Ką skaito Kauno rašytojai? (IV)

Markas Zingeris. Mildos Kiaušaitės fotografija

Poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas MARKAS ZINGERIS:

 

Amoso Ozo „Judas“ (2014)

Man imponuoja, kaip Amosas Ozas (Amos Oz) kuria nuotaiką, piešia personažus, atskleidžia moters psichologiją. „Jude“, kur pasakojimas vyksta 1959–1960 m. Jeruzalėje, veikėjai pateikiami kaip Renesanso tapyboje arba Rembrandto portretuose, tarkime, detalūs veidų tipai, šukuosenos ir barzdos. Studentas Šmuelis primena viena iš apaštalų Paskutinėje vakarienėje. Kartu čia – absoliučiai originalus Judo traktavimas, kaip paties tikriausio krikščionio ir mokinio, kuris išdavė Kristų iš meilės. Romanas yra ir autoriaus „atsakymas“ į politinę ir kultūrinę aklavietę, kurioje yra atsidūrę izraeliečių ir palestiniečių santykiai.
Man, ką tik išleidusiam romaną, smalsu, kaip Ozas rutulioja pasakojimą, kaip komponuoja, kaip vysto fabulą.

Davido Grosmano „Arklys atėjo į barą („A Horse Walkes into a Bar“) (2014)

Knygoje pasakojama apie komediantą, linksminanti publiką restoranuose. Šis romanas gavo šių metų „Man Booker“ premiją, kuria autorius pasidalino su vertėja.

Davidas Grosmanas (David Grossman) imasi komiko (anglosaksų kultūroje tai stand-up comedian) ir jo santykio su publika temos. Knygoje apstu humoro, komiko repertuare – taip pat ir šaipymasis iš publikos. Mane apskritai domina sąmojo, klounados, humoro ir satyros santykis su atlikėjo pasąmone (Freudas yra apie tai parašęs traktatą). Knygos komikas įžeidinėja publiką negailėdamas ir savęs – tiesiogine žodžio prasme jis pats sau skaldo pasibaisėtinus antausius. Ko gero, neapkenčia savęs. Apskritai, juokas ir verksmas yra giminingi, tai pasakau ir savo knygoje „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“…
Man imponuoja abiejų rašytojų meninio mąstymo galia. Abu autoriai sugeba griauti nusistovėjusias nuomones, „eiti prieš srovę“. Jų temos visados yra „stambios“, ar tai būtų šalies likimas, ar Kristaus drama, ar žydų ir krikščionių santykiai bibliniais laikais bei viduramžiais.

Stanislovas Abromavičius. Mildos Kiaušaitės fotografija

Poetas, prozininkas, publicistas STANISLOVAS ABROMAVIČIUS:

Kadangi šiuo metu dirbu prie istorinių knygų „Tremties vaikai“ ciklo (trys knygos pasirodė skaitytojams, jau ruošiamas ketvirtas tomas, penktoji knyga bus tremties istorijos anglų kalba, platinama ir ES valstybėse bei Amerikoje, šeštoji ruošiama spaudai tremties vaikų istorijėlių knyga 10-12 metų vaikams), dėmesį sutelkiau į dvi knygas:

a) Zigfridas Gronau „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ (2017);
b) Vladas Terleckas „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ (2017).

Tai išskirtinės vertės knygos. Pirmoji – apie 1946 metais į Lietuvą skausmingai iš bado Karaliaučiuje po rusų kareivių smurto atklydusį dešimtmetį vaiką ir jo patirtus išgyvenimus.

Su autoriumi Zigfridu Gronau susipažinau 2014 metų vasarą Rumšiškėse, pristatant miestelio bendruomenei mano knygą apie Kauno mariose pradingusius kaimus „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“. Čia gelbėdamasis nuo bado dešimtmetis Zigfridas 1947–1950 metais duoneliavo (ubagavo), ganė vietinių Šilėnų kaimo žmonių gyvulius. Tada prasitarė, kad yra parašęs atsiminimus, kurie daugiausiai Roberto Keturakio pastangomis tapo knyga. Visa Z. Gronau šeima 1947 metais Vokietijoje mirė iš bado (tėvelis žuvo vokiečių fronte). Knygoje atvirai pasakojama apie rusų kareivių sunaikintą Karaliaučių, apie sunkų pokarį Kauno apylinkėse. Knyga buvo pristatyta Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Karininkų ramovėje ir kitur, dalyvaujant knygos autoriui.

Antroji knyga – apie pokario pasipriešinimą Lietuvoje rusų okupantams. „Tokios knygos dar nebūta. Dėl pribloškiančios išskirtinių įvykių ir faktų gausos ji tarsi susintetintas grynuolis“, – tik ką pasirodžiusios  Vlado Terlecko knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ anonse rašo LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas. – „Naujoji knyga – protestas prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį. Išsamiai rašoma apie ekonominį terorą, masiškas vagystes ir plėšimus, žuvusiųjų niekinimą ir jo tikslus, partizanų dvasinį pasaulį ir akistatą su partiniais sovietiniais aktyvistais. Knygoje šimtų liudininkų lūpomis ir pasitelkus visus esamus šaltinius pasakojama Lietuvos žmonių gyvenimo ir priešinimosi okupacijai 1944–1953 m. istorija. Siekiama įspėti skaitytojus apie plintantį pavojingą Lietuvos praeities perrašinėjimą, prasiveržiantį cinizmą, ryškėjantį revanšistinį sovietinės istoriografijos gaivinimą. Žinome, kad Lietuvos partizanų priešinimasis okupantui baigėsi pralaimėjimu be kapituliacijos, – tačiau autorius skelbia, jog buvo pasiekta pergalė.“

Vladas Terleckas – buvęs Lietuvos banko tarnautojas (disidento Antano Terlecko brolis) – analizuoja pokario pasipriešinimo peripetijas, Lietuvos istorikų klystkelius, atvirą norą mūsų kolaborantams pūsti rusišką dūdą, kad rusų okupantai lietuviams tremtiniams buvo humaniški, o partizaninis karas tikslo nepasiekė. Minima daug taip vadinamų lietuvių mokslininkų ir rašytojų pavardžių, kurie nori nuplauti stribų ir okupantų pakalikų pralietą kraują. Autoriaus tiesa paremta šaltiniais. Knyga informatyvi, pusšešto šimto puslapių apimties, gausiai iliustruota.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *