Kristina Bačiulienė. Poezija

Kristina Bačiulienė. Vytauto Šimkūno fotografija

Pristatome dar vieną poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvę, Poetinio Druskininkų rudens prizo laureatę Kristiną Bačiulienę.

 

Gimiau XX a. antrojoje pusėje, rudenį. Nuo tada ir rašau savo gyvenimo eilėraštį. Kai būtis mane užkalbina, iššifruoju jos žodžius simboliais ir tropais.

 

Kristina Bačiulienė

 

***

 
Sugrįžau iš Tavo Itakės,
Viešpatie,
angelo vienintelė akis
liepsnojo –
nužengiau
į tą kruviną dangų
juodesnė už kraują,
tekantį Leta,
leidimo Tavęs
neprašiau atsigręžti –
naktis juk, 
negi žadinsi miegančius.

 

***

 
Ir aš kada nors
iškrisiu
iš pasaulio vyzdžio
kaip krislas,
kurio skruzdė nepakeltų.

 
Atsiskirsiu
nuo Tavo bežadės šakos
nelyg obuolys,
kuris netoli tenurieda.

 
Kada nors,
kai sustings žemės kraujas
ir prakeiksmu
dangūs prapliūps,
pasislėpsiu
tamsiam paupy.

 
Senas keltininkas,
arfos auksinių bangų
užkerėtas, nuplukdys
mane gyvą
į baltąsias Leukadžių uolas.

 
Užsimiršiu,
kada nors
savo šapą
užnešus į kalną.

 
O dabar –
vien rūkas,
migla,
tik miegas.

 

***

 
Žinau, išmes
iš pasaulio puotos
kaip muselę
iš rūgusio pieno,
kai žiogo smuikelės styga
netikėtai nutrūks,
nušienaus vėjas pievas
ir Dievo karvytės
patrauks į Rojaus laukus.

 
Languota skara
Apsisiautus puotausiu –
nė plaukas nuo mano galvos
nenukris
be Tavo žinios.

 

***

 
Plaukiam Leta
skambančio kedro
dejuojančiam luote,
pakeliui virsta
medžiai kaip žmonės
tiesiai į vandenį,
gilų kaip dangūs,
kurių nepasiekti ranka,
surenka žuvys
klajojančias sielas –
nuplukdo į krantą,
kurio nematyt.

 

***

 
Už stiklo –
išsiliejusi saulė,
dangus lyg po gaisro
Blinstrubiškėse, kur
pakorė mano jaunystę,
kai buvau dar
žemės įsčiose,
neišsiritus iš kiaušinio,
su maža poniabūdės uodegyte,
dar neišsprogus
ir nesugadinus pasaulio
savo kvapu,
dar įkapės tik pradėtos
siuvinėti mano gyvenimo
raštais.

 
Neilgai siuvinėju, bet
per ilgai, kad galėčiau
sugrįžt į jaunystę.

 

***

 
pasenau
tūkstančiu metų
per vieną vienintelę naktį

 
tretiesiems gaidžiams užgiedojus
atpažinau save
po akacijom
atmerktom akim
žydinčią

 

***

 
negirdžiu Tavo balso,
Viešpatie,
tik ūkčioja liepsnotoji pelėda
vienkiemyje prie miško
pagriovy turškiasi meldai

 
tik kranksi surūdijęs varpas
senoje koplyčioje
kur rezga namus vorai
pakeleivingiems
klajūnams

5 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *