Ką skaito Kauno rašytojai? (VI)

Vertėja AIDA KRILAVIČIENĖ:

 

Šiuo metu skaitau Antonio Pascale’io „Jausmus lengvinančios aplinkybės“ (2015).

Tai romanas apie nemigos ir kūrybinės krizės, kamuojamą rašytoją, kuris, stebėdamas chaotišką pasaulį, sumano sukurti neįprastą dokumentinį filmą apie jausmus. Rašytojo stilius pagavus, smagus, lietuviškas Rasos Klioštoraitytės vertimas pakeri įtaigumu, žodingumu.

 

Pradėjau skaityti ir Joëlio Dickerio „Visa tiesa apie Mario Kveberto bylą“ (2015, vertė P. Bieliauskas) – taip pat romaną apie rašytoją, taip pat kamuojamą kūrybinės krizės. Per atsitiktinumą romanų siužetų užuomazgos panašios, bet abi puikias knygas pasirinkau pirmiausia dėl meistriškų vertimų.

Vasarą paprastai prisimenu lietuvių poeziją, kurios labai pasiilgstu ir kuriai turiu per mažai laiko, tad rugpjūtį greičiausiai sugrįšiu prie Ramutės Skučaitės.

 

 

Poetas VLADAS VAITKEVIČIUS:

Nors nuolat lyja, vis dėlto daug keliavau po Lietuvą. Nepamiršau ir knygų. Antrą kartą įdėmiai perskaičiau P. Prevelakio „Mirties saulę“, M. Selimovičiaus „Dervišą ir mirtį“, L. Navickaitės sudarytą knygą „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“. Įpusėjau skaityti (tik dabar!) G. Aleksos „Šventojo Akiplėšos medžioklę“, maloniai nustebino, paglostė sielą  V. Židonytės sonetų vainikai „Šermukšnis tas gyvenimas“ ir „Gyvenimas kaip Nemunas almės“. Įdomi palyginti jauno autoriaus A. Novikovo knyga „Stop. Karo laukas“. Sudėtinga, verčianti mąstyti A. Galinio „Stebinti Psichė“. Asmeninėje bibliotekoje laukia dar daug neskaitytų knygų, o laikas skuodžia strimgalviais…