Neringa Daniulaitienė. „Poeto sapnas“

Neringa Daniulaitienė. Ramunės Vakarės fotografija

Neringa Daniulaitienė – ne tik kauniečių mylima ir puikiai pažįstama skaitovė, „Gražinkime Kauną“ gidė, „Facebook“ profilio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, bet ir poetė, šį pavasarį debiutavusi pirmąja autorine knyga „Mėlynių uogom dažyti“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020). O kai Poezijos pavasaris atsikrausto į vasarą, poetams sapnuojasi patys keisčiausi sapnai…

 

Neringa Daniulaitienė

 

Poeto sapnas

 

Poetas Petras tą vakarą „Zikarinėse“ jau buvo labai pavargęs. Poezijos pavasaris, šįkart vykstantis vasaros viduryje, nuolat kepinant karščiams, kasdien susitikimai vis kitose vietose, ir po jų, žinia, dažniausiai pasislėpus kažkur su kolegomis, ne tokiais gerais poetais kaip jis, bet daug labiau pripažintais, – viena kita taurelė, o kartais, kaip vakar, net ir ne viena, ir ne kita. Tai vargina. Todėl, kai sėdint Zikarų terasoje, netyčia atsiradusioje, nes ponia Zikarienė, pamanyk, kadaise užsimanė skalbyklės, pradėjo kilti juodi debesys, po Pelėdų kalno medžius blaškytis gūsiai vėjo ir visi sujudo keltis į namų vidų, Petras tyliai pro apatines duris iš kalno pusės nusliūkino į Zikaro dirbtuvę ir trumpam prigulė ant rudos odinės sofkutės. Tik trumpam.

Petrą pažadino niekada nepatirtas jausmas: lyg kažkas visu plotu siurbte siurbtųsi prie veido. Petras buvo intelektualas, tad, žinoma, filmo „Kaukė“ su Džimiu Keriu nebuvo matęs. Ne, visokie Džimiai jam buvo bulšit. Todėl ir jausmo, kaip prie veido siurbiasi Zikaro pomirtinė kaukė, negalėjo net įsivaizduoti. Ir ne tik prie veido. Su siaubu stebėjo, kaip vienas po kito lyg varvekliai pavasarį negailestingai nutirpsta jo pirštai, nuo pirštų galiukų, per sąnarius iki riešo ir prie jų – fukt! – tą pat akimirką prisisiurbia pomirtinės Zikaro plaštakos. Jėzau, išprotėjęs tas Rimša, maniakas, visų savo draugelių pomirtines kaukes lipdė, ir dar plaštakas Zikaro. Fui. Bet tą pat akimirką Petro protas nušviesėja. Jis supranta, kad yra jau ne nepripažintas poetas, o net labai pripažintas skulptorius. Keliasi iš lovos ir išgirsta laiptais viršuje virš jo bedunksinčias aštuonias poras vaikiškų basų pėdų, susigraudina, Jėzau, ne vienišas ir visų moterų apleistas, o turintis keturis vaikus ir mylinčią žmoną angelo vardu! „Tikrai, tikrai geriau būti Juozu nei Petru“, – dūmoja Petras, jausdamas, kaip iš pomirtinės kaukės kalasi ir ūsai, ir barzda.

Eina Petras-Juozas į galinį savo dirbtuvės kambarį pasižvalgyt – pro pat jo veidą prasklendžia oro balionu virtusi jaunos moters kaukolė, taip, ta, kurią Zikaro namus statydami iškasė, tik visa tokia nugrimuota, parfumuota, su geltonom kasom ir prisirpusiom raudonom lūpom. Šypteli jam kaire akimi ir sukužda: „Nutūpsiu prie įėjimo, kad niekas neįeitų pasaugosiu. Pagyvenk, Petrai.“

Prie J. Zikaro namelio Žaliakalnyje. Mildos Kiaušaitės fotografija

Iš kampo į Petrą įdėmiai nemirksėdamas įsistebeilija Juozas Basanavičius, sako: „Juozai, ar tu dar ilgai? Tris valandas jau čia sėdžiu, nebaigi manojo batų raištelio nulipdyti, pavargau nemirksėti.“ Petras linkčioja Basanavičiui, žvalgosi, kur čia koks kaltukas, juk jei davė Dievas Zikaro veidą ir rankas, tai gal davė ir jo polėkį? Staiga kambaryje pradeda nežmoniškai dvokti, Basanavičius užšoka ant stalo ir suklykia: „Zikarai, iš kur pas tave namuose kiaulės?!“ Jos, gyvatės, pasirodo, nežmonišku srautu kriuksėdamos ir paskui save palikdamos po tamsiai rudą šleifą lipa lauk iš ant žemės atremto į sieną bareljefo „Prie valstybės lovio“, o ramus ūsuotas valstietis tik romiai stebi ir nesiruošia jų stabdyti. „Pavargo jas šerti. Nebėra idėjinių valstiečių, – dingteli Petrui Juozui, – ne, ir Zikaru būti ne taip faina, kaip galvoja. Noriu atgal į Petrą.“

Ir su ta mintimi ant peties pajunta Petras laiminančią ranką, girdi: „Sūnau, palaidūne, kaip tavęs laukiau, grįžai.“ Apsiverkia Petras, jaučia, kaip nuo ašarų atsiklijuoja Zikaro kaukė, bet ranka purto vis stipriau ir pasigirsta jau moteriškas balsas: „Petriuk, ką tu čia darai? Kelkis, žmogau, išmiegojai, išėjo jau visi, keliauk namo. Gal taksi iškviesti?“

Atmerkęs akis, Petras išvysta prieš save mažas įdėmias mylimos Zikarų namų muziejininkės akis, žiūrinčias į į pro siaurus akinukus metaliniais rėmeliais. „Rasel, kaip tave myliu“, – apsiverkia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *