POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (V)

P. Širvys (trečias iš kairės) – Pandėlio rajono laikraščio „Spalio vėliava“ redaktorius. Su redakcijos kolektyvu. Pandėlys, 1950 m.

„Tuomet gimė taip pat mūsų pasiryžimas bet kokioje situacijoje – negandų dienomis ar kasdieninėje veikloje – likti ištikimiems tiesai, gėriui, meilei ir žmogiškumui, sekant Sokrato, Žano Valžano ir, tam tikra prasme, net Don Kichoto pavyzdžiu“, – prisimena P. Širvio jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas. Apie poeto žmogiškąsias dorybes ir ydas – V prisiminimų dalis.

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

***

Širviukas buvo itin jautrus užgaulei, pažeminimui, abejingumui ar neatidumui iš šalies, iš kitų (vaikų ar suaugusiųjų) pusės. Tuomet jis darosi uždaras, tylus. Nieku būdu nesistengs, būdavo, aniems prisigerinti ar pataikauti, bet kokia kaina pelnyti kieno dėmesį. Kad ir kaip nukentėjęs, nesiekia, nebando ieškoti kitų užuojautos, užtarimo. Ir atvirkščiai – pačiam užjausti kitus, kam nors padėti, pagelbėti draugui ir bet kam bėdoje, kai tik pajus, kas benukentėtų, kas neteisingai būtų vertinamas ar smerkiamas, – vėl Širvioko būdingas charakterio bruožas. Apskritai, drąsesnio bernioko, vėliau ir vyro, aš gyvenimo kelyje iš kraštiečių nesutikau.

Žinoma, aš nenoriu pasakyti jį buvus be ydų, nelyginant Botičelio angeliukas. Anaiptol. Prorečiais, būdavo, pasitaikys iš jo pusės neteisingų psichologinių ar jausminių reakcijų, nepagrįstų supykimų, neteisaus elgesio kitų atžvilgiu, smerktinų paauglystės išdaigų (kaip sodų aplankymas ar panašiai), bet tai liko greičiau nežymūs išimtinumai, sąlygojami beglobiškumo ir brendimo amžiaus, jo tikrai žmogiškam, nors ir keistokam būdui. Niekur Širviokas neįsivels tyčia į muštynes, bet užkliudytas niekad, būdavo, be grąžos ir nepaleis (kas jį pažino – pats vengė, ir pamatuotai!), už teisybę eis iki galo – niekas jo nesulaikys, kol kruta gyvas. Net ir gerokai pyktelėjęs, jis niekad niekam nelaikys, kaip mūsų žmonės gražiai išsireiškia, – pykčio. Nenešios akmens užantyje.

P. Širvys „Nemuno“ redakcijoje, 1967 m. Romualdo Rakausko fotografija

Kada beprisiminčiau mūsų paauglystę – man prieš akis kaip gyvas iškyla ir stovi, lyg ką tiktai susitikus, Širviukas. Neaukštas bernaitis padėvėtu rūbeliu; įdėmiai žvelgia žydralinės akys, sakytum du giedrųjų ežerų lašai, dažniausiai jos vos vos primerktos dėl vidinio susijausminimo ar džiugesio, pasitenkinimo esama valandėle ar dėl to, kad berdavo nekaltos pašaipėlės žiburiukus – pašaipėles tiek savo paties, tiek ir kitų, visos aplinkos, atžvilgiu; pašiauštas kaip baltas linas plaukų kuokštas; akimirkai tarytum sustingusi nerūpestinga veido išraiška arba plati šilta atvira šypsena. Ji paprastai geranoriška, bet su niekuo nepalyginama, – žodžiu, priešais tave tikras saulabruvis pasakų vaikinukas. Reta, kad jo veidą prie žmonių užeitų liūdesio rūkana, rimties tingulys, rūpesčio šešėliai, bet rečiausiai – kad iškreiptų pykčio kaukė, netgi peštynėse (šiuo atveju jis atrodė tik rimtas, susikaupęs). Žymiu mastu minėti bruožai išliko būdingi jam ir jaunystėje, ir vėliau.

Peržiem Povilas, būdavo, gyvena namie, prie nuomininko. Širvio trobelėje buvo tokia nedicka kamara, su įėjimu iš priemenės, kur jis, galima sakyti, įsiviešpatavo vienvaldiškai (paaugęs patsai jau tvarkė savo ir brolioko likimą, kaip ir santykius su naujuoju nuomininku Norba Mekšėnu). Ten mudu praleisdavom ištisas valandas. Pirmiausia pasipasakojam, ką katras aptikęs, sužinojęs, kokią spaudą bei knygas skaitęs. Poviliokas troško mokytis toliau; būdavo, apgailestauja, kremtasi, kad nėra tam sąlygų. Vis dėlto nebus perdėta pasakius, kad Širviokas visą žiemos pusmetį nesiskirdavo su spausdintu žodžiu (dėl to turbūt ir neištvirko, nors be globos). Tik kada ne kada, dažniau šventvakariais ir sekmadieniais, jis, būdavo, pasirodys kaimynuose, pas draugus. Jo lavinimasis vis labiau krypo literatūrinėn pusėn.

Iš P. Širvio rankraščio. Birutės Širvienės archyvas

Tuomet ir paskum, jau brendimo metais, rūpėjo mums bet kokiomis sąlygomis likti gerais patriotais – išradingais, atkakliais, pasiaukojančiais kaip lietuvių knygnešiai, pasišventusiais pareigai ir tautai kaip kunigaikštis Margiris, Zubrys, Mantas, Alfas; norėjome būti skriaudžiamųjų gynėjais – kaip Spartakas Pugačiovas, Blinda; vylėmės nepalūšią, ištikus negandai. Tuomet gimė taip pat mūsų pasiryžimas bet kokioje situacijoje – negandų dienomis ar kasdieninėje veikloje – likti ištikimiems tiesai, gėriui, meilei ir žmogiškumui, sekant Sokrato, Žano Valžano ir, tam tikra prasme, net Don Kichoto pavyzdžiu. Tie teigiami pradai bei bruožai išliko jo viduje visą laiką, bent jau kaip mielas, geidžiamas, tegul kiek nutolęs ilgesio žiburėlis. Tiesą sakant, Povilas širdies giluma išliko jaunas – idealistas ir tiesus, romantikas ir užsispyrėlis, svajotojas ir naivuolis, šlovinantis gėrį ir drąsus pramuštgalvis, visuomet sklidinas dvasios nerimo, – žodžiu, išsiskiriantis, nepakartojamas būdas, savita asmenybė.

Ar įžvelgiau draugo sieloje disharmonijos momentus, ar pastebėjau neigiamų jo būdo bruožų? Taip, be abejo. Tačiau nė vienu jo gyvenimo tarpsniu, kol buvo mūsų padangėje (iki 1953 m.), tie bruožai neišlįsdavo aštriais spygliais į paviršių tiek, kad trukdytų bendrauti, kad suardytų mūsų bičiulystę – jie, trumpam prasikalę, tuoj pat būdavo nusmelkiami kilnesnių jausmų ir poelgių.

Apie Povilo pasikaprizijimus, o retais atvejais dar nepastovumą, nevalingumą liudija kad ir toks iš pažiūros nereikšmingas atsitikimėlis. Šeimininkė, pas kurią gyveno, iškėlė jam mintį susitaupyti valiutos, kad ir padedant po truputį į taupomąją kasą, – galės nusišerti padoresnį kostiumą. Teturėjo tokį žalsvą treningėlį. Vaikinas su užsidegimu įsipareigoja sau nebeišleisti visos algos – vengs pirkeliotis niekniekius, atsisakys dažnesnės taurelės. Užtat paskum nusipirks ką geresnio apsitaisyti. Pinigų apskaičiuotą likutį po kiekvieno atlyginimo pasidėsiąs pas šeimininkę: neduok, sako, net jei ir prisispyręs prašysiu, tuo labiau, išgėręs…

Vieną sykį herojus susilaikė nepaprašęs, kitą… O trečią, ketvirtą neiškentęs jau paprašė. Negavo, suprantama. Ir štai vieną gražią dieną jau truputį užmynęs buteliuko kamštį, pareikalauja iš šeimininkės kelių červoncų, ir nejuokais – su teisių išguldymu gan grubiai, įžeidžiančiai. Aišku, po visa ko vyrutis iš širdies apgailestavo, bet – per vėlai…

 

Alfonsas Krasauskas, jaunystės draugas

 

***

Anas atėjo pas mumis pabėgęs iš lagerio. Gal 1941 metų lapkrity. Buvo apiplyšęs visas. Iškart nesisakė, kur buvo, bet paskui sužinojom. Pamačiau – sublogęs, išbadėjęs, apdriskęs. Tai tuos rūbus numetė. Jam daviau kitus. Tai ir nebėjo nuo mūsų. Gyveno ir gyveno tada – kurgi anas dėsis, nabagas? Neturėjo nei namų – nieko, nei valgyt iš ko.

P. Širvys „Nemuno“ redakcijoje, 1968 m. Romualdo Rakausko fotografija

Kai anas atėjo, tai niekas jo nepriėmė. Nuėjo pas Bronių, tikrą savo pusbrolį, dalgės išsiplakt, ir tai nedavė. Bijojo duot, matai. O mes nebijojom nieko. Šidijo, šidijo visi, kad politruką laikom. Ale nebijojom. Niekas manęs ir nedūkeno – nei valdžia, nei kas.

Gi Navickas, seniūnas, ir tas Andrius Jočys – anas buvo policininkas – paėmė jį. Mislino, kad jau čia bus blogai, areštuos, aš jau valgyt jam įdėjau, drapanų kokių. Liepė mum vežt Obeliuos. Mes atavežėm ligi kelio, Navickas parėjo namon, o antras sako: ką jūs čia naktį važinėsitės, rytoj nuvešit. Ryto sulaukėm, ir nuvežė mano senis. Vakare žiūriu – įeina gryčion Povilas linksmas. Niekam nieko nepadaręs – tai kam gi jį suturės? Ir vėl pas mum gyveno.

Paskiau išvažiavo anas Dusetos. Jau išgirdau – nebėr, sako, jūsų Povilo, jau suėmė, išvarė Vokietijon, sako, vakar matėm. Kas čia man pasakė, nebeatamenu – senas laikas. Na, sakau, matai, nabagas – kam jam reikė buvo važiuot Dusetos nuo mūsų, galėjo čia gyvent. Po karo atvažiuoja, pabuvo čia pas mus kelias dienas – savas, tai kaipgi! Geras buvo žmogus, reta kur tokių yr. Anas niekam nenusidėjo. Ot buvo laimingas! Laimingas žmogus. Pas mus buvo gal dvejus metus – būdavo, neša pašarą karvėm, peni, girdo… Nigdi mes nesusibardavom, nigdi. Giedojo gražiai, gerą gerklę turėjo. Ant pečiaus užlipęs guli ir gieda, būdavo, giesmę… Buvo sesuo dar gyva mano senio, Ligija. Tai šoka vakare anys tenai po gryčią linksmi abudu. O anas grajina, moka gi mano senis grot ant skripkos. Bešokant ir dvilykėj nakties atėjo suimt Navickas su šituo. Nieko nekreipė anas galvon. Juokdamasis išvažiavo. Juk niekam nieko nepadaręs… Gyveno ir niekas jo nerūšijo, tiktai šitie sumislijo, savi va, paėmė ir išvarė Vokietijon. Bet anas ir ten neprapuolė.

 

Marijona Širvienė, pusbrolio Jono žmona

Degučių kaimas

 

***

Mielas kaimyne!

 

Šiandieną mes puolame. Iki puolimo liko dar truputis laiko, tai ir noriu parašyti keletą žodžių Tamstai.

Aš jau daug laiškų rašiau – beveik visiems degutiečiams. Klausiau, kas nauja, ar sugrįžo Alfonsas su Pranu, bet jokio laiško dar negaunu. Atsitiktinai iš vieno kareivio sužinojau, kad Alfonsas su Pranu yra gyvi, todėl prašau Tamstą, kaipo tėvą mano geriausių draugų, perduoti jiems nuo manęs širdingiausius linkėjimus. Parašykite man jų adresus ir pasakykite, kad jie parašytų man laišką.

Aš esu gyvas ir sveikas. Jei žūsiu nuo fašistų kulkos, atsiminkite mane, kad paaukojau savo jaunystę mūsų laisvei ir gražesniam gyvenimui. Šiuo ir baigiu. Perduokite nuo manęs linkėjimus mano kaimynams ir visiems jau sugrįžusiems iš fronto.

 

                                                                                                Povilas Širvys

1944 m. spalio 8 d.

Laiškas rašytas Aleksui Krasauskui, Alfonso Krasausko tėvui

 

4 komentarų

  • …Ir nusinešė saulę miškai.. Mylių Paulių Širvį, tokį paprastą, tokį nepaprastą…

  • Ačiū.Labai miela.PERSKAIČIAU VISUS PENKIS.LAUKIU ŠEŠTO.

  • Beržai baltieji tarsi broliai
    Jam visad mojo iš toli
    Pabirę žodžiai lyg karoliai,
    Eilėse sėdo sukviesti.

    Jis rašė, kaip mylėjo kraštą,
    Kur gimė, augo, tobulėjo
    Ir kantriai nešė savo naštą,
    Kuri žmogum išlikt padėjo.

    Eilėm gyvenimą sudėjo,
    Nelengvas buvo jis, sunkus.
    Vien apie jausmą, kaip mylėjo,
    Numintus meilėj takelius.

    Rašau dabar ir atsidūstu,
    Rašau aš jam ir lyg regiu,
    Kaip po plačiu beržų pavėsiu,
    Eina Širvys lėtu žingsniu.

    Su šypsena plačia, laiminga
    Kamienus glosto akimis
    Prisėdęs ima savo knygą
    Ir juos aprašo eilėmis.

    Balti beržai jam tarsi broliai
    Jie lyg dalelė jo paties.
    Kaip ir šilojai, girios, kloniai
    Ir plieno dalgis ant peties.

    / Nerijus Drūlia /
    ” Baltieji broliai “

  • Tu,Pauliau toks TIKRAS,toks gilus….iki sirdies gelmiu ir amzinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *