Miškų mokykla: laisvės idealisto Adolfo Ramanausko-Vanago 100–metis Kaune (reportažas)

Balandžio 26 d. nepabūgusieji lietaus susibūrė prie Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirto paminklo Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžoje, kur Kauno rašytojai kvietė drauge paminėti partizanų vado generolo šimtmetį. Šis 2012 m. Stasio Žirgulio sukurtas atminties ženklas žymi Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos, partizanės Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto vietą, primindamas, kad tik dėka drąsių, stiprių ir valingų žmonių bei jų kovų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, kurios atkūrimo šimtmetį šiemet švenčiame.

Žaliakalnio seniūnijos seniūnas Bronius Girdauskas džiaugėsi, kad, savivaldybei pritarus, nuo šiol paminklą supa Adolfo Ramanausko-Vanago skveras. Žodį tarė partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, gėlėmis pagerbti atminimą ir padėkoti kvietė poetė Erika Drungytė.

Nors, kaip žinia, partizanai orų nesirinkdavo, tolesniam pokalbiui maloniai atvertos Žaliakalnio seniūnijos durys. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkė Greta Kučinskaitė pasakojo:

Garsus prancūzų sociologas Maurice Halbwachsas teigė: „Atminčiai reikia nuolatinio maitinimo, nes tik taip ji yra išlaikoma“. Taigi, šis mūsų susibūrimas yra skirtas tam, kad pamaitintų mūsų atmintį, kad tie mažyčiai žmonės – partizanai – mūsų laisvės šaukliai – stiprūs savo dvasia bei nuveiktais darbais nebūtų pamiršti, o kad jų nepamirštume, reikia statyti paminklus, bet, visų pirma, juos statyti turime savo atmintyje, širdyse, kalbėdami ir prisimindami juos. O kalbėti tikrai yra apie ką…

Labai simboliška, kad A. Ramanauskas gimė 1918 m., galima sakyti kartu su atkuriama Lietuvos valstybe. Jis – mokytojas, kariškis, partizanų vadas ir tiesiog žmogus, kuris ištikimai laikėsi principo: „Rede, quod debes – atiduok, ką privalai“. Okupacijos akivaizdoje, jis nesudvejojo, pasirinko kovos kelią. Vien tik pasiryžimas išeiti į miškus vertas didelės pagarbos, tai prilygo savižudybei.

Galima sakyti, kad čia, suėmimo vietoje, Vanagas baigė savo kovos kelio etapą, po jo laukė kitas, galbūt net sunkesnis už tuos 11 su puse metų praleistų miške, nes po suėmimo A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. Adolfo baudžiamoji byla išties įspūdingo masto, ją sudaro 20 tomų, papildomai yra kalinio asmens byla ir kalinio stebėjimo byla, kurioje gausu partizanų spaudos dokumentų, ji saugoma Lietuvos ypatingajame archyve. Apklausos dokumentuose atsispindi A. Ramanausko nepalaužiama pozicija.

Savo pašaukimu, pavyzdžiu ir išsilavinimu jis buvo tikrų tikriausias mokytojas, kuris labiausiai norėjo ugdyti jaunus žmones ir kartu dirbti vardan Lietuvos gerovės. Tačiau kai Lietuvos kariuomenė negavo įsakymo priešintis ir buvo beprasmiškai išsklaidyta ir paleista, mokytojas ir, beje, atsargos karininkas, būsimasis partizanų vadas Vanagas nusivilko mokytojo kostiumą ir apsirengė karininko, pasiryžusio priešintis, uniformą. Jis buvo tikras mokytojas, nes paskui jį į miškus pasitraukė jo mokiniai, kurie pamokų ruošimą iškeitė į kovinių užduočių vykdymą. Mokykla persikėlė į miškus, o pažymiai buvo rašomi pergalėmis, patyrimu, netektimis. Jis buvo laisvės idealistas, jo veikloje atsispindėjo pedagogo, karininko savybės. Vanagas suprato, kad, norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius, be ginkluoto pasipriešinimo reikalinga ir politinė idėjinė kova, jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai, bendravimui su partizanais.

 

E. Drungytės paklausta, kokį tėtį prisimenanti, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakojo jį buvus gero, ramaus būdo, nuosaikų ir tvirtą, gebėdavusį įkvėpti pagarbą ir pasitikėjimą. Taip pat ji su malonumu citavo literatūrologo, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Vytauto Kubiliaus straipsnį „Idealistų kartos portretas“, kur šis apie A. Ramanausko Vanago knygą „Daugel krito sūnų…“ štai ką rašęs:

 

 

Adolfas Ramanauskas neturėjo talento ambicijų. Bet aukšta asmenybės dvasinė kultūra lėmė tai, kad jis, iš tolo vengdamas literatūrinių pagražinimų, intuityviai jautė žodžio spalvą ir sakinio ritmą. <…> Adolfas Ramanauskas turėjo pasakotojo dovaną, galbūt, paveldėtą iš kaimo pasakorių, bet sudisciplinuotą… karinių raportų ir įsakymų rašymo. <…> Lankydamas partizanų dalinius, Adolfas Ramanauskas išsikalbėdavo atskirai su kiekvienu kovotoju, išklausydavo jo nuotykių, įsižiūrėdavo pedagogo žvilgsniu į charakterį. Jis buvo atidus žmonėms, juos mylėjo, gerbė, todėl knygoje tiek daug šviesių portretinių charakteristikų. Kartu jis jautė kovos tragizmą ir mokėjo tai perduoti be jokios patetikos <…> Kiekviename šios knygos puslapyje atsiveria dabarties momentas, dar neišsibaigęs, dar pilnas grėsmės, kančios ir vilties, ir skaitytojas yra įtrauktas į to momento išgyvenimus. Jis užkrečiamas to momento nuotaika ir prasmėmis. Tokia ir yra svarbiausia kiekvieno gero teksto paskirtis.

 

 

Partizanų dukros vaikystė nebuvo lengva, o persmelkta nerimo, slapstymosi, pavojų. Iš tų pačių vietovių kilęs keliais metais už Auksutę vyresnis Lietuvos Šaulių sąjungos antros rinktinės Kauno 202 kuopos vadas Julius Proškus prisiminė, kaip partizanams išaiškinimo išvengti padėdavę ir nugirstą informaciją apie kratas perduodavę vaikai, kaip tais skurdo ir siaubo metais žmonės ištiesdavę vienas kitam pagalbos ranką. Juk ir jis pats mokykloje draugui šokiui paskolinęs ilgas kelnes, tad pačiam chore tekę pasirodyti su trumpikėmis…

 

Nors ir iš kitų kraštų kilusiai, rašytojai Erikai Drungytei labai artima Dainava, jos istorija, tad ir poezijos knygoje „Patria“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015) pasirodęs poetės eilėraščių ciklas „Nes nėra kitokio pasirinkimo“ skirtas Dainavos partizanams. Jame vaizdingą, emocionalų pasakojimą praturtina dokumentikos detalės, į lyrišką tekstą meistriškai įpinami kovotojų slapyvardžiai, vietovių pavadinimai, atskleidžiami skausmas, pavojus, meilė, viltis. Juk išties…

 

 

                                               Nes nėra kitokio pasirinkimo

 

                                               Arba esi tik sausos žolės gniužulas

                                               Vėjo gainiojamas po laukus nuo rudens iki pavasario  

                                               Iki išnešioja į savo lizdus laukų pelės

                                               Išpešioja maži paukštukai ir vanagai

                                               Išsidraiko paskirais žolgaliais po krūmynus ir pelkes

                                               Iki sutręšta patvartėj su mėšlu

 

                                               Arba tu atsiduodi žemei ir įaugi į ją šaknimi

 

                                               Susižieduoji su ja neatšaukiama priesaika

                                               Įaugi į jos plaučius

                                               Į jos akis ir jos burną

                                               Ištirpdamas jos kalboje

                                               O tada jau esi

                                               Ir sodas ir miškas

                                               Ir bažnyčia ir sutartinės

                                               Drobė iš mirties į gimimą

                                               Ženklas akmenyje raidė kryžiuje

                                               Tada tu vėliava ir himnas

                                               Kardas ir meilė

                                               Versmė neužankanti baltas

                                               Baltas gyvybės vanduo

 

                                               (Erika Drungytė. „Nes nėra kitokio pasirinkimo. IX“)

 

Parengė Milda Kiaušaitė

INFORMACIJA APIE BŪSIMUS RENGINIUS>>>

Projektą „Įtekstintas Kaunas“ remia:

 

 

 

 

 

 

Projekto bičiuliai:

Kauno Panemunės seniūnija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *