Poetą Vidmantą Elmiškį praturtins Vieno lito premija

Dvidešimt antrosios Vieno lito premijos laureatu už kasdienybės spalvas bei amžinybės nuojautas eilėraščių rinkinyje „Ir bus atsakyta“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2020) tapo poetas Vidmantas Elmiškis. Nors konkreti jos įteikimo data dar nežinoma, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus tikina – kai tik nebevaržys karantino apribojimai, visi neabejingi gerai literatūrai bus pakviesti tradiciškai susiburti ir drauge su laureatu atšvęsti šį gražų kaunietišką įvertinimą, kurį jau ne vienerius metus lydi originalus skulptoriaus Stasio Žirgulio prizas, o dalinis Asociacijos LATGA finansavimas papildo prizą pinigine premija ir leidžia žodžio meistrus bei bičiulius pakviesti į įvairialypę visuomenei atvirą šventę.

ATNAUJINTA: Rugsėjo 11 d., šeštadienį, 16 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas), M. K. Čiurlionio muzikos salėje, dvidešimt antrą kartą bus įteikta kauniečių rašytojų Vieno lito literatūrinė premija. Šventėje dalyvaus poetas Vidmantas Elmiškis, ankstesni Vieno lito premijos laureatai, muzikuos pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Tomas Ladiga. Vakaro vedėjas – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.

 

Ribas trinanti solidi, įžūloka poezija

„Kalbantis telefonu bičiulis paklausė, kur dedu savo tekstus, jeigu jų iš viso esama. Į aplanką, atsakiau, parašau, atspausdinu po vieną egzempliorių, ir palieku. Suprask, brandinu… Taip nuo pernai metų spalio mėnesio, kai dar negrūmojant jokiam karantinui, po dviejų pirmininko kadencijų, veik smagiai užvėriau Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus duris. Mintyse dėlioju rinkinį „Žarijų vėsa“ (tikriausiai vadinsis visai kitaip…), galvoju apie vakar-rytoj-dabar sankirtas: apibendrinta patirtis, perspektyvų vizija, šių dienų realijų impresijos. Eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…“ – 2020-ųjų birželį pasakojo rašytojas Vidmantas Elmiškis.

Ir išties, netrukus pasirodė visai ne „Žarijų vėsa“, bet „Ir bus atsakyta“ – ketvirtoji poeto Vidmanto Elmiškio eilėraščių knyga. Bičiuliai juokauja, jog devynios užkimusios rašytojo gerklės sveiko devynerius metus (būtent tiek laiko praėjo nuo ankstesnio jo eilėraščių rinkinio), ir štai 2020-aisiais pelnius Lietuvos kultūros tarybos stipendiją pasaulį išvydo naujausias kūrėjo darbas. Nors jau pats rinkinio pavadinimas, regis, žada atsakymus, svarbu įsiskaityti – garantijos, kad juos būtinai pateiks būtent autorius, nėra: „Kaune gyvenantis poetas, prozininkas, žurnalistas Vidmantas Elmiškis poezijos knygoje „Ir bus atsakyta“ atsakymų ieško aktualizuodamas pačią egzistencijos problemą, išryškindamas aštrius daugiabriaunės būties kampus, nevengdamas atviro pokalbio su skaitytoju ir drąsiai žarstydamas šiurkštesnės raiškos elementus“, – recenzijoje pastebi poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas. Jam antrina ir dr. Ramūnas Čičelis, teigiantis, jog tai – susikalbėjimo, dialogo knyga, lyrinis subjektas nuolatos mezga ryšį, pokalbį ne tik su gyvaisiais, bet ir mirusiais.

Savajame „vaizdo monologe“ R. Čičelis net įžvelgia Vidmanto Elmiškio ir Česlovo Milošo kūrybos panašumų bei priduria: „Norint suprasti šitą poezijos rinkinį, reikėtų galvoti apie tokią šventę, tokį laikotarpį, kurį senovės baltai, senovės lietuviai vadino Ilgėmis.“ Tai laikas nuo rudens lygiadienio, rugsėjo 23-osios, iki lapkričio 1-osios, geriausiai tinkamas apgalvoti egzistencijos, gyvenimo, mirties klausimus. O štai poetas Donaldas Kajokas virtualiame leidinio pristatyme lygina V. Elmiškio ir Anos Achmatovos kūrybos principus – nei vienas jų nesiekia išrasti naujų formų, tačiau, pasitelkę kartais jau net šimtmečius skaičiuojančias „kaladėlės“, savo posmuose pastato namus, kuriuose norisi gyventi.

Vis tik, nors recenzentų įvardijama kaip „rimta“, „stipri“, naujausia V. Elmiškio knyga nėra perdėm niūri ar lyriška, o, pasak T. Vyšniausko, „atvira, drąsi, intriguojanti, kiek įžūloka ir nenusaldinta“. Jos eilėraščių kalba „suprantama, aiški ir spalvinga, žavinti ne tik šiurkščių įvaizdžių naudojimu, bet ir išradingais, raišką pagardinančiais žodyno elementais“. Tai leidinys tiems, kas pasiilgo solidžios poezijos, – tikina R. Čičelis.

 

Vidmantas Elmiškis

 

Čia. Dabar

 

Nesidairau dangaus virš miesto link,

neskaitau, kas virš stogų parašyta,

nežinia ir nerimas – benamiai šunys,

ieškantys būdos mano kieme.

 

Alkaniems sviedžiu kaulą –

ateikit, graužkit, nurimkit,

paklosiu jums migį, aptarsim,

ką stūgauja pajuodę vėjai.

 

Ant žvaigždžių – debesų lopai,

po nugara – lekuojanti žemė.

 

Iki dugno

 

Ir tada tyla pradeda rėkti.

Negražiai, neestetiškai,

taškydama seiles ir snarglius.

 

Tyliai skauda labiau.

 

Šerpetotas ledokšnis

skvarbiai bruzda po oda,

oda susiraukšlėja ir pleišėja.

 

Žaizdota gėlė, o žydi.

 

***

 

Sapnų labirintai – ne mūsų kaltė,

už realų pasaulį – po taurę,

už tuos, kurie kelyje,

už kitus, kuriuos nugula kelias.

 

Neramu, galvą skauda, kodėl

klausimai nesuranda atsakymų…

Pažiūrėk, filosofai surėmę kaktas,

tarp kaktų – kiaušinis sutrėkštas.

 

Lukštas ant mano delno,

lukštai ant tavo akių…

 

***

Poetas, prozininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis gimė 1952 m. gegužės 23 d. Burbiškyje, Anykščių rajone, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune. 1971–1973 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultete, 1974–1980 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Kauno humanitariniame fakultete; jam pripažinta filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikacija. Tačiau pedagogika netraukė – 1974–1977 m. V. Kiaušas dirbo valstybinėje K. Požėlos spaustuvėje, 1990–1991 m. buvo „Ūpo“ klubo pirmininkas, 1995–2001 m. UAB „Ūkininko patarėjas“ korespondentas, 2001–2003 m. Asociacijos LATGA Kauno skyriaus konsultantas, 2009–2011 m. – laisvai samdomas kultūros žurnalistas.

Vis tik mieliausias širdžiai pasirodė darbas su plunksnos broliais… Nemažai laiko praleista legendinėje „Nemuno“ redakcijoje (1991–1996 m. V. Kiaušas dirbo žurnalo administratoriumi, 2004–2009 m. – dvisavaitinės kultūrinio vyksmo apžvalgos „Tiltai“ redaktoriumi tada jau kultūros savaitraštyje) bei Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje: 1977–1989 m. jis buvo LRS KS literatūros renginių organizatorius, 1998 m. tapęs Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, jau 1999-aisiais papildė Lietuvos rašytojų sąjungos narių gretas; 2011–2019 m. Vidmantas Kiaušas vadovavo LRS Kauno skyriui, kur paliko ženklų pėdsaką – jis literatūrinių ir tarpdisciplininių projektų „Kauno rašytojai – miesto visuomenei“, „Įtekstintas Kaunas“, „Kauno rašytojų veidai ir balsai“ sumanytojas bei organizatorius, ilgametis tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris Kaune kuratorius, literatūrinės interneto svetainės Kaunorasytojai.lt įkūrėjas.

V. Elmiškio pseudonimu prisidengęs rašytojas išleido vieną humoreskų ir keturis eilėraščių rinkinius, jo kūryba publikuota almanachuose „Veidai“, „Trinktinė“, „Poezijos pavasaris“, „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“, „Anykščių glėbyje. Vieno krašto rašytojų antologija“ ir kt., taip pat kultūriniuose leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Kelionė su Bernardinai.lt“, portaluose Kamane.lt, Bernardinai.lt, Kaunorasytojai.lt ir kt.

2005-aisiais V. Kiaušas apdovanotas Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius kultūros temomis, tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos „Gintarinis parkeris“. 2012 m. rašytojo apdovanojimų lentyną papildė Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis, o 2016-aisiais namuose pakibo Maironio sodo Varnos prizas (Poezijos pavasaris, 2016).

 

Vieno lito literatūrinė premija 

Vieno lito literatūrinė premija teikiama nuo 1999 m., sumanytojas – Petras Palilionis. Į ją kandidatuoti gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai. Premija aprėpia platų Kauno literatūros lauką, todėl svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas.

Geriausios praėjusių metų knygos autorių diskutuodami išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai, taigi – patys rašytojai, kurie yra ne tik kompetentingi savo srities profesionalai, bet ir reikliausi skaitytojai.

Net ir Lietuvai įstojus į euro zoną, Vieno lito premija kultūrinėje atmintyje išsaugo nacionalinės valiutos vardą, o laureatas viešame literatūros vakare apdovanojamas autoriniame skulptoriaus Stasio Žirgulio darbe įkurdinta 1 lito moneta, diplomu bei renginio rėmėjų piniginiu prizu.

 

Ankstesni Vieno lito premijos laureatai:

2020 m. – Enrika Striogaitė poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019).

2019 m. – Dovilė Zelčiūtė už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).

2018 m. – Gediminas Jankus už įtaigaus vaizduotės šėlsmo ir atpažįstamų realijų jungtis novelių rinkinyje „Rytoj“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017).

2017 m. – Robertas Keturakis už  formos ir turinio vienovę bei šviesų žvilgsnį į pasaulį eilėraščių knygoje „Nakties baltieji debesys“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016).

2016 m. – Edmundas Janušaitis už jaunatvišką maištą ir brandžią patirtį eilėraščių rinkinyje „Fronto Angelas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2015).

2015 m. – Aleksas Dabulskis už pašaipų žvilgsnį į pasaulį ir save knygoje „Baigtas kriukis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2014).

2014 m. – Petras Venclovas už naujų formų paieškas (mažųjų romanų knyga „Peržengti ribą“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2013).

2013 m. – Gintaras Patackas už eilėraščių rinkinius „Kur pakastas šuva“ (Kaunas: Indigo print, 2012), „Pasaulis kurio nėra“ (Kaunas: Indigo print, 2012) ir „Gintaras Patackas. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2012) („Gintarui, kuris yra savitas Poezijos ir Laisvės alėjos Gintaras Patackas“).

2013 m. – Petras Palilionis už nuopelnus ir premijos sumanymą.

2012 m. – Gintautas Dabrišius už dabrišišką originalumą eilėraščių knygoje „Joju vienas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011).

2011 m. – Aldona Puišytė už lyrikos rinkinį „Begaliniam kely“ (Kaunas: Nemunas, 2010)

2010 m. – Vladas Kalvaitis už vaižgantišką kalbos sodrumą apsakymų knygoje „Svečias iš Magadano“ (Kaunas: Nemunas, 2009)

2009 m. – Zita Gaižauskaitė už eilėraščių rinktinę „Kur keliauji, debesėli?“ (Kaunas: Aušra, 2008)

2008 m. – Rimantas Marčėnas už istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“ (Vilnius: Alma littera, 2007)

2007 m. – Vladas Vaitkevičius už eilėraščių rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2006)

2006 m. – Donaldas Kajokas už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005)

2005 m. – Aldona Ruseckaitė už gaivališką moteriškumą apysakoje „Sidabro sodai: fragmentų apysaka“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2004)

2004 m. – Violeta Šoblinskaitė už vaižgantišką kalbos sodrumą romane „Vilkų marti“ (Kaunas: Nemunas, 2003)

Nuo 2003 m. premijos įteikimas persikėlė į kitus metus

2002 m. – Jonas Laucė už istorinį romaną „Mirštančių dievų kerštas” (Vilnius: Vaga, 2002)

2001 m. – Tautvyda Marcinkevičiūtė už grušišką kūrybingumą eilėraščių knygoje „Gatvės muzikantas“ (Vilnius: Alma littera, 2001)

2000 m. – Markas Zingeris už įspūdingą tikrovės mirgesį knygoje „Iliuzionas“ (Vilnius: Andrena, 2000)

1999 m. – Jurgis Gimberis už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“ (Kaunas: Santara, 1999)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus informacija