Poeto Pauliaus Širvio šimtmečiui: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (X). Trys fragmentai iš atsiminimų apie Paulių

 

 

 

 

Alfo Pakėno prisiminimuose iškylantis Paulius Širvys tartum gyvas: liūdnas, melancholiškas, kartais net atsainus ar pasidavęs silpnybėms, tačiau dažniausiai – jaukus, jautrus, artimas, talentingas, mylintis ir mylimas. Literatūriški A. Pakėno pasakojimai nukelia į pirmąsias pažinties su Poetu dienas ir naktis, kai sužinota, kaip reikia belstis, kad kūrėjo durys atsidarytų.

 

Alfas Pakėnas

 

Trys fragmentai iš atsiminimų apie Paulių

 

 

***

1972-ųjų rudenį buvo minimas Pauliaus Širvio 50-metis. Tada buvo manoma, kad poetas gimė 1922-aisiais. Tikroji gimimo data dar nebuvo žinoma. Iš tikrųjų poetas gimė 1920 m. rugsėjo 6-ąją – manoma, kad buvo pasijauninęs prieš stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Tą faktą vėliau, jau po poeto mirties, atrado archyvuose ir paskelbė Antanas Drilinga, tuo metu dirbęs „Literatūros ir meno“ redaktoriumi. Tais metais, vasaros pradžioje, pasirodė P. Širvio eilėraščių rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“. Nedidelė, kišeninio formato, tačiau storoka knygutė, primenanti maldaknygę, senovišką kantičką. Joje buvo 78 eilėraščiai. Rinktinė buvo žaibiškai išpirkta. Po penkerių metų išleista antrąkart – ir vėl bematant dingo iš knygynų. O tiražai buvo tūkstantiniai.

Tai P. Širvio poetinės šlovės – tylios, gražiai švytinčios kitų žmonių, jo skaitytojų, sielose – metai.  Kelionių po Lietuvą su savo brangiausiu ir vieninteliu valdomu lobiu – eilėraščiais – laikas. Ligi pat mirties. Dabar jau įsitikinome – ir po mirties. Jo dainos tebekeliauja per Lietuvą.

 

***

Vėlyvas tų metų ruduo. Lapkritis. Gatvėse teška šaltas lietus, varantis liūdesį, keistą ilgesį, o žmonės sulyti, susitraukę savy skuba į jaukius ir laukiančius namus – kuo greičiau užsitrenkti duris už nugaros. Tačiau Aktorių namuose, šalia Literatų kavinės, pilna vilniečių. Čia Arnas Rosenas skaito Pauliaus Širvio poeziją. Antroji programos dalis skirta rusų lyrikui Sergejui Jeseninui. Geras derinys. Du didžiausi pasaulio lyrikai. Aktorių namų fojė – kažkoks rudeniškas, drėgnas šurmulys, dvelkiantis atsineštais įstaigų kvapais ir sulytais drabužiais. Iš už kažkurių durų staiga pasirodo Paulius Širvys. Girtas ir tylus. Girtumas jau ne toks, kai žmogus dar sugeba bendrauti, reaguoti į aplinką. Matyt, ilgai sėdėta prie vyno taurės – tam rudeniškam liūdesiui numalšinti. Gal ir vakar – ne tik šiandien. Atrodo, kad beviltiškai kvepia skandalu, kai garsus, bet neblaivus kūrėjas pasirodo viešumoje tarp „kultūringų“ žmonių. Ogi čia tvyro visai kitokia atmosfera. Čia – Aktorių namai, dvelkia poezija, menu.  Pagaliau čia Paulius Širvys – visiems savas ir artimas. Atgalia ranka  jis perbraukia veidą, nuo rūkymo tamsiai pageltusiais pirštais brūkšteli neklusnius plaukus, akimirką tarsi susikaupia, nusipurto – kaip nusipurto žmogus, norėdamas nusikratyti snaudulio ar netikrumo. Gan greitai prie sėdinčio fotelyje, šalia žemo stalelio, poeto su jo knygomis sustoja eilutė. Poezijos vakaras dar neprasidėjo. Paulius Širvys ilgokai – ligi pirmųjų pasigirdusių Arno Roseno žodžių „Aš – beržas, lietuviškas beržas…“ – pasirašinėja autografus. Rašo nebeklausdamas vardo, nežiūrėdamas į akis. Plačiom, didelėm, tarsi pasirengusiom išlėkti tais rudenio paukščiais raidėm, o jo veidas, tas randuotas veidas toks liūdnas, toks sklidinas ilgesio… Taip ir magėjo paklausti: kodėl tu toks liūdnas, Pauliau?

Pauliaus Širvio eilėraščio renkraštis. Iš Venclovų namų-muziejaus archyvo

 

***

1973 metų gruodis. Ryškiai atmenu – Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje vyko poeto Antano Jonyno, gero Pauliaus bičiulio, 50-mečio minėjimas. Paulius Širvys pats nekalbėjo, bet vakaro vedėjas, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Bieliauskas, perskaitė šmaikštų Pauliaus palinkėjimą, skirtą jubiliatui. Esminė epigramos mintis buvo tokia: pūsk, Antanai, į eilėraščio tūtą, kad iš jos kūlversčiais lėktų visi biurokratai… Tekstas buvo sueiliuotas širviškai grakščiai, sklandžiai ir prasmingai, tad visa salė prapliupo juoku ir plojimais. Paskui mačiau, kaip poetas rūkė bibliotekos koridoriaus gale, neaukštoje nišoje. Ten niekas nerūkydavo, o Paulius stovėjo ir traukė dūmą. Neaukšto ūgio, plačiapetis, stipraus valstietiško stoto. Trumpai kirpti, atrodo, šiurkštūs ruginių šiaudų spalvos plaukai, liūdnokas, nežymios šypsenos nušviestas veidas. Gilus randas kairiajame skruoste taurino tą veidą, paryškindamas jo vyrišką grožį ir drąsaus žmogaus įspūdį. Vakaras baigėsi, visi grupelėmis traukė į jubiliato šventę kažkuriame restorane. Paulius išėjo vienas. Su draugu ilgokai sekėme jam iš paskos, kol vienplaukis poetas dingo šaltos ir raudonos vakarinės žaros nutviekstoje minioje.

 

***

Vėliau ne kartą teko susitikti su poetu, kuris gyveno, kaip dabar man atrodo, tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus – viską išdalinęs kitiems. Matydavau jį literatūros vakaruose, gatvėje ar jo pamėgtoje „Palangoje“. Nebuvau įkyrus, nesekiojau iš paskos, nesigyriau kartu išgėręs. Bet visa tai labai branginau, laikiau savyje, kartais papasakodavau ką nors artimiems draugams, o sugrįžęs tėviškėn – motinai.

„Tokiam žmogui viską galima atleisti“, – liūdnokai pasakė ji – paprasta, bet šviesi kaimo moteris, perskaičiusi  gelsvą, tarsi ornamentais ataustą knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“. Ir vėliau, einant per gyvenimą, man atrodė, kad šis žmogus yra šalia manęs, kažkur netoli. Dar jaunas būdamas supratau jo vienišumą, jo ilgesį, jo didelę jaunystės meilę. Jo užgėrimus, nenugalimą norą apsvaigti ir užsimiršti. Ir jo eilėraščius – iš pačių sielos gelmių, iki balso užlūžimo. Jie manyje sukėlė stiprų aidą. Jaučiau, koks jis negailestingas sau ir koks geras kitiems. Turėjęs tikro, natūralaus, o ne tariamo gerumo. Stiprus, bet greitai pažeidžiamas. Jį apginti galėjo tik draugai, o jų nebuvo – tikrų draugų.

Kaip nebuvo ir tikros, paprastos laimės, nors gamta dosniai apdovanojo išorės ir vidaus grožiu, o svarbiausia – retu, nepakartojamu talentu.

Tačiau laimę juk kiekvienas suprantame kitaip.

 

***

Užpustyta ir speiguota 1974 metų žiema. Sausio pabaiga, pats pusiaužiemis. Speigas – kaip ir vasaros karštis – visados stipriau jaučiamas mieste, tarp aukštų, didelių namų storom sienom negu, pavyzdžiui, kaime, kur vien baltos lygumos ir apsnigti miškai, iš kaminų kylantis dūmas suteikia jaukumo ir šilumos įspūdį.  O  čia,  Vilniaus  senamiesty,  speigas degina lyg degtinė. Paulius Širvys tada gyveno Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje. Jau be šeimos, vienišas, tik tuo metu, nuo 1972-ųjų, dažnai lankydavosi, o vėliau kartu gyveno dukra Dangė. Pauliaus buto langai gręžėsi į kiemą, priverstą dar šviežio, švaraus sniego.

Beldėmės ilgai, tačiau niekas neatidarė durų. Laiptinėje buvo šalta, dvokė kačių šlapimu. Išėję į lauką dar vis su viltimi žiūrėjome į Pauliaus buto langus – ten auksavo šviesa. Langai be užuolaidų – geltonas kvadratas švietė miesto tamsoje blausiai, bet viliojamai. Tik kad niekas neįleidžia. Gal poeto nėra namie? Vėl baladojome į duris, šaukdami „Pauliau, Pauliau“… Blausiai apšviestoje laiptinėje pasirodė pikta, nieko gera nelinkinti kaimynė, ėmė mus, o kartu ir Paulių, plūsti maišyta rusų-lietuvių kalba. Vėliau tą vakarą iš Pauliaus sužinojome, kad tai ta pati aršioji „pilietė Minina“, pasak poeto, „šolochoviška boba“, rašiusi įvairiausius skundus į miesto vykdomąjį komitetą, į milicijos skyrių, kad „Paulius Širvys dažnai pažeidžia socialistinio bendro gyvenimo taisykles“. „Pas jį baisu žmogui užeiti, neseniai gaisrą sukėlė, vos mūsų nesudegino“, – pasipiktinusi tarškėjo pilietė Minina, tačiau Raimondas, niekada neieškantis žodžio kišenėje, kažkiek ją nuramino, bet neįtikino, kad didžiulė garbė gyventi tokio žmogaus kaimynystėje, kad jį myli ir žino visa Lietuva, kad Širvys – didelis, tikras poetas ir t. t. Nuožmioji Minina, mus apšaukusi bepročiais, užtrenkė savo buto duris. Vėl beldėmės, ir pagaliau mūsų išsvajotas Sezamas atsivėrė. Atsidarė Pauliaus buto durys. Už jų stovėjo dailaus, simpatiško veido šviesiaplaukė moteris. Ji tepasakė vienintelį žodį: užeikit.

 

***

Paulius sėdėjo ant lovos ir rūkė. Matyt, buvo ką tik pabudęs iš miego, nes kartais ranka vis pasitrindavo akis, delnu perbraukdamas kažkada buvusius geltonus, dabar jau išblukusius plaukus.

Atsainiai tylėjo, kaip tyli vaikas, anksti užmigęs ir kažkieno pabudintas tą patį vakarą – nesuprasdamas, kas čia dabar – dar vakaras, ar jau rytas. Veidas kaip visados liūdnas, randas nuo sužeidimo fronte laikų paryškėjęs ir pagilėjęs. Atrodė prislėgtas tartum kokios negandos ar  netikrumo.  Sakytum, kaimo žmogus, iš vakaro pašėręs gyvulius ir pamatęs, kad vienas iš jų susirgęs ir nebeėda: dabar sugrįžęs gryčion galvoja – šauktis daktaro ar palūkėti ligi ryto.

Pasisakėme, kas esame, iš kur ir ko atėjome. Vakaras dar nebuvo vėlyvas, gal kokia aštunta–devinta valanda. Kalbėjo Raimondas, jis pristatė mane kaip atvažiavusį iš kaimo su eilėraščiais, kuriuos noriu paskaityti ir parodyti Pauliui Širviui, savo mėgstamam poetui. Iš neturėjimo ką sakyti (tada dar nežinojau, kad su Pauliumi labai gera ir patylėti) ėmiau kalbėti, kad kaimo žmonės mėgsta jo eilėraščius, tiesiog myli jį:

– Kad žinotumėt, kaip apie jus galvoja ten…

Tačiau Paulius visai abejingai drėbtelėjo: „Man visai nesvarbu, kas ir kaip apie mane galvoja…“ Ir rūkė toliau, stipriai užtraukdamas dūmą, o cigaretės žarija žibėjo tarsi iš vieno jo kareiviško eilėraščio.

Poetas atrodė užsidaręs, viskam abejingas, nepatenkintas mūsų apsilankymu, bet kai vėl užgirdo mano vardą – tarsi sukluso, dviem pirštais gesindamas nuorūką ir lėtai nuleisdamas į ant grindų padėtą stiklainį. Tada  dar nežinojau, ką jam reiškia šis vardas. O pats Paulius apie vienintelę tikrąją savo jaunystės meilę Alfonsą Žegliūnaitę nepasakojo.

 

***

O žodžiai, kurie, matyt, turėjo ateiti, atsirasti, pamažu atėjo. Po nejaukios tylos užsimezgė šneka, mes su Raimondu, sustingę speige, atšilome, pasijutome jaukiau. Aš apsidairiau, apžvelgiau kambarį – aprūkusį, pajuodusiom lubom. Prie sienos stovėjo paprasta riešuto spalvos spinta, kuriai ant šono pritaisyta kabykla. Ant jos durų kabo pigus paveikslėlis žiemiška tema: užpustyta tvora, snieguotos eglės ir trobelė su apsnigtu stogu. Kas man buvo gražiausia – ant spintos sukrautos knygos ir kažkokie popieriai, pagalvojau, gal rankraščiai… Ir Paulius kažkaip atgijo, pasimuistė savyje ir tyliai, ramiu balsu paprašė sėdėjusios moters: „Irena, paieškok – kažkur dar yra vyno vaikinams. O aš gersiu alaus“. Ir, grįžtelėjęs į mus, taip pat tyliai, ramiai pasakė lyg ir supažindindamas: „Čia Irena, dirba medicinos sesele. Ji mane saugo nuo priepuolių.“ Nieko daugiau neaiškino, tik vėliau sužinojome, kad Irena – ta pati medicinos sesuo, kurią Paulius buvo įsimylėjęs, kai gydėsi psichoneurologijos ligoninėje Antakalnyje. Trumpai užsiminė, kad praėjusį rudenį buvo čia gaisras, kurį sukėlė neva rūkydamas neblaivus Bronius Mackevičius.

Irena iš tikrųjų atnešė vyno, o Pauliui padavė alaus, įpylė visiems į stiklines. Išgėręs Paulius vėl paskubom užsirūkė, o parūkęs atsikrenkštė, pasidarė šnekesnis, bet liko toks pat ramus. Tas nykus žiemos vakaras, nelabai jaukus kambarys, atrodo, nušvito, ėmė šviesti kitokia, tarsi nežemiška, o ne aprūkusioj palubėj kabančios lemputės, šviesa. Taip būna ilgai laukto džiaugsmo ar dvasinio pakilimo akimirką. Netrukus Paulius paprašė paskaityti eilėraščių. Išklausęs su nostalgija pakartojo mano vardą. Vienas eilėraštis buvo skirtas Pauliui. Po daugelio metų, kai dirbau Maironio muziejuje ir rengiau knygą „Metai su Pauliumi“, tą rankraštį aptikau Širvio fonde, pažinau tik iš rašysenos. Reiškia, Paulius jo neišmetė, išsaugojo. Netgi kai ką pataisė, todėl eilėraštis nuskambėjo tvirčiau, įtikinamiau. Gal jam visa tai buvo brangu, kažką priminė. Ir man pačiam gera prisiminti bent paskutinįjį eilėraščio posmą, nes jis – iš jaunystės, iš tų laimingų laikų:

Ir pro debesį juodą,

Kurs, atrodė, suplyš,

Mėnuliu pasirodė

Liūdnas Paulius Širvys…

Stasys Lipskis savo knygoje „Spindėjo beržas tolumoj“ pateikdamas šį eilėraštį rašo, kad „savo užrašų knygutėje Paulius buvo persirašęs vieną ukmergiškio poeto eilėraštį, kuris gal ir nelabai grakščiai sueiliuotas, tačiau perteikia kažkokią liūdną, širviškai melancholišką nuotaiką“.

 

***

„Rinktinės nebeturiu, bet užrašysiu tą plonesnę, paskutiniąją. Atrodo, dar kelios yra“, – pasakė Paulius ir, kai Irena atnešė gelsvą, ornamentais ataustą knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“, poetas lakia rašysena didokom raidėm parašė: „Alfonsui, poetui nuo Sartų. Linkiu daug tokių eilėraščių, kuriuos girdėjau ir kuriuos dar girdėsiu. Paulius Širvys.“

Sakau, Pauliau, aš ne nuo Sartų, o nuo Ukmergės. „A, tas pats – Lietuva viena“, – Paulius mostelėjo ranka ir užsidegė cigaretę.

 

***

Prasėdėjome kone ligi vidurnakčio. Klausinėjau apie Jeseniną, nes tada žavėjausi juo, mokiausi atmintinai. Rinkau, kaupiau į storą sąsiuvinį atsiminimus, iškarpas. Turėjau kuo pasidalinti su Pauliumi. Jau buvau pirmąkart nuvažiavęs į Riazanę, keletą dienų gyvenau Konstantinovo kaime ir daug vaikščiojau, klajojau po Jesenino tėviškę. Tuose beržynuose, laukuose, prie vėjuotos Okos pajutau tikrąją Jesenino sielą. Visa tai Paulių labai domino, nes daug ko klausinėjo, pats papasakodamas įdomių dalykų iš Maskvos laikų.

„Kažkada jaunystėje jis buvo mano dievukas. Kai mokiausi Maskvoje, bendrabutyje susirinkdavom ir skaitydavom Jeseniną“, – prisimenu Pauliaus žodžius. Pasakojo, kaip nelengva versti Jesenino eilėraščius – o norėjosi tuo džiaugsmu pasidalyti su kitais, prakalbinti šį lyriką lietuviškai. Išvertęs bene septynetą eilėraščių, kurie išbarstyti rajoniniuos laikraščiuos. „Jeseninas iš tų poetų, kurie rašė savo krauju“, – sakė Paulius. Tas posakis man jau buvo girdėtas iš Salomėjos Nėries dienoraščių, bet iš Pauliaus lūpų kambario prietemoj nuskambėjo įtikinamai, šviežiai. Paulius Širvys iš tikro kaip nei kuris kitas lietuvių poetas savo eilėraščius rašė krauju.

 

***

Kalbėjomės apie Michailą Šolochovą, Konstantiną Paustovskį, Aleksandrą Griną. Labai mėgo ir vertino Šolochovo kūrybą, jo talentą. Sakėsi ne kartą skaitęs „Tykųjį Doną“, širdyje išgyvenęs Grigorijaus Melechovo likimą. Bet tai, ką Šolochovas kalba Maskvoje iš aukštų tribūnų, Pauliui svetima ir nepriimtina. „Nemėgstu pataikūnų, kokie jie talentingi bebūtų“, – sakė jis.

Paulius pasakojo tuoj po karo atradęs amerikiečių rašytoją Džeką Londoną: skaitė jo  apsakymus, ypač autobiografinį romaną „Martinas Idenas“. Žavėjosi juo ir kaip asmenybe – kūrėjo ryžtingumu, bebaimiškumu. „Vyras neturi bijoti tamsos, šalčio, šalto vandens, turi mokėti iškęsti bado laikotarpį ir šiaip gyvenime neryti pilna burna, turėti saiką maistui“, – kalbėjo Paulius. Visa tai aš prisimenu iki šiol. Kiek pajėgiau, stengiausi laikytis jo priesakų. Vėliau, kai  perskaičiau jo laiškus jaunystės meilei Alfonsai Žegliūnaitei, supratau, kodėl Paulius ten rašė: „Martinas Idenas – tai aš, Paulius.“ Abu juos gyvenimas mėtė ir vėtė, abiem likimo buvo skirti pavojai ir drąsūs žygiai, vargai ir negandos – rupus kaip ruginė duona gyvenimas. Daug kas buvo labai tikra, gal todėl taip ryškiai švietė ir būsimų negausių, bet mūsų lyrikos deimantais virtusių eilėraščių kontūrai?

 

***

Vynas pasibaigė, bet šnekų šaltinis dar tik pradėjo urduliuoti. Nesinorėjo palikti šitų namų. Jautėme, kad ir Paulius nenorėjo, jog išeitume. Jis sutiko, kad dar atneštume vyno. Paaiškino, kaip pabelsti į duris, kad būtume įleisti: tris kartus po tris pastuksenimus. Išbėgome linksmi į vidurnakčio gatvę. O danguje žydravo tūkstančiai žvaigždžių – kaip tame Pauliaus eilėraštyje: „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu tiesia toliams rankas obelis…“ Čia, Širvio kiemelyje, nebuvo obelų – tik topoliai, kuriems guodėsi jaunystės eilėrašty. O mums sieloje buvo gera, džiugu, aukšta – nepakartojamas, švarus jausmas. „Palangos“ restoranas dar veikė, bet vyno negavome – tik šaltmėtinio likerio. Svarbiausia –  žinojome, kaip pasibelsti į Pauliaus duris, kad būtume įleisti.

 

***

Daug apie ką kalbėjomės su Pauliumi tą naktį.

Prisiminė nelaisvės dienas Minsko koncentracijos stovykloje, sunkų pabėgimą, paskui – išvežimą darbui į Rytprūsius. Pamažu rinkdamas žodžius, kalbėjo apie tenykščio ūkininko Lemkės dukterį Erną, kuri jam padėjo pabėgti iš nelaisvės, parūpino kompasą ir žemėlapį. Pirmąjį kartą pabėgti kitapus Nemuno nepasisekė, buvo sugautas ir žiauriai sumuštas. Vėl bėgo. Nes žinojo, kur, kodėl ir vardan ko bėga. Buvo pasiryžęs surasti savo žygio draugus. Surado, pasiekė frontą. Bet tik iš trečio karto. „Gal ten gyvena dabar jau suaugęs mano sūnus“, – nuleidęs žemyn galvą, blausioj Irenos užžiebto žvakigalio šviesoj kalbėjo Paulius. Prisipažino, kad apie tai retai kam pasakoja.

Išsiskyrėme gal po trečiųjų gaidžių, apie ketvirtą. Prieš atsisveikinant Paulius padeklamavo seno kinų poeto Li Bo eilėraštį apie mėnulį – kaip abudu jautėsi vieniši ir pradėjo svaigintis vynu. Kad būtų linksmiau, pasikvietė ir savo šešėlį. „Ir mes šiąnakt puotavom trise“, – juokais pasakė Paulius, mostelėdamas ranka. Ėmė pasakoti legendą apie Li Bo mirtį: būdamas girtas, ežere vidurnakty plaukiojo valtimi ir pamatė atsispindusį iš dangaus mėnulį. Galvojo, kad jis skęsta ir puolė gelbėti. Taip ir prigėrė.

Tą eilėraštį vėliau, kai susitikom po kokio mėnesio, nusirašiau iš Pauliaus lūpų ant jo duoto bloknoto lapo. Išsaugojau ligi šiol ir dažnai pasiskaitau, prisimenu tą naktį pas Paulių Širvį. Tarsi tarp kitko  pasakė, kad šį Li Bo eilėraštį išvertęs, kai mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūriniame institute. Kaip vertimų seminaro užduotį.

Irena jau saldžiai miegojo sveiku pavargusios moters miegu, pačioje vonioje pasiklojus patalynę. Netrukus jai reikės keltis į darbą. O mus, įsibrovėlius, Paulius palydėjo iki durų, kareiviškai apsikabino ir išbučiavo.

„Tu priminei man jaunystę“, – tepasakė.

 

Li Bo

 

***

 

Tyli naktis. Pasistačiau ąsotį tarp gėlių.

Tiktai draugų nėra kartu. Tad vienišas geriu.

 

Mėnuliui aš pasivaišint pasiūliau – šit ir jis.

Šešėlį savo paprašiau – dabar jau esam trys.

 

Tiktai mėnulis, pamaniau, išgert mokės bene?

O ir šešėlis… Nors jisai visur lydės mane.

 

Bet juk šešėlio nėra kaip išskirt su mėnuliu,

Todėl puotaut kartu su jais lig pat aušros galiu.

 

Imu dainuot – mėnulis tuoj siūbuoja tuo ritmu.

Šešėlis šoka patylom, kai šokti aš imu.

 

Ir buvo linksma mums trise, su jais aš pakaušau.

Apsvaigus baigėsi puota, išsklidome kas sau.

 

Man vėl gyvenime vienam toliau klajoti teks,

Kol Paukščių Takas mus suves, pakilus į žvaigždes.