Neringa Daniulaitienė. „Kur durys“

„Nebūtų tokie pasipūtę, jeigu žinotų, ką mudu su mėnuliu sumanę“ – yra pareiškęs kultinio Keno Kesey’io romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagrindinis veikėjas. O ką su istorijos vėtytoje ir mėtytoje šventovėje aptiktu veidrodėliu sumanė, ko ir kodėl ieško Neringos Daniulaitienės novelės herojė?.. 

 

Neringa Daniulaitienė

 

Kur durys

Pasivaikščiojimai po modernistinės architektūros Kauną

 

Penktajame evangelikų reformatų bažnyčios aukšte, ten, kur prasideda juodi mediniai laiptai į patį bokšto viršų, tik įėjus pakvimpa bičių vašku. Nejučia pradedu žvalgytis korių, bet ant grindų matyti tik parudavusių senų makroflekso putų draiskalai ir kampe sukrautos sulipusios supelijusios knygos „Naujųjų amžių bažnyčios istorija“. Ant laiptų atbrailos pamatau delno dydžio horizontalų veidrodėlį, pritvirtintą penkiomis surūdijusiomis vinutėmis. Jau plėmuotą, išdilintą laiko, kaip ir pastatas. Prieinu prie jo, įsižiūriu į sunkiai per dėmes įžvelgiamą savo veidą ir klausiu savojo atvaizdo, kuo jis vardu – taip kas kartą pasitikrinu vis dar esanti gyva.

Bet šįkart veidrodyje gaunu kitą atsakymą. „Plynius.“ Atsitraukiu, apsižvalgau, ar kažkas už nugaros nerodo man virš galvos raidžių. Ne, esu viena. Dar kartą atsargiai perklausiu: „Plinijus? Kaip Plinijus Vyresnysis, pirmajame amžiuje „Gamtos istorijoje“ paminėjęs salą Baltia, Balcia, Balisia ir jos gyventojus, renkančius gintarą ir juo prekiaujančius?“ – „Ne, Plynius Paprastasis, – pataiso mane veidrodėlis. – Nuo „plynės“, tuščios, išdegusios vietos be gyvybės.“ – „Kodėl? – klausiu. – Juk čia, kur esi, nors ilgai nebuvo bažnyčios, beveik visada buvo gyvų žmonių.“ – „Buvo, – atsako, – daug šviežių judančių kūnų, bet ištisos plynės sielų.“

Žvelgiu į veidrodyje atsispindinčias, šviesiai ruda oda apmuštas pravertas duris ir laiptus, besileidžiančius žemyn, į apmusijusį voratinkliuotą laiptinės langą, pro kurį vidun įspindi saulės šviesa, ir mane pačią pamažu apima plynės nuojauta. Čia dar nėra Dievo. Yra suplėkusios knygos, ant geležinės vielos sukabintos keletas skirtingų spalvų plastikinių pakabų, bičių vaško kvapas, šitas veidrodis, bet Dievo nėra. Jį mačiau tik mane pasitikusio kunigo akyse – šviesiose, giliose, šiltose, klausiančiose ir laukiančiose. Dar – pirmajame aukšte įrengtame vaikų kambaryje, ant ryškiai geltonos spintos tupinčiuose trijuose kiek kreivai suklijuotuose popieriniuose angeluose. Ir didžiojoje salėje ant apsilupusių palangių sudėtuose, matyt, tikinčiųjų iš savo namų suneštuose skirtingų spalvų ir formų moliniuose vazonuose, daugiausia su metalo skonį burnoje žadinančiomis pelargonijomis.

„Kur pasidėjo Dievas, kur durys pas jį?“ – spaudžiu veidrodį, jausdama, kad pokalbis jau trūkinėja. Rodos, jis iš visų jėgų bando sujudėti, atvertų į laiptinę durų vaizdas sekundei išskysta, ir akimirką pamatau raudonų plytų stačiakampį. „Ieškok, – sušnabžda, – man Jo irgi reikia. Prieš galutinai išdildamas, noriu paprašyti pakeisti mano vardą. Nenoriu su juo iškeliauti Ten.“

Staiga užeina tamsa, keista, juk dar tik pavakarė ir ką tik švietė saulė. Bandau pasišviesti telefonu, užtrunka, kol įsijungiu žibintuvėlį. Keliauju laiptais žemyn, ieškodama raudonų plytų sienos lopo. Su tamsa sutirštėja ir sutankėja drėgmė, rodos, ji pradeda veržte veržtis aukštyn ir iš pastato rūsio, ir pro aukštus, nesandarius langus. Raudonų plytų sieną randu greitai, didžiojoje salėje, už polietilenu uždengto stalo – improvizuoto altoriaus, – virš užrašo „Vienam Dievui Garbė“. Įkvepiu pilvu, giliai giliai, iškvepiu, vėl įkvepiu, įtempiu visas jusles, nemirksėdama žvelgiu į iš tamsybių mano telefono šviesos ištrauktą stačiakampį raudonų plytų plotą ir laukiu, kada šios viena po kitos pradės byrėti, pro jų tarpus ims veržtis balta šviesa, kuri išgriaus sieną, ir pasirodys išsvajotieji laiptai į dangų.

Laukiu laukiu laukiu. Ir nieko, ničnieko nevyksta. Tik kažkas sukrebžda kampe, gal žiurkė. Gatve pravažiuoja mašina. Tik viena, lėtai. Turbūt tikrai prasidėjo naktis. Akys nuo įtampos pradeda ašaroti, vis sunkiau išlaikyti kvėpavimą, net girdžiu savo širdies dūžius: „-dun-dun-dun“. „Dan-dan-dan“, – laukiu ataidinčio Dievo balso bent varpo iš kadai nugriautos varpinės skambėjime. Bet ir toliau nieko nevyksta. Raudonų plytų sienos plotelis nesujuda. Tik į salę iš visų kampų lėtai ima rinktis raumeningi, įvairiaspalve trumpa sportine apranga apsivilkę skaidrūs dulkių debesų suformuoti siluetai. Į žaliai dažytas grindis sudunksi krepšinio kamuoliai, – pamenu, kažkas sakė – kiek betrintų, po kiekvienos nakties krepšinio aikštelės linijos vis išsipiešia iš naujo, – užgniaužia kvapą prakaituotų vyrų pažastų smarvė. Ir staiga visoj toj vaiduokliškoj krepšinio bažnyčios idilėj – sodrus „Eina nachui!“, kai kamuolys nepataiko į staiga vėl vietoj altoriaus išnirusį krepšinio lanką. Kyla beprotiškas noras plytas išdraskyti nagais, dantimis, išdaužyti gėlių vazonais, klykiant „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, nuplėšti nuo altoriaus polietileną, pridegti žvakių, kristi ant kelių ir galva daužyti medines grindis tol, kol išdaužysiu ertmę ir galbūt atsivers durys pas Jį.

Bet nepajudu iš vietos. Tik išjungiu telefono žibintuvėlį, ir salę pro aukštus langus vėl užlieja rudenio saulės šviesa ir miesto gaudesys. Jaučiu, kad  joje vis tik atsirado šiek tiek daugiau Dievo. Kelios papildomos dulkelės.

Atleisk, veidrodi, ir man nepavyko. Eina nachui. Išskydau.