Ką skaito Kauno rašytojai? (I)

Poetė, prozininkė, muziejininkė ALDONA RUSECKAITĖ:

Su knygų skaitymu yra bėda – jas skaityti baisiai norisi, o laiko nėra… Ir vis tik vasarą skaityti knygas privalome, kadangi lentynoje yra keletas (o kartais keliolika!) neskaitytų knygų, kurių įsigyjame kievieną vasarį Knygų mugėje ir kurios sugula lentynon laukti vasaros, kartais laukia net dvejus, trejus metus, nes ir be mugės namuose randasi naujų leidinių.

Taigi – ši vasara?

Vilius Kočiubaitis „Afganistano daktaras“, romanas, 2017, Alma littera. 

Gavau iš autoriaus dovanų, džiaugiausi, perskaičiau greitai, susikaupusi. Vilius yra karo gydytojas, dvejus metus praleido misijoje Afganistano provincijų ligoninėse. Medžiaga tikra, autentiška, nepažinta, negirdėta, man patinka ekstremalūs veikėjų veiksmai ir pojūčiai, domina tie kraštai, kuriuose nebuvau, nebūsiu. Perskaičiusi sušukau – ačiū, Dievuli, kad manęs nesutvėrei moterimi Afganistane!

 

Per vieną lietingą savaitgalį perskaičiau Paulos MacLain romaną „Ledi Afrika“, 2017, Tyto alba.

Labai tinka  vasaros skaitiniams – Afrika, jos egzotika, dvi realios moterys – lakūnė Beryl Markham ir rašytoja Karen Blixen, (kurios sodyboje-muziejuje Danijoje buvau). Ir vienas vyras, kurį jos myli. Bet ne meilė svarbiausia – įdomiausia pati Afrika, gyvenimas joje, britų kolonijinis blizgesys ir skurdas, Kenijos gamtos aprašymai, ir lakūnės B. Markham užsispyrimas pasiekti viską, ko užsibrėžei, nebijoti, neišduoti savęs… Ji fantastiška žirgų dresuotoja ir viena pirmųjų moterų lakūnių pasaulyje…

 

 

Jau senokai mano akių laukė Giunterio Grasso „Svogūno lupimas“, autobiografija, 2016

Įskaičiau pusę, skirtukas įdėtas, knyga išmintinga, rami, skaityti reikia ne daugiau kaip 10–20 lapų per vieną kartą. Taigi taupausi, čiulpčioju lyg skanias sultis, bandau suvokti šio iškilaus rašytojo gyvenimą, kūrybą, vertinimus.

 

 

 

Kodėl užverčiau „Svogūno lupimą“? Ogi prieš kelias savaites ant mano stalo gulėsi beveik 800 psl. foliantas – Algirdas Julius Greimas „Asmuo ir idėjos“, 2017. Atverčiau knygą kažkur per vidurį ir paskaičiau A. J. Greimo laiškų Aleksandrai Košubienei, Arvydui Šliogeriui, paskui grįžau į pradžią – laiškai Jonui Aisčiui, Henrikui Radauskui ir kitiems. Greimas – išmintis,  daug įvairios informacijos ir svarbiausia – toks geras humoras, kokio visada ilgiuosi. Laiškuose humoras gali atsiverti. Greimas prisipažino, jog kartais per dieną parašydavo 30 laiškų. Neįtikėtina! Man, kaip muziejininkei, laiškai kartais būna įdomesni už bet kokį romaną, laiškai gali būti bestseleris. Šitos knygos visos nevaliosiu, perskaitysiu, kas man įdomu. Geros dozės ir užteks. Po to grįšiu prie Grasso, o paskui ištiesiu ranką prie neskaitytos lentynos, ką ištrauksiu, tą atversiu.

 

Tomas Kavaliauskas. Mildos Kiaušaitės fotografija

   Prozininkas, eseistas, filosofijos mokslų daktaras TOMAS KAVALIAUSKAS:

Šiuo metu skaitau Petronijaus „Satyrikoną“ – hedonizmo ir oportunizmo dugnas su puikiu humoru. Rekomenduoju jaučiantiems poreikį pabėgti nuo „dvasingumo“, pasimėgauti pagoniška morale, romėniškomis puotomis su vergais įvairioms paskirtims, ups…

Lietuviškas tekstas randamas pasaulinės literatūros rinkinyje, bet mokantiems lotyniškai siūlau pasklaidyti ir originalą dėl posakių ir lotynų kalbos kolorito.

2018-ųjų spalio mėn. Klaipėdos parodų rūmuose numatoma paroda, kurioje bus eksponuojami Dogu Bankovo koliažai kaip iliustracijos Petronijaus „Satyrikonui“. Tad jei kas ketina šią parodą aplankyti, turi visus metus laiko deramai pasirengti.

 

Kita knyga – Jonathon Keats „Why fakes are the forged great art of our age“. Tai – meno filosofija, aptarianti, kodėl klastotės svarbiau už originalą. Autorius aiškina, kad klastotės mene labiau provokatyvios, analizuoja garsiausius meno istorijoje klastotojus, įskaitant Han van Meergeren’ą suklastojusį Van Vermeer’į. Šios knygos studijos siejasi su mano romanu „Originalas“, ypač mąstant apie vienokią ar kitokią jo tęsinio formą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *