Nijolė Raižytė. „Paukščiai“

Nijolė Raižytė. Zenono Baltrušio fotografija

Iš pirmo žvilgsnio labai pažįstamu 2020-ųjų scenarijumi prasidėjusi prozininkės Nijolės Raižytės novelė nuneša netikėta ir fantastiška linkme. Kuo ypatingi pirmuosius Muncho „Šauksmą“ primenančius paveikslus pakeitę buvusios projektuotojos tapomi paukščiai? Ar išties jie palieka drobę, idant kamuotų seniai užmirštą kurso draugę? Skaitytojų laukia Alfredo Hitchcocko ar Haruki Murakamio pasakojimų verta pabaiga?

 

Nijolė Raižytė

 

Paukščiai

 

Darbo netekau per koronaviruso COVID-19 metu įvestą karantiną. Iš pradžių nuliūdau, net keletą ašarų nubraukiau, o paskui staiga suvokiau, kad seniai reikėjo iš tos nevykusios įstaigos išeiti. Šefas važinėjo prabangiu automobiliu, atostogaudavo tai Venecijoje, tai Paryžiuje, tai Kanarų salose, o darbuotojams už sudėtingus projektavimo darbus numesdavo centus. Buvo mėnesių, kai nieko negaudavome: tada skursdavome iš kuklių santaupų ar skolų. Studentai ar ką tik iškepti specialistai paburbėdavo, tačiau džiaugėsi ir tais centais, o man buvo pikta. Kartą neapsikentusi paprašiau didesnio atlyginimo, tai oi oi, kokių dalykėlių išgirdau! Sužinojau, kad esu per sena dirbti jo firmoje, kad man jau seniai laikas nešdintis lauk, kad jis susiras jaunesnių ir gabesnių, be to, vilkinu projektus, dirbu lėtai ir net įveliu klaidų, kurias jis pats paskui turi taisyti.

Viso gero!

Laisvė!

Mėnesį gyvenau tarytum stiklo burbule, visiškai atsiskyrusi nuo išorinio pasaulio. Labai daug mąsčiau, skaičiau, iki vidurnakčio žiūrėdavau absurdiškus kino filmus, paskui, sapnuodama keistus sapnus, miegodavau iki vidurdienio. Telefonas sprogo nuo neatsakytų skambučių, – neapsikentę bendradarbiai rašė žinutes ir siūlė šefą duoti į teismą, – tačiau man tai jau buvo praeitis, užverstas lapas, išblukęs paveikslas. Paskui staiga pradėjau tapyti, karštligiškai, su pykčiu, tamsiais dažais, griozdiškais potėpiais, be jokio siužeto, aiškesnės minties. Paveikslai buvo niūrūs, grėsmingi, kažkokie klampūs, be  mažiausio šviesos ruožo, be vilties. Vieną rytą, atidžiau pažvelgusi į arčiausiai stovintį, išsigandau ir vos nesurikau. Ar tik nebūsiu visada kopijavusi Edvardo Muncho „Šauksmo“? Verčiau vieną drobę, antrą, trečią… Visur tas pats: tamsa, kančia, neviltis. Net ne šauksmas, o širdį veriantis klyksmas. Viename paveiksle kaip grėsmingas voras su daugybe kojų pavaizduotas virusas plėšė nuo išsigandusio vyro kaukę, kitame liesa suvargusi moteris gynėsi nuo jo kažkokiu purškalu. O čia dabar kas? Kas čia? Paveikslas, tapęs rankraščiu? Taip taip… Prisimenu… Gal tris dienas tiesiai ant drobės užrašinėjau įvairiausias žinias apie staiga visą pasaulį išgąsdinusį, mirtį ir nežinią sėjantį koronavirusą.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Atsižvelgiant į situaciją dėl koronaviruso plitimo, Vyriausybė neeiliniame posėdyje šeštadienį nutarė paskelbti karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Užsienyje gyvenantys lietuviai raginami grįžti į Lietuvą.

Didžiausias židinys Italijoje.

Lenkijos ir Vokietijos pasienyje įstrigusius lietuvius Vyriausybė ruošiasi parskraidinti Lietuvos karinių oro pajėgų transportiniu lėktuvu „Spartan“.

Klaipėdoje iš ligoninės pabėgo koronavirusu užsikrėtęs pilietis.

Kažkas feisbuke pajuokavo: „Jeigu mokyklos bus uždarytos labai ilgai, tai tėvai vakciną nuo koronaviruso išras anksčiau už mokslininkus.“

Meilužė nusivylusi: mylimasis užsidarė karantinui su žmona!

Pinigai tirpo, nuotaika negerėjo, todėl vieną rytą nusprendžiau: „Gana! Užteks čia tų terlionių, kurių niekas niekada nepirks, ieškau rimto darbo!“

Visą dieną lindėjau internete, išnaršiau dešimtis mane dominančių firmų puslapių, vienoms nusiunčiau savo CV, kitoms parašiau paprastus laiškus. Po keleto dienų keli darbdaviai mandagiai atsakė, kad jiems darbuotojų nestinga, antri paaimanavo, kad, užsitęsus karantinui, ko gero, visai užsidarys, treti net nesiteikė sureaguoti, apsimetė negavę nei mano CV, nei laiško.

Ką gi, nereikia, tai nereikia. Velniop tuos sveikatą alinančius darbus, už kuriuos net padoraus atlyginimo negauni. Numes bedarbio pašalpą, nutapysiu kokį paveikslą, – kaip nors pragyvensiu.

Vieną rytą, eidama į parduotuvę, ant garažų stogų pamačiau kaip kareivius išsirikiavusius balandžius, – jų čia buvo šimtai, – ir kiek toliau, pievoje, vaikštinėjančius didžiulius kirus. Paukščiai, sustingę, įsitempę, budrūs, kaip ir kiekvieną rytą kantriai laukė maisto. Senukas, gyvenantis gretimame daugiabutyje, juos kasdien, beveik tuo pačiu laiku, šerdavo batono gabalais (kartą parduotuvėje mačiau, kaip jis prisipirko krepšį pigių batonų) ir kitokiomis maisto atliekomis. Kai vyras ant pievos išberdavo maistą, balandžiai žaibo greitumu nerdavo nuo stogų ir puldavo lesti. Prie jų dar prisijungdavo kirai, varnos ir juodvarniai. Pasisotinę balandžiai aptingę vaikštinėdavo arba net snausdavo žolėje, kartais tapdami kačių grobiu. O sykį, kai toks apsnūdęs balandis ištipeno į gatvę, jį prie mano akių pervažiavo automobilis. Vairuotojas net neatsigręžė, nors puikiai matė, kad partrenkė paukštį. Žinojau, niekas nesustos, visi tol važiuos per kraujais pasruvusį lavonėlį, kol iš jo nieko nebeliks, net ženklo. Paskui, jeigu greitai užslinks debesys, lietus nuplaus ir visas kraujo dėmes, vėjas išnešios plunksnas. Ne kartą tai mačiau. Kadangi dabar laiko turėjau marias, užsidėjau pirštines ir, pakėlusi negyvą, bet dar šiltą kūnelį, patraukiau į šalikelę. Irgi nieko gero: sukapos juodvarniai savo aštriais kaip pjūklas snapais, – jau dabar jaučiu jų grėsmingą sparnų šnaresį. Žmonės, girdėjau, ne kartą geradarį drausmino, sakė, kad nereikia taip be saiko lesinti laukinių paukščių, nes jie pripras, praras medžioklės instinktą ir patys nebesugebės susirasti lesalo. Na, šaltą žiemą gal ir galima kokį trupinį numesti, bet pavasarį ar vasarą tikrai nereikia jų lepinti skanėstais. Tačiau užsispyręs vyras nieko neklausė, – jis, sako, buvo kurčias, – ir toliau maitino paukščius.

Tačiau tądien jis nepasirodė. Paukščiai dar ilgai tupėjo ant garažų stogų, – grįžusi namo, mačiau juos per langą, – o paskui, praradę viltį, pagaliau nuskrido. Senuko nebuvo matyti ir kitą dieną, ir trečią, ir ketvirtą… Tačiau paukščiai dar vylėsi, vis kantriai laukė; kartais jų susirinkdavo mažiau, kartais daugiau, kartais tupėdavo tik kelios susigūžusios figūrėlės. Mane jie sudomino, išblaškė, atitraukė nuo įkyrių minčių apie darbo paieškas ir koronavirusą. Net pradėjau juos piešti, o vėliau ir tapiau: po vieną, būriais, lesančius, laukiančius, vaikštinėjančius, gyvus ir mirusius, su juos globojančiu seniu, su katėmis, šunimis ir kitais žmonėmis, džiūgaujančius ir liūdnus, išskleistais sparnais, pasiruošusius skrydžiams ir bejėgius, atrodo, suluošintus, nepakylančius nuo žemės. Laukiau, kada pasirodys senukas, mažučiukas, sulinkęs, pražilęs, tačiau daugiau jo niekada nepamačiau. Vėliau iš kaimynės išgirdau, kad geradaris, lesindavęs balandžius, susirgo koronavirusu ir mirė. Kalbėjo, kad jam buvo virš šimto metų.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Paskui atskrido paukščių pulkai iš vaikystės: varnėnai, pempės, kregždės, žvirbliai, zylės, varnos, balandžiai, gandrai, gulbės, suopiai, ereliai, laukinės antys ir žąsys, žuvėdros, – visi jie surado vietą mano piešiniuose ir paveiksluose. Dažniausiai juos vaizduodavau skraidančius, laisvus, plačiai išskleistais sparnais, tamsiuose ir saulės nurausvintuose debesyse, virš vandenynų, upių, smailų kalnų viršūnių, miškų ir spalvingų rojaus sodų. Ir tik vieną nutapiau narvelyje. Paukštis narve, tai tas pats, kaip žmogus medyje. Kartą ežero pakrantėje radau liguistą, tačiau labai gražų paukštį. Galbūt tai buvo kažkokia maža žuvėdra, prisiragavusi netinkamo lesalo ar netyčia pačiupusi nuodų. Įsiminė jos raudonos kojos, ilgas raudonas snapas ir įvairiausiais atspalviais švytinčios juodos plunksnos. Stovėjo sustingusi, susigūžusi, užsimerkusi.

„Ei, – šūktelėjau, – atsibusk, dar lapė tave pagriebs!“

Paukštis į mano šauksmus nereagavo, stūksojo kaip stūksojęs. Įsidrąsinusi atsitūpiau ir paglosčiau jo plunksnas. Paukštis šiek tiek sujudėjo, tačiau nenuskrido.

Kai parsinešiau gražuolį namo, mama neapsidžiaugė, netgi mane išbarė: „Julyte, reikėjo paukštuką palikti ten, kur radai, kam tu jį parsitempei? Matai, kad jis kažkoks ligotas, dar ir tu užsikrėsi kokiais niežais ar kirmėlėmis.“ Atsakiau, kad man jo pagailo ir kad galbūt aš paukštį išgydysiu. Mama tik pakraipė galvą ir paliko mane ramybėje. Suradusi daržinėje narvelį, pridėjau šieno, įpyliau vandens ir, apgyvendinusi ten svečią, patraukiau prie ežero ieškoti maisto. Grįžusi su dėžute visokių vabaliukų ir kirmėlių, surengiau paukščiui puotą. Tačiau jis nei lesė, nei gėrė. Supykusi užkėliau narvelį ant aruodo ir nuėjau savais reikalais. Rytą, vos prabudusi, nulėkiau į daržinę. Paukštis jau buvo guvesnis ir linksmesnis; kai pirštu paliečiau jo plunksnas, šoktelėjo į narvo kampą. Po keleto dienų jis ir visai atsigavo, sykį net piktai bakstelėjo man į pirštą. Supratau, kad jis nori į laisvę, kad jau sveikas ir pasiruošęs skrydžiui. Kai atidariau narvo duris, paukštis mikliai išsprūdo, sukarkė ir, plačiai išskleidęs sparnus, pakilo. Tada jaučiausi labai laiminga.

Kai baigiau paukščių, atskridusių iš vaikystės, ciklą, pradėjau tapyti paukščius iš kitų planetų. Kuo daugiau tapiau, tuo labiau tolau nuo realybės. Jeigu kažkas būtų juos pamatęs, tikrai nebūtų pasakęs, kad čia – paukščiai. Vienos būtybės buvo su ragais, kitos su karūnomis, trečios su tviskančiomis antenomis ant galvų ir miniatiūrinėmis planšetėmis vietoje širdžių. Ir tik viena detalė siejo šias fantastines būtybes. Tai – sparnai. Didesnius ar mažesnius, spalvingus, tviskančius, niūrius, akį rėžiančius ar vos pastebimus turėjo kiekvienas padaras. Baigusi šį ciklą, jaučiausi labai pavargusi, išsekusi, tačiau laiminga, kad pavyko nutapyti kažką neįprasto. Po keleto parų poilsio, – kietai, nieko nesapnuodama miegojau, vaikštinėjau po parką, sėdėdavau ant akmens ir žiūrėdavau į lėtą upės tėkmę, – atsitiktinai mokslo žurnale perskaičiau, kad ateityje visi paukščiai bus sužymėti, su mikroschemomis, žiedais. Taip bus lengviau juos sekti ir tyrinėti. Prajuokino mokslininko teiginys, kad  „visi paukščiai bus suženklinti, su skaitmeniniais vaizdais ir inventorizuoti“. Neįsivaizduoju, kaip jūs tai padarysite; net jeigu kažkas ir pavyks, visada atsiras tokių, kurie išsprūs iš jūsų sistemos ir liks nežinomybėje, laisvėje, be mikroschemų, be žiedų, skaitmeninių vaizdų ir kitokių pinklių. Perskaičius šį straipsnį, man gimė mintis nutapyti laisvą, nesuskaičiuotą, niekur, jokioje žmogaus sugalvotoje sistemoje nesantį paukštį. Paveikslą pavadinau labai paprastai „Laisvas paukštis“. Ir atrodė jis gana žemiškai, visai nepanašus nė į vieną fantastinį paukštį iš ciklo „Atskridę iš kitų planetų“. Vieną rytą iš paveikslo, dar kvepiančio šviežiais dažais, į mane jau žvelgė dangaus mėlio nedidelis paukštukas pernelyg dideliais tokiam mažam kūnui sparnais, ilgu juodu snapu ir budria, viską aplinkui aprėpiančia akimi.  Nežinojau, kaip jis vadinasi, kokiai šeimai priklauso, bet, ko gero, kažkada panašų kažkur buvau mačiusi. Mane užbūrė jo sparnai, stebėjausi: „Nejaugi čia aš nutapiau? Taip stropiai, išryškindama kiekvieną plunksną, jos besikeičiantį atspalvį, šešėlius…“ Ir tada mane apėmė baimė – netikėta, kaustanti, klaiki. Vėl prieš akis iškilo Muncho „Šauksmas“. Paskubom uždengiau paveikslą pirmu po ranka pasitaikiusiu apklotu ir pasakiau sau: „Viskas! Gana! Užteks.“

Vidurnaktį mane pažadino netikėtas skambutis. Kažkokia neprisistačiusi moteris šaukė: „Julija, gal pagaliau liausies! Ką tu ten išdarinėji su tais paukščiais? Jie tuoj mane pribaigs. Ir jeigu vyras mane paliks, tu būsi kalta…“

Iš pradžių nieko nesupratau: galvojau, kad sapnuoju ar kad man prasidėjo kažkokios haliucinacijos. Tačiau tai buvo tikrovė. Pamažu, žodis po žodžio, viskas išaiškėjo. Man skambino kurso draugė iš Instituto laikų, su kuria nesimačiau gal… dvidešimt ar daugiau metų.

Ilona. Prisiminiau ją kaip per miglą: pilki lygūs plaukai, nedidukė, tyli, tačiau jeigu ką nors įsidrąsinusi pasakydavo, visi suklusdavo. Buvo gabi, dar pirmame kurse su kažkokiu savo paveikslu dalyvavo parodoje ir laimėjo pagrindinį prizą. Aš su ja artimiau nebendravau – draugavo ji su panele iš Žemaitijos, kuri buvo visiška jos priešingybė: drąsi, įžūli, stačiokė, bohemos ir vakarėlių liūtė. Ilona ištekėjo gal trečiame kurse ir metė studijas. Atrodo, jai gimė dvynukai… Daugiau nieko įdomaus apie ją negirdėjau, tik kartą prasilenkėme prekybos centre. Tada ji pirko puodelius, ant kurių buvo pavaizduoti paukščiai. Labai aiškiai prisimenu, kaip atidžiai apžiūrinėjo baltą puodelį, išpieštą kažkokiais spalvingais egzotiniais sparnuočiais.

Dabar Ilona susijaudinusi pasakojo, jog jau antra savaitė, kai naktimis į jos namus atskrenda šimtai įvairiausių paukščių: jie čiulba skirtingais balsais, triukšmauja, mėto daiktus, tranko šaldytuvo dureles, lesa maistą ir visur teršia. Tada ji išsigandusi šoka iš lovos, praveria langus ir klykdama, visaip šaukdama veja juos lauk. Išgąsdintas beprotiško triukšmo, atsibunda vyras. Jis sunerimęs: „Jeigu tave ir toliau kamuos šitie beprotiški sapnai, reikės kreiptis į psichiatrą.“ „Tačiau kai vieną naktį, – prisipažino Ilona, – su paukščiais pasirodei ir tu, supratau, kad galbūt jie siunčia kažkokią svarbią žinią… Gal tau reikia kokios pagalbos ar ko. Aš tiesiog nežinau, esu labai sutrikusi. Geriu raminamuosius, tačiau jie nepadeda; paukščiai kasnakt vis tiek atakuoja mano namus…“

Minutėlę išsigandau: „Nejaugi jie naktį palieka mano paveikslus ir skraido nežinia kur? Ar gali taip būti?“ Pribėgusi prie arčiausiai stovinčios drobės, akimirksniu nulupau apklotą. Deja, mano sukurti paukščiai niekur nebuvo dingę nei iš šio paveikslo, nei iš kitų.

