„Mes – iš Ingavangio“

Neseniai pasirodė knyga „Mes – iš Ingavangio“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020). Šis kaimas Prienų rajone, Šilavoto seniūnijoje, per 1923 m. gyventojų surašymą buvo didžiausias Lietuvoje, jame gyveno 744 gyventojai, buvo per 100 ūkių. Aktyvūs kaimo bendruomenės nariai seniai svajojo surinkti Ingavangio ir jo gyventojų istorijas, nuotraukas ir turėti savo leidinį. Šio sunkaus darbo ėmėsi kilęs iš Ingavangio mokslininkas dr. Konstantas Algirdas Aleksynas, kuris baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultetą pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Per savo darbo biografiją jis surinko ir užrašė apie 4000 lietuvių liaudies dainų, parašė daugybę mokslinių studijų tautosakos klausimais, parengė A.Vienažindžio poezijos rinkinį „Kaipgi gražus gražus“ (1968), S. Daukanto „Žemaičių tautosaka“ (1984), „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“, 15 tomų ir kt. Yra pelnęs įvairių aukštų apdovanojimų. Šiame leidinyje Aleksynas pats plačiai aprašo savo giminės ir šeimos gyvenimą Ingvangyje.

Iš Ingavangio kilusi rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė. Ji šioje knygoje plačiai aprašė Ruseckų giminės ir savo šeimos gyvenimą, prisiminė senelius ir tėvus, kaimynus, įvairius vaikystės bei jaunystės įvykius. „INGAVANGIS! Man patinka, kad šio pavadinimo niekas iš karto neįsimena, neištaria, kad nemoka kirčiuoti. Jis man skamba kaip liaudies sutartinė, skamba kaip džiazas, skamba kaip visa simfonija. Mokslininkai spėja, kad tai karingųjų jotvingių, išnykusių XIV a., žodis. Tegul būna jotvingių – paslaptingi tie jotvingiai…“

Kitas žymus žmogus, kilęs iš Ingavangio – Jonas Mačys (slapyvardis Kėkštas, 1867–1902), poetas, publicistas, redaktorius, knygnešys, visuomenės veikėjas. Bendradarbiavo „Aušroje“, padėjo leisti žurnalus „Varpas“, „Ūkininkas“. 1900 m. pasitraukė į JAV, ten redagavo savaitraštį „Vienybė Lietuvninkų“, rašė ir į kitus leidinius, paskelbė daug straipsnių, eilėraščių, išvertė užsienio poetų kūrybos. Mirė nuo džiovos. Tik 1910 m. išleistas jo poezijos rinkinys „Eilės“. Mačių sodybos nebėra, tačiau jos vietą žymi koplytstulpis Jono Mačio-Kėkšto atminimui.

Ingavangyje gimė ir Simas Urbonas (sutrumpinta pavardė Urbanavičius, 1907–1968) – Lietuvos  karininkas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas prozininkas. 1932 m. jis išleido poezijos knygelę „Gyvenimo eilėraštis“, parašė ir išleido dviejų dalių knygą „Kariūno atsiminimai“ (1930, 1931). Redagavo žurnalus „Kariūnas“, „Karys“, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje bei vėliau JAV taip pat redagavo karinio pobūdžio žurnalus.

Ingvanagio kaime taip pat Zitos Gražinos Mažeikaitės-Sajienės – poetės, vertėjos – šaknys. Ji pati parašė tekstą apie senelių, tėvų Andriaus ir Onos Mažeikų šeimos gyvenimą, apie savo vaikystę: „Ingavangis. Kai iš lėto tariu šį pavadinimą, tarsi regiu, kaip ilgas mano gimtasis kaimas nuo Juodaraisčio nubanguoja ledyno išgulėtomis griovomis, kalniukais, kloniais, plynėm, pamiške iki pat Žarstos…“

Knyga „Mes iš Ingavangio“ išties solidi, kietais viršeliais, su daugybe nuotraukų, 374 puslapių. Per jos sutiktuves birželio 21 d. Ingavangyje suplūdo visas kaimas – ir tie, kurie dar jame gyvena, ir tie, kurie yra iš jo iškeliavę, tačiau visada sugrįžta, jausdami čia savo šaknis.