Laimonas Inis. „Martyno Mažvydo šviesa“ (reportažas)

Rašytojas Laimonas Inis apžvelgia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje Kaune įvykusią konferenciją „Mažvydo šviesa“, skirtą M. Mažvydo 500-osioms gimimo metinėms. 

 

Laimonas INIS

 

Martyno Mažvydo šviesa

 

1547 m. Karaliaučiaus Hanso Weinreicho spaustuvėje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katechismusa prasty žadei. Nuo jos prasideda mūsų literatūros istorija. Šiuo nepaprastai reikšmingu faktu Katekizmo… autorius visiems laikams įrašė savo vardą į kultūros ir istorijos atmintį.

Vis sugrįžtame į Martyno Mažvydo gyventą laiką, XVI a., nagrinėjame jo biografiją, nuolat atrasdami naujų, iki šiol nežinomų dokumentų ir faktų, skaitome jo verstas ir sukurtas giesmes, stengiamės šio didžio žmogaus žygdarbį susieti su dabartimi ir vėl pajusti Martyno Mažvydo šviesą, prasiskverbusią pro laiko ūkanas ir nesiliaujančią budinti mūsų sąmonę.

„Mažvydo šviesa“ – taip buvo pavadinta ir konferencija, skirta M. Mažvydo 500-osioms gimimo metinėms, įvykusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) salėje Kaune. Ją surengė Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė, K. Donelaičio draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, XXVII knygos mėgėjų draugija, Pasaulio lietuvių centras, LPKTS ir kitos organizacijos. Konferencijoje dalyvavo gausus mokslininkų, Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo tyrinėtojų, knygų leidėjų, kultūrininkų būrys.

Įžanginiu žodžiu dalyvius pasveikino LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. LR Seimo narys Arvydas Anušauskas priminė skaudų faktą – konferencijos išvakarėse buvo minima Mažosios Lietuvos genocido diena. 99 proc. šio krašto gyventojų žuvo, buvo sunaikinti arba paliko savo gimtinę. Kalbėtojas priminė, kad naujojoje jo knygoje Raudonasis teroras nemažai vietos skiriama ir Mažosios Lietuvos tragedijai. Jis taip pat yra įsitikinęs, kad istoriniai tyrimai niekada neturi baigtis ir šio krašto žaizdos niekada neužgis.

Išsamų pranešimą skaitė istorikas, enciklopedistas, Mažosios Lietuvos tyrėjas dr. Algirdas Matulevičius. XV a. – humanizmo epochos laikas – buvo be galo svarbus Prūsijos kunigaikštystei. Šiame krašte plito protestantizmas. Reikalauta bažnyčiose vietoj parapijiečiams nesuprantamos lotynų kalbos pamokslus sakyti gyventojų gimtosiomis kalbomis. Reikėjo parengti ir knygų lietuviškai. Prie šio darbo aktyviai prisidėjo M. Mažvydas, A. Kulvietis, S. Rapolionis ir kiti mokyčiausi vyrai. Pranešėjas pateikė įdomių faktų: XVI a. čia buvo išleistos 22 lietuviškos knygos, o štai LDK – tik 8, XVII a. – 22 ir 32, XVIII a. – 243 ir 167. Dėl šių palankių aplinkybių tautinė sąmonė pirmiausia plėtojosi Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių kalba vartota net Prūsijos valdovo raštinėje.

Apžvelgęs to meto Prūsijos valstybinę, kultūrinę politiką, pranešėjas iškėlė hercogo (kunigaikščio) Albrechto vaidmenį. Jo dėka plito reformacija, suklestėjo tautinės kultūros. Būtent Albrechtas pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių mokytis. Visą gyvenimą M. Mažvydas jautė didelę pagarbą kunigaikščiui – apie tai byloja jo laiškai, rašyti iš Ragainės. Kunigaikštis teikė Ragainės kunigui ir materialinę paramą.

Kristijono Donelaičio draugijos vadovas Gintaras Skamaročius priminė, kad ši garbinga draugija jau minėjo savo veiklos šimtmetį. Apgailestaudamas kalbėjo apie lietuvių bendruomenės sunaikinimą Karaliaučiaus krašte. Nebėra lietuviškų mokyklų, lietuvių mokytojai neįleidžiami iš Lietuvos, lietuviškos kultūros paveldą baigiama sunaikinti.

Apie tai, kad tautinės atminties idėja neatsispindi jokios partijos rinkiminėje programoje, pasakojo režisierė ir Lietuvos žurnalistė prie Šventojo sosto Vatikane Laima Margarita Pangonytė. Ragainė turėtų tapti šventa vieta kiekvienam lietuviui. Deja, bažnyčia, kurioje kelis dešimtmečius klebonavo M. Mažvydas, pertvarkyta, galima sakyti, sunaikinta, net gerai nežinome, kur M. Mažvydo kapas. Kalbėtoja priminė, kokia kova vyko dėl K. Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje (norėta jį sunaikinti ir pastatą panaudoti kitoms reikmėms), bet vis dėlto, įsikišus mūsų Vadovams ir Prezidentei, tokiai užmačiai buvo užkirstas kelias. Pranešėja ragino sutelkti Lietuvos kultūrininkus, valstybines organizacijas ir deramai įamžinti M. Mažvydo atminimą.

Šias mintis pratęsė Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Jo iniciatyva prie buvusios M. Mažvydo bažnyčios 1997 m. atidengta atminimo lenta, įkurta biblioteka, veikė lietuviška meno saviveikla. Keli tūkstančiai žmonių dalyvavo šventėje prie Luizės tilto minint M. Mažvydo jubiliejų. Visa tai buvo… Pranešėjas demonstravo skaidres, parodydamas, koks liūdnas M. Mažvydo ir Ragainės vaizdas. Lietuvybė užgeso…

Ir kiti skaudančia širdimi kalbėjo apie paribio kultūros merdėjimą, ragino negyventi vien praeitimi, bet žvelgti į ateitį ir galvoti, ką galima padaryti.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos bei klubo „Prūsa“ atstovė dr. Milda Janiūnaitė apžvelgė garsaus, bet pamiršto lietuvių tarmių tyrinėtojo profesoriaus Jurgio Gerulio tragišką gyvenimą ir veiklą.

Šių eilučių autorius kalbėjo apie savo santykį su M. Mažvydu ir Karaliaučiaus kraštu bei perskaitė fragmentą iš novelės apie M. Mažvydą „Milžinų kalvos paunksnėje“.

Konferencijoje priimta rezoliucija, raginanti visuomenines organizacijas, valstybės institucijas sutelkti jėgas, ieškant ryšių su kaimyninėmis valstybėmis, aktyviau spręsti kultūrinio paveldo išsaugojimo, bendradarbiavimo su Mažosios Lietuvos (taip pat Gudijos, Lenkijos) lietuvių bendruomenėmis, vizų režimo ir kitus klausimus.

Konferenciją užbaigė Vilniaus Mokytojų namų žemaičių folkoro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė) ir Kauno folkloro klubas „Liktužė“ (vadovė Jūratė Svidinskienė) koncertas.

 

Gedimino Zemlicko, Sigito Šamborskio fotografijos