Kristina Poderytė-Bačiulienė. „Pažvelgus į vakarą“ (recenzija)

Kristina Poderytė-Bačiulienė. Vytauto Šimkūno fotografija

 

 

 

Kauno rašytojų bičiulė, lituanistė, aktyvi literatūros renginių lankytoja Kristina Poderytė-Bačiulienė atidžiai įsižiūri į naujausioje poeto Viktoro Gulbino knygoje „Veidu į vakarą“ atspindintį ir gramzdinantį veidrodį. Kur jis nardina, ką atspindi?..

 

Kristina Poderytė-Bačiulienė

 

Pažvelgus į vakarą

 

Keturių skyrių („Veiksmo pradžia“, „Netinkami rikiuotei“, „Alyvų“, „Mėnulio žuvis“) ir poskyrių („Pagal zodiaką. Jos“, „Pagal zodiaką. Jie“) psichologinė Viktoro Gulbino eilėraščių knyga „Veidu į vakarą“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2017; redaktorius Viktoras Rudžianskas), kalba ir vaizduote mąsto apie vakarėjantį savo gyvenimą. Buvusį, esantį ir galimai būsimą.

Pasitelkęs veidrodžio-eketės įvaizdį, pasakotojas suskaldo gyvenimą ir save į dvi dalis: buvusį ir esantį, be aiškios ateities perspektyvos. Dualizmas dominuoja, jis leidžia autoriui stebėti save iš šalies, įvardinti kitus, kitokius, į kuriuos projektuoja savo emocijas, elgesį, patirtį. Poetas knygos pradžioje skaitytoją įspėja, kad jis yra tabula rasa: „toks nespalvingai dvimatis, / lyg įplėštas popieriaus lapas – / be jokio gylio ir turinio, / be raidės, ženklo ar simbolio“ („Tylenis“). V. Gulbinas lyg koks metraštininkas fiksuoja tikrovės faktus, įrėmindamas juos, protokoluodamas, eliminuodamas save iš gyvenimo plokštumos: „o tu šioje partitūroje – / lyg nesibaigianti pauzė. / – – – – – – – – – – – – – – – / – – – bet juk tikiesi?“ („Tylenis“); „- – – ar matei tą, / kuris užrašė / tavo gimimo datą? // – – – jis jau neberašo – – – // – – – dar / tik mokosi / rašto“ („Metraštininkai“).

Medituodamas kreipiasi į įsivaizduojamą Dievą, prašydamas jo atleidimo už klaidas, paklydimus, nes „- – – – – juk tai aš / Tavo sūnus / Viešpatie“ („Atpildas“) ir abejoja, ar Viešpats jį atpažįsta. Įjungdamas dialogą, išgirsta Dievo balsą IN ORGINALE: „– O tu sutvertasis / su meile // ar visada – – -?“ Šis tikėjimas Dievo gailestingumu, kai plaukipasroviui rudens valtele“, prieš srovę tampa irklu, nes „- – – be irklo prieš srovę – niekaip“ („Priekaištas“). Pasakotojas kuria savo Dievą, tačiau jo sukurtieji „ligi šiol / nebylūs / lentynose dulka“ („Kūrėjas“), abejoja gyvenimo prasme, bet vėliau konstatuoja: „– Viešpats / be pavadėlio / tave / per gyvenimą veda“ („Užsiėmęs“). Gyvenimas – klaida, bet kodėl? „Sutvėrėjas / juk nesuklydo // įkvėpdamas / ir dovanodamas / tau // save patį“ („Kaltas“). Kaltės jausmas ir atgaila driekiasi beveik visuose išpažintiniuose eilėraščiuose.

Viktoras Gulbinas. „Veidu į vakarą“ /poezija/

Anot filosofo Søreno Kierkegaard’o, „gyvenama žiūrint į priekį, bet gyvenimas suprantamas žiūrint atgal“. Poetas save suvokia kaip prašalaitį, „bet / visa pasiveja“ („Priekaištas“). Kalba sujungia su praeitimi, pakeičia patirtį, susieja su žmonėmis, „kalba daro įtaką mąstymui“ (Davidas G. Myersas). „Per vėlu / jau // nespėsi persikūnyti // balso pakeisti / nespėsi / nei mąstymo // pasirinkimo / ir skonio // visa liks ten / kur turėjai / galiojantį pasą“ („Galiojimo terminas“). Poetas ir reflektuoja („Šnabždesys“), ir kalbasi su Muta, abejodamas jos pasirinktu juodvarniu, ieško bendrystės: „- – – – – pasmerkti / kylantys pavieniui / į ataką – – – – – “ („Šaltasis karas“). Ironizuoja narciziškąją, panyrančią „į veidrodžio eketę – – -“. Stebi moters gyvenimą, retoriškai klausdamas: „kiek tuštybės / dar esi / sau /skolinga?“ Tuštybė, kaip ir nuobodulys („Užmaršioji“), poetui svetima, jis siekia gylio, gelmės, pažinimo, darnos: „jie (už)miega / atskirose lovose / pasirinkę / nepraktišką išeitį: / sapne / susilydo – – -“ („Konfliktas“).

Susikaupęs emocinis krūvis išsilieja: „Darosi ankšta šitaip ilgai tylėti, / užsiliepsnoja tamsa, ir žodis ūmai nušvinta“ („Įkvėptasis“). Lyrinis subjektas pasislepia veidrodžio gylyje nuo melo, įsikalbėtos (ne)laisvės, vakarykštės dienos, nuo kritikų ir teisėjų, nuo žvilgsnių pro rakto skylutę. Tūnodamas veidrodžio oloje, suabejoja savo pasirinkimu, suvokia savo vienišystę: „o kas, jei vienintelis tavo klausytojas įsakmiai paprašys / užsičiaupti?“ („Įkvėptasis“). Kas tas vienintelis klausytojas, poetas neatsako, bet galima įtarti, jog tai – tas pats Dievas. Kankina egzistencinė nežinomybė gimties, atėjimo į šį pasaulį būdo. Po klaidų lyrinis herojus keliasi kaip Sfinksas, bet gyvenimo tąsos nemato: „nežinau – ar tas pats, ar jau kitas / gyvenimas“ („Nežinau“). O laikas senka, atakos neužbaigtos, „žaidimai užsitęsė – – -“ („Ceitnotas“). „Dikovoj“ lyrinis Aš stoja prieš įsivaizduojamą įžeidėją, meta jam pirštinę, kviesdamas kandžiotis, įskaudinti „už tai ar šiaip sau – – -“, išlieja egzistencinį pyktį kažkam už kažką. Šis pyktis reflektuojamas ir eilėraščiuose „Ne karo metas“, „Netinkami rikiuotei“. Bergždžiai eilinio įvaizdžiu „bando išskusti / savo seklėjantį žvilgsnį / iš veidrodžio // atkakliai teberodančio / akimirką / iki lemtingo sprogimo – – -“. Kreivumo sememą turi ne tik vienkojis eilinis, bet ir jūreivis, dirbtine ranka atiduodantis pagarbą savo atvaizdui veidrodyje.

Lyrinis subjektas realybėje pasiklydęs, blaškosi, skuba į paskutinį traukinį. Abejoja: „ar ne laikas / palikti šį krantą –“, nes įžodinti eilėraščiu sunku: „žodžiai / jau išmeškerioti / mintys išsemtos tinklais“ („Žvalgyba“). Poetas eliminuoja save iš dabarties, atsiskiria: „nieko savo / ir nieko sau // tik / kibi / ir / klampi / vertikalė / į / tariamą / Dangų // be jokių / poteksčių / apie pasaulį / ir miestą“ („Atsiskyrėlis“). Jis nusivylęs: „prasmės lieka / anapus žodžių // sėliname dviprasmybių / aplinkeliais // mūsų paslaptys – / narcizais juodais“ („Pokalbio diagrama“), pasimiršta: „jau gerą pusšimtį metų / guliu / ir vis laukiu / tačiau – jokio tunelio / jokios šviesos // o juk sakei / kad mirtis bus gražesnė / už mūsų sumautą / gyvenimą“ („Nusivylęs“). Poetui sunku išrišti Gordijaus mazgą, Adrianės siūlas nutrūko, todėl diagnozuojasi alzhaimerį, siekdamas pamiršti praeitį, nepažinti dabarties, nugrimzti į užsimiršimo liūną. Jam gyvenimas tik fikcija, eilėraščio žmogus temato simuliakrus ir simuliaciją, nesijaučia padėties šeimininku, savo gyvenimo vedliu. Valdo laiko erozija, kurią lyrinis subjektas mato veidrodyje, kuri skaudina poetą, besistengusį gražiai surikiuoti savo dienas ir naktis, be klaidų ir pykčio, pabūti nugalėtoju, pralaimėjus dvikovą su moterimi. Kita vertus, veidrodis – vartai tarp praeities ir dabarties, žirklės tarp transcendencijos ir egzistencijos. Laiko matavimo vienetas. „- – – – – – – – – – skelia / žaibas / sekundę / per pusę: // šiapus – / tavo / dalis // o po to / anapus / nepasislėpsi / nuo savo / šiapus – – – – – – – – – -“ („Riba“).

Pasigirsta ir optimizmo gaida, jog Pandoros skrynioj dar yra viltis, suteikianti tikėjimą galimybe pakeisti juoda į balta, turėti su savimi mažytį ežerėlį, nedrąsų marių vėją, nors trumpą atmintį „su skaudžiai / atvira / širdim / ir giedromis / mergaitės / akimis – – -“ („Turėti su savimi“). Tačiau, pasak fiziko Nielso Bohro, „prognozuoti yra labai sunku, ypač ateitį.“ O jeigu ta ateitis jau numatyta Moirų, įrašyta į nematomą likimo knygą?

Prie šviesesnių gaidų priskirtini eilėraščiai apie gamtą, iš kurios poetas semiasi stiprybės „(Pa)vasaris“, „Neatpažintas“, apie krepšinį („Apie religiją“).

Lyrinis subjektas jaučia nuoskaudą, tapatinasi su užguitu šuneliu tarp svetimų, „pavarytas / už durų“ nutipena nuleidęs galvą, tik „graudžiai / prie slenksčio / inkščia pernykščia žolė“ („Nuoskauda“). Jis neturi namų, nors jų atkakliai ieško tarp šiapus ir anapus. Tai amžina kelionė į save ir kitus, bandymas išeiti iš gyvenimo sapno („Belaisvis“), sulaukti ateities, kuri vis neskuba ir gramzdina „į amžinąjį miegą“ („mes laukiam ateities“).

Į rinkinį įpintos eilės ape moteris. Tačiau jose kur kas mažiau Kupidono strėlių nei ankstesnėse V. Gulbino knygose „Lietaus moteris“ (2007) ir „Dialogai“ (2006, su Vilija Stančiauskaite). Čia varijuojama ištikimybės ir neištikimybės,  pasitikėjimo – nepasitikėjimo, išsiskyrimo ir susitaikymo temomis.

Viktoras Gulbinas. Vytauto Šimkūno fotografija

„Zodiako“ poskyriuose poetas, pasitelkdamas vaizduotę, pademonstruoja moters ir vyro psichologijos išmanymą, prognozuoja galimą elgesį, bando įspėti charakterių bruožus. Taigi, mąsto vaizdiniais: „Mes dažnai mąstome vaizdiniais, kai naudojamės procedūrine atmintimi – pasąmonine motorinių ir kognityvinių įgūdžių bei sąlyginių asociacijų atminties sistema.“ (Davidas G. Myersas).

Eilėraščių knyga „Veidu į vakarą“ – naujas posūkis. Jame daug klausimų be atsakymų. Tai kelionė amžinuoju ratu, dualistinis požiūris į pasaulį, save ir kitus. Realybės nominacija, emocinė atvertis be kaukės, dirbtinumo, leidimas svetimam pažvelgti į poeto sielos virpesius, bendrystės, ryto ir nušvitimo paieška, noras suprasti: „Kas nudreskia dar nepražydusius / žodžius nuo lūpų, užpila ugniakurą / šiekštėta neviltim ir vengdamas / mūs klausiančių akių, / aplenkęs dieną, / vėl nusiveda prie vakaro?“ („Veidu į vakarą“).

2 komentarų

  • Išsami Viktoro Gulbino poezijos pajauta, gana tiksliai apibūdintos autoriaus vidinės būsenos ir poetinės abejonės, svyravimai “Žvelgiant į vakarą”. .. Bravo bravissimo!

  • Nuostabu: savi savus šlovina. Tegyvuoja bendrystė ir įsikalbėtos gelmės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *