Leonui Zaleckiui – 90

Rašytojas Leonas Zaleckis apie 1983 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Nagingas vairuotojas, sumanus įvairių galų meistras, kruopštus bitininkas, nenuspėjamai, iki pašėlimo veržlus žemaitis, puikus pasakorius, galop realias ir pramanais padailintas istorijas pradėjęs užrašinėti Leonas Zaleckis (1929-02-20, Pamarkė, Telšių r. – 2003-10-26, Kaunas) buvo smalsus, sau ir kitiems reiklus žmogus. Arba, žalty (reikėtų tarti – žaaaalti; rašytojo pamėgtas kreipinys buvo ne tiek adresuotas pašnekovui, kiek kalbos pagardas), daryk gerai, arba nekišk nagų! Ir Leonas daug skaitė, įdėmiai klausėsi, ką kiti sako, mokėsi, perrašinėjo savo tekstus, kol apie visam gyvenimui pamiltą gamtą ir kūrybos personažus prabilo natūraliai, jautriai, iki ašarų iškentėtai arba iki homeriškai juoko iššėliotai. Juokas, beje, kaip ir jį permušantis sprangus kosulys, dažniau girdėdavosi bendraujant su autoriumi, retesnis knygose.  

Skaitytojų dėmesiui – pluoštelis atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2009).

 

Prof. Vytautas Martinkus

 

Atminties skausmas – kaip šauksmas

 

<…>

Ar didelis Žemaitės premijos laureato Leono Zaleckio literatūrinis palikimas?

Jei skaičiuotume autoriaus prirašytus lapus, daug jų nesurastume. Pradėjo jis rašyti tik įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį. Įkopęs į penktąjį, išleido pirmąją knygą „Seklumos“ (1971). Kurį laiką ji ašaka buvo įstrigusi leidyklos „Vaga“ redaktorių ar cenzorių dantyse. Spaustuvėje surinktas ir korektorių perskaitytas jo tekstas buvo „išbarstytas“, po metų vietoje apystorės knygos paliko tik plona brošiūrėlė. Negreitai tepasirodė antroji knyga – „Ugnies medis“ (1979). Sovietmečiu buvo išleista ir trečioji – „Atpildas“ (1983). Kai nebeliko cenzorių ir kitų literatūros patarėjų, žinančių, kaip ir kokias knygas Lietuvoje rašyti, jo imtasi didesnio epinio veikalo – romano „Tėvų dvasia“ (1996), buvo išleistas naujas novelių rinkinys „Būtoji diena“ (1998), už kurį 1999 metais autoriui paskirta Žemaitės premija. Iš periodikoje ir knygose paskelbtos novelistikos pats parengė spaudai novelių rinktinę „Povandeninės salos“ (2000).

Šiandien sparčiai mainosi lietuvių literatūra, ir skaitytojai atranda daug naujų vardų. Leono Zaleckio knygas, o ypač „Tėvų dvasią“, išleistą mažu tiražu ir užtinkamą tik retoje bibliotekoje, daugelio akimis, deja, jau užstoja greiti ir putojantys naujausios prozos srautai.

Rinkinys „Vieno pavasario svečias“ yra bandymas sudėti į vieną tomą ryškiausius Leono Zaleckio kūrybos pavyzdžius. Jame aplink vienintelį didįjį autoriaus tekstą – romaną – spiečiasi mažesnieji, apysaka ir novelės.

<…>

Leono Zaleckio prozos pasakotojo balsas yra autobiografiškas, tai yra, autentiškas ir dramatiškas. Savaime tai nėra literatūrinė vertybė. Sužeisti ir pasiligoję, plėšikų užpulti ir į teismą ar kalėjimą vedami, neteisybės įskaudinti ir sąžinės kamuojami, galime ir turime šauktis pagalbos, ieškoti teisingumo ir žmoniškumo. Vis dėlto tai yra tik mūsų gyvenimas, o ne literatūra, kuri prasideda ir baigiasi tikrovės perkūrimu.

Kas kita, kai autorius šaukia iš savo sielos, gal net tėvų ir protėvių sielų gilumos, kai balsas kyla iš tikrų ir labai skausmingų jo išgyvenimų atmintyje.

Leonas Zaleckis kariuomenėje (trečioje eilėje, centre). Leningradas, 1951. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Lyrinis psichologinis Leono Zaleckio tekstas, rami ir drausminga jo tėkmė išduoda tokį, gelminį, skausmą. Kartais atrodo, kad ne tiek pasakojama, kiek šaukiama. Ne apie tai, kas skaudžiai žeidžia šiandien, o apie tai, kas jau praėjo, ko, atrodo, turėtų jau ir nebūti. Ne naujas tasai žmogaus atmintyje neslopstantis skausmas kaip šauksmas. Jį girdime sakytinėje lietuvių epikoje – sakmėse, mituose, pasakose. Apie jį parašyta Šventame Rašte. Romantizmo epochos pradžioje šventai tikėta: užtektų žmogui savu balsu atsiliepti jį žadinančiam pasauliui, ir gyvenimas (pasaulis) pasikeistų, jame gal liktų mažiau skausmo ir neteisybės, rastųsi daugiau meilės ir darnos.

<…>

Pažinau Leoną Zaleckį beveik nuo pirmųjų, ar bent jau ankstyvųjų jo literatūrinių žingsnių. Tada buvo įsibėgėjęs septintasis XX amžiaus dešimtmetis. Sovietų  imperijos lyderio Nikitos Chruščiovo sukeltame literatūros „atlydyje“ atkutę Kauno literatai būrėsi ne tik Konrado („Tulpės“) kavinėje, bet ir „Kauno tiesos“ redakcijoje. Jos kultūros skyriaus redaktorių kambarys tapo reguliarių literatų sueigų vieta. Kūrybos skaitymai, diskusijos, viešos literatūrinės popietės traukė įvairaus amžiaus ir talento pradedančiuosius. Vėl pradėjo veikti jų susivienijimas „Kauno jaunųjų rašytojų sekcija“, apmirusi po to,  kai į Vilnių vienas po kito išsikraustė beveik visi ir vyresni, ir jaunesni rašytojai kauniečiai. Tiesa, per  stebuklą buvo likę Juozas Grušas, Valys Drazdauskas, Kazys Jankauskas, Antanas Jasiūnas, Viktoras Katilius, Edvardas Viskanta, Aleksandras Žirgulys, Juozas Žlabys ir dar vienas  kitas, bet ne jie, o pradedantieji, literatūros abėcėlės besimokantys, ėmė šurmuliuoti viešose miesto erdvėse.

Rašytojo Leono Zaleckio šeima: žmona Liudvika Mažeikaitė-Zaleckienė, dukra Zita, sūnus Liudvikas. Kaunas, apie 1960. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Be abejonės, būta literatūrinės popietės ar vakaro, kada pirmą sykį sutikau Leoną Zaleckį, tačiau labai greitai man ėmė atrodyti, kad pažįstu jį nuo neatmenamų laikų.

Tarp pradedančiųjų rašyti būta ir įvairaus amžiaus, ir labai įvairių profesijų kauniečių, bet jis išsiskyrė iš visų: prakaulaus veido, jau paaukštėjusia – pliktelėjusia – kakta su dar neišnykusiomis aukštomis garbanomis, primerktomis, bet gudriomis akimis, apgrubusiais, prie parkerio nepratusiais pirštais. Buvo visai nepanašus į „tipišką“ literatą. Per viešus debatus dažniausiai jis tik klausydavosi ir tylėdavo, užtat kai likdavo su vienu dviem pašnekovais, tapdavo neatpažįstamai iškalbus ir žemaičiuodamas karštai gindavo savo tiesas, kurių turėjo daug ir labai savitų.

Pradėjęs skaityti ką tik parašytą ar teberašomą novelę, jis neištverdavo – pakeldavo akis nuo teksto ir imdavo jį aiškinti, pasakodavo fabulos tęsinį, personažų prototipų, dažniausiai sau artimų žmonių ar net giminaičių, gyvenimus, lyg ir tikrindavo kūrinio sumanymo ištakas ir kitus pamatus. Tikrai buvo gimęs pasakoti. Tarp anuometinių Kauno literatų jis buvo vienintelis, kuriam rūpėjo papasakoti visas rašomas istorijas. Gyvai. Savo balsu. Taip supratau, kad net trumpiausia Leono Zaleckio novelė – tik atšaka nepabaigiamos pasakoti savos gyvenimo istorijos, prie kurios tik prisiglausdavo kitų žmonių rašytojui atverti ir paties autoriaus nusižiūrėti likimai.

<…>

Leonas Zaleckis „Vieno pavasario svečias“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2009)

 

Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Petras Venclovas

 

Toks žemaitiškas grynuolis

 

Leonas Zaleckis – koks jis buvo? Jau penkiolika metų, kai jo nėra, tad reikia susikaupti ir pamąstyti. Mano galva, vienas iš tų pašėlusių žemaičių, kartais šokinėjantis iš nekantrumo, prapliumpantis žodžiais, energingai mostaguojantis rankomis. Ir kvatojantis. Kartą, mums sėdint ,,Metropolyje“ po jaunųjų rašytojų susirinkimo, Leonas pradėjo taip šūkauti ir vos nenugriūdamas nuo kėdės juoktis, kad Mečys Rakauskas, išsigandęs, kad būsime išvaryti iš restorano kaip žmonės, negebantys tinkamai elgtis padorioje vietoje, gana griežtai jį subarė. Tik tada Leonas atsipeikėjo iš transo. Taip, jis ne visada pajėgdavo susitvardyti, kai jį pagaudavo linksmumas arba pasiutimas. Robertas Keturakis yra pasakojęs, jog, kai ,,Nemunas“ paskelbė šiek tiek patrumpintą Zaleckio apysaką, autorius atbėgo į redakciją ir puolė priekaištauti, kodėl praleistas vienas epizodas. Jis taip įsikarščiavo, kad griuvo ant grindų, voliojosi, keikėsi ir verkė, kol Robertui pavyko jį šiek tiek apraminti. Toks žemaitiškas grynuolis, laukiniška prigimtis, ne kažkiek paveikta civilizacijos.

Užrašas ant originalo: „Jūra, žalios bangos ir vėjas koks žiaurus. Palanga. 1947.VII.12. Leonas“. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Leonas Zaleckis buvo baigęs tik vidurinę jaunimo mokyklą, tad nebuvo sugadintas įvairių mokslų, o ypač filologinių. Kas žino, kada jis pajuto turintis ,,literato gyslelę“? Tą galbūt galėtų pasakyti Vytautas Martinkus, Leono mokytojas ir globėjas. Violeta Martinkienė ne kartą sakė, kad Vytautas mokė Zaleckį parašyti paprasčiausią sakinį, iš pradžių ištisai perrašydavo jo apsakymus. Gal tai ir tiesa? Leonas spaudoje debiutavo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, tikriausiai ,,Kauno tiesoje“, o vėliau ir ,,Nemune“. 1971 metais išleido pirmąją knygą ,,Seklumos“. Nors ir būdamas nebejaunas, priklausė Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai, kol galiausiai buvo priimtas į Lietuvos rašytojų  sąjungą.

Zaleckis rašė realistinius kūrinius, mėgo tikslią detalę, jautė gamtą ir metų laikų kaitą. Jo pasaulėjauta iš esmės buvo valstietiška, jis kreivai žiūrėjo į visokius modernizmus. Įdomu, kad jo kūryboje vienas iš mėgstamiausių personažų yra velnias. Toks pagoniškas, tautosakiškas, beveik realus, gyvenantis šalia žmonių, o ne mistiniame pragare. Literatūroje Zaleckis buvo maksimalistas, norėjo pirmauti, būti geriausias bent jau Kaune. Nelengvai ištverdavo kolegų sėkmę: jam atrodydavo, jog tokiu būdu nežinia kaip jis apeinamas, ignoruojamas, netgi pažeminamas.

Mėgdavo pasakoti apie savo veikėjus kaip apie realius žmones. Galėdavai pamanyti, kad jis kalba apie savo pažįstamus, draugus ar priešus, kol galop paaiškėdavo, kad tai jo personažai. Kartais pats į juos įsikūnydavo, kalbėdavo jų balsu. Tačiau neatskleisdavo savo būsimų kūrinių siužetų, nes buvo įsitikinęs, jog koks nors kolega gali juos nukniaukti ir panaudoti kaip savo. Sakydavo, kad taip jau yra nutikę. Siužetą jis laikė vienu iš svarbiausių kūrinio elementų. Nors ir būdamas šakotas ir dygliuotas, Zaleckis gebėdavo parašyti ir gražių bei lyriškų kūrinių, netgi su skausmo ir užuojautos gaidele.

Apie savo ankstesnį, pokario laikų, gyvenimą nelabai prasitardavo. Yra sakęs, kad buvo paruošų agentas, vaikščiodavo po kaimus su šautuvu ir gąsdindavo žmones, kad šie atiduotų pyliavas. Jau šiais laikais gyrėsi buvęs partizanų ryšininkas, visa siela atsidavęs lietuvybei. Taip ir parašė savo romane ,,Tėvų dvasia“. Manykime, kad tiesą.

„Vieną saulėtą sekmadienį prieš išvažiuojant pasivažinėti.“ L. Zaleckis su žmona prie automobilio. Telšiai, 1955.IV.10. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Leonas Zaleckis buvo ne tik rašytojas, bet ir visų galų meistras. Girdi, jo senelis buvęs bažnyčių statytojas, o jis daug ką iš jo paveldėjęs.  Leonas tris kartus statėsi sau namus: pirmą kartą Kėdainiuose, vėliau Kaune, o kai miesto daugiaaukščiai ėmė lipti jam ant galvos, jis sugriovė savo dviaukštį namą, o iš plytų susirentė gana patogų būstą Jonavos rajone, prie Neries, sodų bendrijoje ,,Atgaja“. Turėjo visus meistro įrankius, labai nenoriai juos kam nors skolindavo. Bet užtat patarimų mums, sodininkams, nešykštėdavo. Pasijuokdavo iš mūsų neišmanymo, pasišaipydavo, bet geranoriškai patardavo. O jis mokėjo ne tik statybų, bet ir žemės ūkio darbus. Žinojo, į kokią žemę geriausia sodinti obelis, į kokią – kriaušes ar slyvas. Be to, buvo bitininkas, ant ūkinio pastato stogo laikė keletą avilių. Dėl bičių Leonui tekdavo pyktis ir taikytis su kaimynais: kai sugeltasis ateidavo ir imdavo priekaištauti, kad mažame 6 arų sklypelyje veisiamos bitės, Leonas mėgindavo kaltę išpirkti pasiūlydamas stiklainiuką medaus. O jei ir tada kaimynas nenurimdavo, Zaleckis pasiusdavo ir išvarydavo jį iš savo kiemo. Taip ir priešų įsigydavo. Apie bites galėdavo kalbėti valandų valandas, jo meilė bitėms buvo begalinė.

Be rašytojų, sodų bendrijoje kūrėsi ir benzino kolonėlių vedėjai. Jie buvo turtingi, statėsi didžiulius namus; prikalbindavo Leoną pamūryti židinius, krosnis, pirtis, išvesti gerai dūmus traukiančius kaminus. Leonas buvo brangininkas, bet darbus atlikdavo nepriekaištingai, preciziškai. Vasaromis jis gyvendavo savo sodyboje, ten jį visada galėdavai rasti. Gal ten ir rašė? Kartais jį matydavau sėdintį tarp avilių ir akimis sekantį pro laką išlekiančias bites.

Kai pardaviau sodų bendrijoje savo kuklų medinį namelį, mūsų ryšys beveik nutrūko. Nežinia kaip Leonas atsidūrė globos namuose. Kokį kartą paskambinau, jo balsas nebebuvo toks garsus, jis beveik nebesijuokė. Regis, kažkas jį graužė. Turbūt atitolimas nuo rašytojų bendruomenės, negalėjimas rašyti. Rašytojui nerašymas yra baisus dalykas, ne visi jį ištveria. Turbūt jį įveikė pasiutimo, puikybės kipšas, visą laiką jame tūnojęs. 2003 metų rudenį Leonas Zaleckis trenkė durimis ir išėjo į visišką tylą, į ten, iš kur negrįžtama. Toks buvo jo pasirinkimas…

 

Knygos dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Leonas Zaleckis

 

Mėnulis

 

Paskendęs gelstančiuose medžiuose, pilnas žiburių lieka miestas. Aplink rudenio laukai, užgulti virpančios mėnesienos. Prožektorių šviesoje blizga juodas asfaltas. Du šimtus kilometrų šita klaikia mėnesiena. Motoro ūžesys panašus į varpų gaudesį, o išsimėčiusios sodybos juoduoja lyg sunkūs paminklai.

Kai kas plaukia į jūrą, kad pajustų ilgesį, meilę. Man nereikia jūrų. Pakanka mėnesienos…

Dešinėje prasideda pelkės, ir kiekvienoje – mėnulio diskas. Ir griovių vandenyse. Apvalus, spindintis, toks pat, kaip tame vandens kibire…

Tik pamatau mėnulį, ir tuoj tas kibiras… Tėvas… Jis išėjo… Aš buvau dar mažas ir labai norėjau gerti, ir todėl jis išėjo. Išlindo iš žeminės, nutilus šūviams (karo metu mūsų vienkiemis buvo atsidūręs tarp fronto linijų: vienoje pusėje vokiečiai, kitoje – rusai). Po valandėlės mama pradėjo rūpintis, nekantrauti.

– Taip ilgai… Einu žiūrėti, – girdžiu iš mėnesienos jos balsą.

Išlipom. Puolam prie šulinio. O tėvas klūpo, užsikniaubęs ant rentinio. Šalia prisemtas kibiras vandens. Jo dugne – mėnulio diskas. Baltas, apvalus, toks, koks šįvakar spindi pelkėse, griovių vandenyse… Ir niekaip negaliu nuo jo pabėgti. Jis lekia, nardo po vandenis, šmėkščioja debesyse. Kulka! Švytinti ir niekaip neužgęstanti!

Tolumoje sumirksi jaukus žiburėlis.

Naktis gilėja. Rečiau besutinku mašinų ir vis labiau širstu, kad nepasitaiko jokio pakeleivio. Pasikalbėčiau. O dabar… Kepšteliu kabinos palubėje kybantį žmogeliuką.

– Judėk nors tu, pakaruokli.

Dručkis pasisukioja ant spalvoto siūlo ir vėl nurimsta.

Pagaliau. Vienoje pusėje pušynėliai, kitoje dirvos. Nebėra vandens ir grioviuose. Viską sugeriantys smėlynai. Jaučiu, kaip vėsta delnuose prakaitas, aušta smilkiniai; rodos, išsmukau iš pirties. Lėtinu greitį, suku į kraštą. Seniai užgeso dešinysis žibintas, – bet kaip apsistosi ir krapštysies, kai visur tasai mėnulio diskas!.. Išimu lemputę. Perdegusi. Metu žemėn – turiu atsarginę. Šoku į kabiną, pasiimu.

– Bet kur aš tą atsuktuvą?.. Kad jį perkūnas…

Dedu lemputę ant buferio. Ji rieda. Stveriu, vėl padedu. Trekšt – sutrūksta. „Och“, – grikšteliu dantimis ir sviedžiu į dirvą.

Vėl lipu kabinon – lempučių vežiojuos visą tuziną.

Velniai griebtų – atsuktuvas kišenėje.

Tvarkant žibintą, kažkas baksteli į nugarą. Atsigrįžtu. Veršis! Pelėkas, kaip ir mėnesiena.

– Tprius! – pabaidau.

Bet jis nesitraukia. Spokso, išvertęs akis. Gal jam nejauku naktį vienam?..

– Na, eik, eik, – nubaidau jį griovin ir baigiu taisyti žibintą.

Mėnuo jau beveik vidury dangaus. Šviečia per priekinio stiklo kampą tiesiai į veidą ir ima kaisti žandai. Batuose nuo prakaito šunta kojos…

Mėnuo pasitraukia į šoną, už kabinos stogo, ir karštis atslūgsta, bet apima liūdesys. Pasiutusiai sunkus, kankinantis.

Posūkis, ir vėl mėnuo plieskia į veidą. Plentas čia apsodintas beržais. Lyg kraujo prisisiurbę vabzdžiai tekšt, tekšt… teškiasi lapai į stiklą.

Spidometro rodyklė virpa netoli šimto, bet spaudžiu dar – greičiau, greičiau nuo šitų beržų ir nuo mėnulio disko (gal vėl pasisuks kelias), kuris tarpais šmurkšteli už medžių viršūnių ir iššoka dar labiau pavandeniavęs… Apvalus šviesulys trenkia į kaktą. Net apžilbsta akys. Maišosi, verčiasi visas pasaulis.

Ūmai priekyje žmogus. Toli dar. Užminu stabdžių pedalą. Gal jis sustos, gal pakels ranką? Kad ir kilometrą, kad ir pusę – nesvarbu kiek, vis tiek pavėžinsiu… Žmogus jau visai arti. Žiūriu į jį, apšviestą prožektorių. Eina neskubėdamas kelio pakraščiu. Na, bent grįžtelk truputį, bent stabtelk! Ne, neatsisuka. Na, palauk, šmėkla tu! Minu akseleratorių, mašina šoka kaip pasiutusi. Suku prie krašto, taip, kad prašvilpčiau jam pro pat ausis…

Kažkas trinkteli į kėbulo kampą. Sustoju. Išsiverčiu iš kabinos. Žmogus guli aukštielninkas ant griovio krašto. Iš burnos teka kraujas. Sruvena žandu, ir smėlyje plečiasi dėmė…

 

Leonas Zaleckis „Vieno pavasario svečias“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2009)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *