brošiūrą ir paprašė parodyti, ką įsigijęs. Ak, kaip įsiuto Vladas, kaip dideliais žingsniais, plačiai mojuodamas nulėkė į knygyną, kaip tėškė pirkinį ant prekystalio, kaip dusdamas piktinosi. Išvyniojo sutrikę moterys skandalingąjį pirkinį, o jame – pirktoji knyga… Pasirodo, redakcijos išdaigininkai, kol kolega rengėsi, sugrąžino į vietą deficitinę prekę. Ar ilgai pyko poetas? Galbūt ir trenkė lauko durimis, kad kitą dieną sugrįžtų vėl.

„Poetas – tai sakytojas, jis viskam suteikia vardą ir atstovauja grožiui. Jis yra nepriklausomas ir stovi centre. Pasaulis nebuvo nei nupieštas, nei pagražintas, jis yra puikus iš pat pradžių; ir ne Dievas sukūrė gražius daiktus, o Grožis buvo pasaulio kūrėjas. Štai kodėl poetas – visus įgaliojimus turintis valdovas“, – savo esė „Poetas“ rašė filosofas ir poetas Ralfas Emersonas. Tos mintys, tie žodžiai man visados primena žinomą mūsų poetą V. Baltuškevičių“. Taip taikliai, aptardamas jubiliato knygą „Pakeliui“ (2004), yra pastebėjęs lyrikas, muziejininkas, Vlado kūrybos gerbėjas Alfas Pakėnas.

Rašytojas Petras Palilionis, palydėdamas pas skaitytojus V. Baltuškevičiaus sonetų vainikų rinkinį „Žaibų šviesoj“ (2015), apibendrina: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.

Literatūrologė, redaktorė Janina Riškutė, pristatydama solidžią rinktinę „Proregiai“ (1999), rašo: „Vladui Baltuškevičiui poezijos pasaulis pakilęs virš realybės. Kalnų viršūnių, kūrybos ir meilės ilgesys transformuojasi atitinkama eilėraščio materija: kosminiais kūnais, oranžine žaibų šviesa, užribių būtybėmis, „crescendo kraujo dugne“.

Pasak ispanų rašytojo, intelektualo Miguelio de Unamuno, „poetas ir filosofas yra dvyniai, o gal vienas ir tas pats asmuo“, tad, užuot neišmanėliškai kvatojęsi iš to, kuris, žvelgdamas į žvaigždes, nemato sau po kojomis, su poetu Vladu Baltuškevičiumi pakelkime akis į aukštą dangų.

 

Vladas Baltuškevičius

 

Katarsiškasis

 

Krūpsi pulsas kraujo srovele

rankoj plunksna popierius šalia

plunksną ne į rašalą dažau

o į kraują rodos. ir rašau.

eilės mano eilės! negaliu…

veržias gaivalingu upeliu

o dažniausiai santūria upe

dvelkia dirvom rugine rupia

ir bijausi vieno ir mirties

žmonės eilėse nejaus širdies

jeigu jaus – eilėraščiai gyvens:

mano kraujas jų krauju srovens

 

1996–2016

 

***

 

Geriu kaip naktis juodą kavą

bet nuo jos nė kiek nežvalėju

šneku su žvaigždėm ir su vėju

geriu kaip naktis juodą kavą

aš už žodžio laisvę už žavą

man aiškios slaptys chaldėjų

geriu kaip naktis juodą kavą

nors nuo jos nė kiek nežvalėju

 

2016 01 29

 

Vardan

gėrio ir grožio

rikiuoju

kariuomenę

žodžių

 

2016 01 29

Vladas Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės kabinete su vyriausiąja fondų saugotoja Jūrate Zalubaite apžiūri savo rankraščių sąsiuvinį, iš kurio garsiai skaitė, paskui lyg norėjo atiduoti į muziejaus fondus, bet persigalvojo. Apie 2000 m. A. Ruseckaitės fotografijos

 

Sonetų rinkinio „Žaibų šviesoj“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2015) pristatymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, 2015 m. žiema. Dešinėje – su poetu Petru Palilioniu. M. Kiaušaitės fotografijos

 

***

 

Angim, vieškeli, rangaisi

per rudens ruduojančius laukus.

Gal į dangų juosvagaisrį?

Pas tironus?

Gėdinus vergus?

 

Kaip visiems

ir man tu duotas

išdidumas

tavimi keliaut neleis

aš anuomet

kai buvau sparnuotas

laisve vien tikėjau

vien laisvais keliais

nūdien man

norėtųs pasiklysti

aš sparnus menu

menu audras

žavi ir vilioja

bekelystė

savo gėrį

savo blogį

noriu rast

 

2016 02 26

 

Bedugnėj didelėj

 

Guliu aukštielninkas žolėj,

Skęstu bedugnėj didelėj.

 

Kaip Žemė didis mano kūnas,

keliaujantis šaltom erdvėm klajūnas.

 

Dvasia anapusiuos, ne čia,

ištirpusi žvaigždynų ūkuose.

 

Ir gera šitaip skęsti, skęsti,

nejausti džiaugsmo ir kančių nekęsti.

 

Jeseninas

 

Lėtas budelis – laikas.

Kirvio geležis prie kaktos.

Lik sveikas, bičiuli, lik sveikas,

Tu mano širdy visados…

 

Užspringsiu. Gorią paguodą

Alsuoju, kai nėr kuo alsuot.

Baltą rožę ir rupūžę juodą

Aš norėjau žemėj sutuokt.

 

Poezija sesuo…

 

Poezija sesuo, būk man gera.

Leisk prisikelt iš dulkės,

Nešauki lyg ant tilto Munchas

Blyškiom akiduobėm.

                       Būk man gera.

Kančios ugniniame žaizdre

sulydyk karštligišką jausmą

ir beprotybės juodą šauksmą.

Poezija sesuo, būk man gera.

Nebeskiriu – žara? aušra?

It spiritas nutvilkė speigas,

užėmęs žadą. Žodžiai baigias…

Poezija sesuo, būk man gera.

 

Iš eilėraščių rinktinės „Proregiai“ (Vilnius: Vaga, 1999)