Nijolė Vailionytė. „Mano kaimynas“

 

„Mėgstu kurti istorijas. Dar labai bijau tapti grafomane, o nerašyti negaliu, – pasakoja Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus trumposios prozos konkurse paskatinimą pelniusi Nijolė Vailionytė. – Kartais trinkteli suvokimas, kad gal jau ir esu, sergu ta baisia liga. Tuomet galvoju, kad anoniminis grafomanas geriau nei viešas ir pradedu trinti arba grūsti tekstus į tolimiausius kompiuterio užkaborius. Kartais išdrįstu juos paleisti klajoti, kad mintys ir žodžiai gyventų savą ir visai neanoniminį gyvenimą.“

 

Nijolė Vailionytė

 

MANO KAIMYNAS

 

Mano kaimynas sako, kad mano rutina jį užknisa ir dėl to nieko negaliu papasakoti. Ir niekam. O aš galiu. Apie kasdienybę ir rytą. Paprastą, eilinį, ištinkantį gerokai anksčiau, nei esu pasiruošusi. Gimstantį net ne su žadintuvo klyksmu, o apie save pranešantį skambučiu į duris. Nespėju praverti to aklino lango, o pro plyšį jau virsta garsai, kvapai ir vaizdai. Tarsi vokiečių turistai naktį būtų gėrę su čigonų taboru, o dabar su visomis dainomis, šokiais ir gitaromis atsikraustę į laiptinę. Prie mano durų. Čia ir dabar. Vienas ūsorius jau kiša koją per slenkstį, rėkdamas: „Atvažiaaaavom. Zigmai, atvažiavom.“ Gerokai užtrunku, kol susivokiu, kad ne tik mano vardas ne toks, bet iš viso nepažįstu jokio ar jokios personos vardu Zigmas. Tada penkiolika minučių aiškinamės, kad čia ne Šaltinio, bet Šaltinių gatvė. Ir tikrai, tikrai nepažįstu savo kaimynų, tai net jei už kažkurių durų paryčio melodijas išknarkinėja ponas Zigmas, nežinau, kur jo ieškoti.

Kompanija, dainuodama, mojuodama ir lydima juodo šuns, traukia laukan. Prieš užsiveriant laiptinės durims, ištinka nušvitimas, kad šuns prieš tai ten nebuvo. Ir iš viso, tai mano ciucius nusprendė, kad metas pasilinksminti. Aš jo vietoje irgi taip elgčiausi. Rinkčiausi linksmybes, o ne rymojimą laukiant, kol kas nors išgers kavą ir teiksis išeiti laukan. Mano kaimynas dar miega.

Sapną baigiu stotelėje. Į jį vis įsiterpiant pašaliniams garsams, galutinai pažadina sriūbavimas. „Pamiršau… Pamiršau…“, – pradžioje galvoju, kad čia aš kažką pamiršau. Tada susivokiu, kad balsas labai vaikiškas, o graudumas toks, kad net mano vidinis „aš“ sapnuose taip verkšlenti nesugeba. „Pelargonijas pamiršau“, – balselis jau konkretizuoja liūdesio priežastį. Atmerkiu abi akis ir pamatau nedidelį berniuką virpančia lūpa ir ašarų pilnomis akimis. „Pelargonijas pamiršau palaistyti. O močiutė šiandien grįžta iš ligoninės. Pelargonijas pamiršau palaistyti…“, – viskas virsta į dzūkišką raudą su monotoniškai kartojamomis frazėmis. Beveik pradedu linguoti į taktą. Mano sapnas visai negailestingas ir nerūpestingas – neturi poreikio gelbėti ar guosti stotelėje stypsančių vaikų ir jų močiučių pelargonijų. „Ai, gi pasakysi, kad iš ilgesio jos, iš liūdesio lapus nuleido. Moksliškai įrodyta, kad augalai prisiriša prie savo šeimininkų“, – sumurmu, nes nesugalvoju nieko geresnio. Sielvarto prislėgtajam patarimas akivaizdžiai patiko, o ypač tas žodis „moksliškai“. Na, jis toks rimtas. Tinkamas močiučių įtikinimui. Ašaros nubrauktos, lūpa nebedreba, pelargonijoms vis tiek. Mano kaimynas dar miega.

Kontrolierius nekantriai trepsi. Paskui jau trypia. Kai kuprinėje pagaliau randu elektroninį bilietą, lengviau atsikvepia. „Tai dėl jovalo jos kuprinėje visi vėluosit“, – piktai pareiškia prieš iššokdamas pro autobuso duris. Sėdynėje slepiuosi nuo smerkiančių keleivių žvilgsnių. Jaučiu, kad ir vairuotojas norėtų išsakyti savo nuomonę. Tarsi man nereiktų niekur skubėti… Ant galvos beveik užkrenta silkė, nes iš turgaus važiuojanti moteriškė būtinai turi ją parodyti savo draugei. „Pažiūrėk kokia riebi, standi…“, – sako, o aš svarstau, ar čia dar apie silkę, ar jau apie draugę / kaimynę / vyro meilužę kalbama. Dar spėju pagalvoti, kad mano kaimynas miega. Ir gerai, kad nebeturiu automobilio. Įvažiuočiau kur nors. Į parduotuvės kampą, kito automobilio galą. Arba gėlyną. Ten tai nors gražu būtų, gal ir kvepėtų… Užsimerkusi snūsteliu. Porą stotelių.

Batų ir drabužių parduotuvės netektų dalies pelno, jei praeivių netykotų šaligatvių plytelės, išlindusiais kampais. Aš tikrai taip dažnai nepirkčiau naujų džinsų, pleistrų, dezinfekcinių skysčių. Net nežinočiau, kaip maskuoti mėlynes. Edukacinė priemonė tos duobės ir kalniukai pėsčiųjų trasose. Mano kaimynas bunda.

Taisyklės rūsčiai byloja, kad atsakyti į elektroninius laiškus reikia kuo greičiau. Dar pasvarstau, ką rinktis – greitį, bet miegančias smegenis ar… lėčiau, bet kaži kaip gudriau, išmaniau atsakymus kurpti.  Ai, geriausia pradėti nuo kavos. Mano kaimynas irgi geria kavą.

Telefonas klausia, ar nepamiršau… Sakau, kad taip, pamiršau. Tada jis labai sutrinka ir konstatavęs „kaip tu taip galėjai“ nutyla. Gana intensyviai mąstau, ką vis dėlto aš pamiršau. Ir ar tikrai tai nutiko. Smegenys persijungia į darbinį režimą. Tą, kur išrūšiuoja informaciją į lentynas „labai, svarbu“, „labai svarbu, bet palauks“, „labai svarbu, bet gal niekas nepastebės“, „labai svarbu, bet…“, „eikit visi šikt“. Mano kaimynas įsijungia serialą. Dar viena serija, ir pradės darbą. Arba dvi. Arba trys. Serijos, ne darbai.

Mano pietūs, mano pietūs… šilti, malonūs ir sotūs. Kuprinėje randu kojines, knygą, pamestą papuošalą. Dar sulipusį saldainį ir… kažką nenustatytos kilmės, paskirties bei konsistencijos. Kur, po velnių, mano pietūs? Dėžutėje. Dėžutė ant stalo. Stalas virtuvėje. Virtuvė bute. Mano bute. Butas toli. „Mano būstas tamsus, pasiklydęs miškuos…“ Užtai mano kaimynas kepa kiaušinienę su lašiniais. Tais, kurių kilmės niekam neišduoda. Nes kvepia jie visada keistai ir nosį raukiančiu įmantrumu užpildo visą laiptinę. „Visi ėda, tai ir aš ėsiu“, – sumurma po nosimi, šia fraze apibūdindamas serialo scenaristų kūrybinę išmonę, savo pirmojo pusdienio veiklos rezultatus ir poreikį prikimšti pilvą.

Sako, kad yra biurų, kur ne tik dalina kavą, leidžia atsivesti gyvūnus, verčia žaisti kvailus komandinius žaidimus, bet ir… sudaro galimybes snūstelti pietų miego. Ne ant stalo, ragus įrėmus į klaviatūrą, bet patogiai, minkštai ir maloniai. Ant sofos. Arba sėdmaišyje. Gal pradėti už virvutės vežiotis fotelį? Tik plumt, ir prasmengu po pietų…

„Kaip sekės?“ – klausia mano kolega. Sakau, kad gerai. Labai gerai. O ypač man patinka, kad darbo diena baigėsi. Ne šiaip diena, bet darbo. Kai teoriškai gali lėkti laukais ir miškais, žvygauti, rėkauti ir dar nieko neveikti. Praktiškai tuoj sutems. Privalu savo užpakalį įtalpinti į pilną autobusą ir saugotis aštrių skėčių. Ir, jei pamirši užsukti parduotuvėn, tai subinė tikrai nesumažės, bet pilvas ištaisys tokį koncertą, kad teks vis tiek į ją nueiti. Jei ne maisto, tai ausų kištukų. Mano kaimynas tarškina puodais. Bus firminė vakarienė. Makaronai su spirgais ir kvapu laiptinėje.

Tyliai tyliai rakinu savo buto duris. Tyliai tyliai kaimynas praveria savo savąsias. „Tai užniso rutina? Nuobodu? Kas dieną vis tas pats? Gerai, kad man nereikia taip… vienodai“, – konstatuoja. Ir pradeda pasakoti apie serialų kūrėjų fantazijos trūkumą. Trys sezonai, o ten taip ir anaip, bet visai ne taip, kaip galėtų būti… „Nėra šiais laikais įvairovės, nėra… Visi tokie nuobodūs ir viskas taip panašu“, – dūsauja ir eina namo gerti alaus. „Čia toks ritualas, negalima jo laužyt“, – atsako visiems, kurie bando graudenti, pasakoti apie blaivybę ar, neduok tu Dieve, įsiterpti į laiko plyšį ir tuo metu nugriūti ant kaimyno sofos. „Tvarka turi būti. Bet tik ne rutina“, – garsiai pareiškia ir, man nespėjus paklausti apie rutiną, vienodas dienas bei įvairovės trūkumą, trinkteli durimis.