Kai Ilonai prisipažinau, kad netekau darbo ir iš nevilties tapau paukščius, ji nutilo ir ilgai nepasakė nė žodžio. Paskui, burbtelėjusi „Viskas aiškėja, Julija…“, išjungė telefoną.

Kas jai čia aiškėja, galvojau, ką ji suprato? Viskas tiesiog keista, ir tiek. Kadangi niekada per daug nesijaudindavau dėl sunkiai paaiškinamų dalykų, – jeigu viską žūtbūt norėsi išsiaiškinti, ieškosi geležinės logikos, sversi, matuosi, skaičiuosi, sprogs galva, o vis tiek tiesos nesužinosi, – tad dabar nekankinau savęs begalinėmis spėlionėmis. Po keleto dienų net pamiršau šį keistą skambutį ir mįslingus Ilonos sapnus. Na, gal ne visai pamiršau… Man, tiesą pasakius, labiausiai įstrigo jos ištarti žodžiai „… jeigu vyras mane paliks, tu būsi kalta…“ Bandžiau prisiminti, kas tas jos vyras, už kurio taip anksti ištekėjo, tačiau taip nieko ir neprisiminiau, prieš akis kaip per miglą iškilo tik mažytis epizodas: Ilona po paskaitų kažko lūkuriuoja, nerimauja, vis žvilgčioja į laikroduką. Netrukus prie jos pribėga apkūnus garbanius angelo veideliu ir, griebęs merginą į glėbį, stipriai spaudžia prie savęs, apipila bučiniais. Pro šalį praeinanti grupiokė su panieka mesteli: „Ištekėjo už pinigų  maišo…“ Įdomu, ką dabar veikia tas jos „pinigų maišas“? Tikriausiai turi kokią nors savo firmą arba užima solidžias pareigas valstybinėje įstaigoje. Jeigu jis skurstų, prašytų išmaldos, klūpodamas prie bažnyčios, ar girtuokliautų ir valkatautų, jai tikrai nebūtų išsprūdę šie mane nei iš šio, nei iš to apkaltinę žodžiai…

Mano spėlionės pasitvirtino. Po keleto savaičių, kai jau buvau Iloną beveik pamiršusi, ji vėl paskambino. Šįkart jos balsas buvo malonesnis, ramesnis; nesiskundė nei naktimis triukšmaujančiais paukščiais, nei vyru, siunčiančiu ją pas psichiatrą. Klausė, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi, ar nesergu, ar susiradau darbą? Sužinojusi, kad vis dar atostogauju, pasiūlė padirbėti kažkokioje jos vyro parduotuvėlėje. Kai atsakiau, kad iš manęs prasta prekybininkė, kad niekada pardavėja nedirbau, vis tiek įkalbinėjo. Tvirtino, kad visada įdomu išbandyti tai, ko niekada nedarei, be to, ten prekiaujama ir paukščiais… Čia tai bent! Prekiaujama ir paukščiais? Gal ji iš manęs šaiposi, ar ką? Kokiais paukščiais? Ilona ramiai paaiškino: „Balandžiais, papūgomis, povais…“ Net povais? Tais gražuoliais ilgauodegiais?

Sutikau. Kaip žmonės sako: „Geriau žvirblis saujoje, negu meška girioje…“ Ar kaip ten…

Dirbu jau antras mėnuo. Nesiskundžiu, su darbu susidoroju, moka neblogai, tačiau yra vienas „bet“… Man labai gaila narvuose kalinčių paukščių. Jau, atrodo, sakiau – paukštis narve, tai tas pats, kaip žmogus medyje. Galvoju, kad vieną gražią dieną, kai susirasiu kažką geresnio, plačiai praversiu narvų dureles, paleisiu visus sparnuočius į laisvę ir išeisiu.

Ar tik ne dėl to aš čia ir atsiradau?

 

Kaunas, 2020, rugpjūtis–rugsėjis

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *