Ką skaito Kauno rašytojai? (VII)

Eglė Perednytė. Mildos Kiaušaitės fotografija

    Poetė EGLĖ PEREDNYTĖ:

 

Atėjus vasarai gera vėl atrasti vaikystėje ir paauglystėje skaitytas knygas. Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje“ yra knyga, kuri niekada nenusibosta. Varnų saloje praleisti kupiną nuotykių, sklidiną visų gyvenimo spalvų vasarą – kas gali būti geriau? Dailidės sodyba – namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti. Tai įvyksta kiekvieną kartą, kai atsiverčiu šią knygą.

 

 

 

Aldonos Elenos Puišytės lyrikos knyga „Begaliniam kely“ (2010 m.) – tai priminimas, kad yra kažkas daugiau nei šis pasaulis, prisilietimas prie to, kas neapčiuopiama, prie slėpinių, kurie atsiveria tik nurimusiai, mylinčiai širdžiai. Tai dovana tam, kuris moka nutilti ir įsiklausyti. Poetė pranašiškai prabyla apie į pražūtį skubantį pasaulį, išduodantį amžinąsias vertybes. Kūrėja prisimena Lietuvos praeitį, jai rūpi tautos dabartis ir ateitis, kiekvienas jos žmogus, ypač kenčiantis, vargstantis, ieškantis tiesos. Poetė kreipiasi į Dievą, užtardama savo tautą: „Atminki, pagailėki kaip andai Ninevės miesto pagailėjai dėl kelių teisiųjų. Yra juk mano genty neišdavusių jiems skirtos lemties. Ne dėl savęs juk prašau, o dėl jų, nes jie viską atlaikė ir ištesėjo.“

 

 

XVII a. gyvenusio prancūzų vienuolio karmelito brolio Prisikėlimo Lauryno „Dievo artumo praktika“ (2014 m.) – knyga apie begalinį džiaugsmą būti Dievo artumoje. Tai kelias, vedantis į širdies ramybę ir laisvę.

 

 

 

 

Gasparas Aleksa. Mildos Kiaušaitės fotografija

 Poetas, prozininkas, dramaturgas GASPARAS ALEKSA:

Birželį ir liepą perskaičiau Giedrės Steikūnaitės „Palestina. Laisvė yra labai graži“ (2017, Alma Littera).

Knyga – informatyvi ir unikali. Joje Palestinos žmonės dalijasi savo gyvenimo istorijomis. Menininkai, ūkininkai, studentai ir vyresnieji vietos gyventojai pasakoja apie savo kasdienybę – tokią, kokios neišvysime sekdami žiniasklaidos srautą. Mūsų okupacinė istorija labai panaši į palestiniečių. Sionizmas niekuo nesiskiria nuo komunizmo ir fašizmo. Autorė Giedrė Steikūnaitė daugiau nei dvejus metus gyveno Palestinoje, kartu su palestiniečiais kvėpavo konflikto įelektrintu oru ir rinko istorijas šiai knygai. Apie palestiniečius ir jų kasdienę kovą už išlikimą nenoriai rašo didieji dienraščiai, žinių reportažuose jie vadinami teroristais. Kaip ir mes, lietuviai, buvome banditai, nacionalistai ir t. t.

Su įdomumu skaičiau Annos Arutunyan „Putino paslaptis“ (2015, Obuolys). (Originalas pavadintas „The Putin mystique: inside Russia Pover cult“.) Puikiai išaiškinta politinė – ekonominė šalies struktūra. Principas – kyšiai. Mano vasalo vasalas man ne vasalas. Sistema, kurią suardyti kolei kas nėra jėgų. Labai įdomi knyga, giliai pažvelgta į sistemos stabilumo priežastis.

Patiko Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė“ (2013, Tyto alba). Labai poetiškas ir vieningas stilius. Patiko Violetos Židonytės „Liepų medaus nebus“ (2011, Kalendorius).

Perskaičiau penkis skaitalus užsienio ir mūsiškių autorių. Stengiausi pažinti tekstus tų, kurie Lietuvoje renkami į prizines vietas, bet jų pavadinimų neminėsiu dėl etinių priežasčių. Prisiverti paskaityti trečdalį knygos ir pradedi žiaugčioti ir klausi savęs: ar tai literatūra? Ir meti, kuo toliau, galvodamas, kuo nusikaltau, kad turėčiau tai skaityti.

Pati įdomiausia knyga – Richardo Rohro „Kristi Aukštyn“ (2015, Katalikų pasaulio leidiniai). Vertė Asta Leskauskaitė.

Esu Kelyje į naujausio romano Greitkelį, kuris privers lėkti vis tolyn tolyn į Nežinią. Jau parašiau keletą gabaliukų. Nepaliauju skaityti. Ant darbo stalo atsiranda ir rašliavų, ir vidutinio kalibro knygų ir knygelių. Nemėgstu peikti kitų darbų. Džiaugiuosi radęs knygą, kurią skaitydamas, pasak Juozo Apučio, pajuntu, kad ir pats panašiai mąstau.

Richardo Rohro „Kristi Aukštyn“ (2015, Katalikų pasaulio leidiniai) gavau dovanų. Skaičiau ir negalėjau atsiplėšti, nors, parašęs romaną apie kankinį kunigą Juozą Zdebskį, naujausiame romane imu vaizduoti visiškai kitokią asmenybę – susiejusią savo gyvenimą su bolševizmu, komunizmu. Kai užtikau įdomių minčių apie Dieviškosios malonės, nuodėmės ir nesėkmės ekonomiją, kuri yra svarus atpirkimo argumentas, sutrikau. Vis tik ir šiuolaikinėje visuomenėje, ir Bažnyčioje, ir politikoje daug tokių žmonių, kurie serga nepasiekiamo tvarkos idealo manija, todėl jie nelaimingi ir viskuo nepatenkinti. Pasak S. Freudo, jie vaikšto užkietėjusiais viduriais, nes negali priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Rašydamas „Šventojo Akiplėšos medžioklę“ dar nepilnai suvokiau, jog gyvenimas yra toks, koks yra – visada buvo kitokių žmonių, kitokių požiūrių, kitokių „religijų“.

Richard Rohr „didysis posūkis“ man patiko ir pritiko rašant ir tapo geru stimulu. Ir ne tik vertinant istorinę praeitį, bet ir dabartį. Net asmeninius potyrius bendruomenėje, gentyje, giminėje, šeimoje ir pan. Richard Rohr rašo: „Nuodėmė ir išganymas – susiję žodžiai. Išganymas nereiškia, kad Jėzus sunaikino nuodėmę, kaip to norėtų mūsų ego, išganymas – tai aukštyn kojom apversta nuodėmė, pasitarnaujanti mūsų nusidėjėlių labui {…} Ilgainiui suvokiame, kad ta pati aistra, kuri nuvilioja mus nuo Dievo, gali parvesti pas Jį.“ Skaitydamas sužinojau apie eneagramos teoriją. (Richard Rohr, „The Enneagram“, 1999). Ši teorija skirta žmonėms, žengiantiems dvasiniu keliu. Ji aiškiai atskleidžia, kad nuodėmė ir mūsų turimos dovanos yra dvi tos pačios monetos pusės – neįmanoma pripažinti viena, ignoruojant kita. Ši knyga padėjo geriau suprasti vaikų ir tėvų kartų vertybes ir tikslus.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *