Justina Butkutė. Poezija

Jūsų dėmesiui – poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvė, Poetinio Druskininkų rudens prizo laureatė Justina Butkutė.

 

Kiek save sąmoningai prisimenu, visada turėjau ugnelę kurti ir rašyti. Kol to dar negalėjau padaryti pati, ką rimuodavau užrašydavo mama.

Įkvėpimas mokykloje mane „ištikdavo“ netikėčiausiais momentais. Pavyzdžiui, mano chemijos ir fizikos sąsiuviniuose buvo galima atrasti ne vieną eilėraštį. Gerai, kad turėjau supratingas mokytojas, kurios dėl to pernelyg nepykdavo.

Vienas žmogus mane vadina „veiksmo strėle“, manau, apibūdinimas labai taiklus. Noriu visur eiti, dalyvauti, man patinka ir filmai, ir spektakliai, ir koncertai. Prisimenu begales situacijų, kai, pavyzdžiui, džiazo koncerte ar teatre bandau kuo subtiliau išsitraukti mobilųjį ir jame pradedu rašyti tekstą, eiles ar mintis, kurios tuo metu tiesiog liejasi. Šalia sėdintys žmonės greičiausiai galvoja – „kokia nepagarba“. O aš tiesiog žinau, kad jeigu tą minutę neužrašysiu – „išsprūs“ mūza. Kūrybos man reikia kaip oro. Eilėraščius dažnai skelbdavau rasyk.lt puslapyje, ir dabar mane ten surasite Justea vardu.

2017 m. pavasarį atradau naują rašytojų šeimą ir mano gyvenimas tikrai stipriai pasikeitė: pradėjau dalyvauti kūrybinio rašymo stovyklose ir pas pačią nuostabiausią mokytoją, lektorę, dramaturgę, rašytoją Gabrielę Labanauskaitę baigiau I bei II lygio kūrybinio rašymo kursus. Jos dėka dar labiau patikėjau savimi ir, mano didžiausiai nuostabai, Gabrielė padėjo atverti naujus vidinius klodus: ėmiau rašyti ne tik eiles, bet ir prozą. Apie Gabrielę ir visą mūsų kūrybinio rašymo draugų bendruomenę galėčiau pasakoti ištisas valandas. Bet geriau tiesiog pabandyti, tad labai kviečiu prisijungti prie mūsų kūrybinio rašymo stovyklų „Iš Tylos“; pati per porą metų buvau gal septyniose. Jaučiu, kad kaskart jose dalyvaudama ir nuolatos rašydama – tobulėju.

Mano džiaugsmo ir laimės receptas: kelionės, kūryba, Nida, nuolatinė savanorystė emocinės paramos organizacijoje, besitęsianti jau daugiau kaip 18 metų, muzika, filmai, spektakliai. Noriu semti gyvenimą pilnomis rieškučiomis ir kasdien randu už ką padėkoti!

 

Justina Butkutė

 

Užkalbėtas

 

Ant tos pagalvės, 
nuo kurios rytais nesinori pakelti galvos – 
kaskart, kai Kilimandžare suskamba 
varpelis nuo vėjo, 
atmerkiu akis 
ir galvoju 
apie pėdų įspaudus 
ant to kalno skruostų. 

Už penkto serpantinų posūkio Kretoje – 
seku tavo surauktą kaktą 
per veidrodėlį priešais mane 
ir mąstau, kad turėtume judėti dar saugiau. 

Marakešo avilyje, 
užklupti dulkių 
ir zvimbiančių žodžių šurmulio, 
stebim lėtai iš pinto krepšio besisukančią kobrą 
ir beveik nustoję kvėpuoti 
greit susirandam vienas kito ranką. 

Dešimt metų, 
kai rytais lyginu tavo marškinių rankoves, 
mano kavos puodelyje 
vyksta saulėj besistumdančių, 
spalvotų mini burbuliukų susirinkimas. 

Dešimt metų sakai, kad gali pats. 
Čia toks mūsų rutininis dialogas. 

Kasdien įsegu tau sąsagas į tuos marškinius 
ir paleidžiu į geliančio pasaulio nasrus – 
užkalbėtą šiltos medžiagos 
ir mano apsaugos, 
kuri švelniai apglėbia tavo tvirtas rankas. 

Ramu, kad saugus. 

2019 08 21

 

Lininėse kopose

Nebijau tavo griaustinio –
jis primena, kad tu – tveriantis. 
Vakarais lūpų škvalas
išlukštena mane, tarsi riešutą. 

Nebijau tavo skeveldrų, 
jos primena man vitražus –
taip matau tave margą, 
su visais atspindžiais, kitapus saulės. 

Rytais pasitinkam ją susikibę, 
tarp kopų lininių –
randu jose tavo delną, 
jo upių intakai užpildo manuosius. 

Gulėčiau tose kopose iki sutemų, 
net jei audros įsiveržtų į mūsų vagas – 
paženklinsiu tavo raktikaulį, 
kad pažintų mus ir po šimtmečių. 

Žiūrėsim į stichijas susikabinę, 
po lininėm palapinių kepurėm –
basi, visa tveriantys, 
liksim šimtmečius. 

2019 06 27

 

Dienos žiotyse

 

Sapnavau Kubą, 
senovines mašinas ir tiltą. 
Sapnavau kubą, 
o gal tai buvo Malevičiaus juodas kvadratas – 
nebeprisimenu. 
Pasimuisčiau dienos žiotyse, 
pasakiau, kad pamečiau bilietą 
į muziejų – 
kamanės atvėrė duris, 
apžiūrėjo – 
matęs gyvenimo, 
juodai baltas – dryžuotas, 
savas. 
Sako, užeik. 
Aš žiūriu ir nedrįstu, lyg būčiau Japonijoj 
ir, avėdamas namų batais, 
eičiau į ne tą kambarį. 
Stoviu ant tilto – 
išlinkęs, kaip mėnulio nugara, 
žiūriu į Kubos rankogalį, 
toks spalvingas, net ir nuskuręs. 
Paglostau kuprinės kišenėj atviruką – 
Malevičiaus kvadratas. 
Juodas. 
Ir žengiu per perėją, 
juodai baltais žingsniais, 
parsinešti medaus iš spalvingos 
kubiečio Chevrolet bagažinės. 
Beveik pareinu iš už sapno padalkos. 
Ir tikiuos, kad nemato kiti, 
kaip skaičiuoju žingsnius iki jo. 
Dar truputį. 
Žiūrėk į rankas – nepabusi. 
Burtas toks, sako. 
Žiūriu į rankas – pilnos labirintų. 
Suspaudžiam delnuose jų takus 
pasisveikinę. 
Medaus man, prašau. 
Juodai dienai – kvadratu. 
Pasitaiko tokių ten, 
nubudus. 

2019 05 07 (Po Raimondo Klezio pjesės „Dulkėti veidrodžiai“)

 

Atriekti gyvenimo naujo

Užsimeti šešėlį, šarvus 
arba debesis 
– 
jei tik nori, 
nusiimi visus juos 
grįžęs – 
tikras ir nuogas 
prie 
dviejų akių 

atsagstytais kostiumais 
iškabintais 
vėdintis 

išskaudėtom 
sumiegotom 
išsapnuotom 
istorijoms 
jau prisikeli 

sulipęs 
ir vėl kilnus 

gali gimti iš naujo 
kiekvieną rytą 
nors net nesupranti 
ir galvoji esąs tas pats 
grūdas 
cinamono 

iš tikrųjų 
nuriedi 
vis į kitą patiekalą 
be chemijos, 
bet limpi prie lūpų 
ir nepaleidi 
nors sako – 

be jos nebūna 
tokios traukos: 

d-Ar tiki?

Žana D‘Ark 
prancūziškais bučiniais 
išgliaudo sagas 
kaip kevalus 
tau nuo rankogalių: 

turi tikėti 
iki paskutinio kąsnio, 

nors neprivalai – 
su šešėliu, šarvais, debesimis 
ir sauja riešutų 
gali užsnūsti 
Rytų eksprese 
iš Paryžiaus į Vieną, 

nubusti Stambule, 
nustebint save 
godžiais mozaikų vitražais 
ir mimozomis 
šeštą ryto: 

vis į kitą patiekalą 
panardinti lūpas savas 
svetimus kąsnius pamiršti 
skaičiuot 
šuorus 
vėjo 
ir dulkes 
ant palangės 
po rašančiais pirštais, 

nusibraukęs 
liūdesio giją 
nuo širdies – 
pagyti bemaž netikėtai – 

gali. 

Pirksi bilietą 
ar važiuosi zuikiu?

2016 12 29

 

Kad tik tu mane pasivytum

 

Užneškit mane į kalną – 
ir palaidokit tyliai, tyliai, 
kai rugiagėlėm šienas užterštas 
saulės daug 
ir visai nelyja 

aš sulėtinsiu savo žingsnį, 
kad tik tu mane pasivytum – 
specialiai, nors galvosi –  
netyčia 
grįšim dviese 
į mano girią 

samanom ir lietum užsiklosim 
ir sulėtintai 
žiedais susikeisim – 
vakar buvo šilta ir sausa, 
šiandien audros ir potvyniai siaučia. 

Gal norėtum – arbatos ar duonos? 
Iš mano rankų, prie tavo pagalvės, 
kad tik pirštai greičiau susiglaustų, 
kas ne taip pasakyta, 
kad būtų pamiršta. 

Du vidurnakčius nieko neįkvėpiau – 
trečią numiriau – taip ir tikėjausi, 
tik užneškit mane į kalną – 
nežiūrėsiu į savo šešėlį. 

Kiek daugiau nei norėčiau matyti, 
kiek daugiau, nei galėčiau pakelti, 
šitoks svoris ir šitoks atstumas – 
kai sunku, sako, reik užsimerkti. 

Aš skaičiuoju širdies plakimą, 
žemės pamestą, nieko neieškomą, 
širdys mušasi, vėjas blaškosi, 
nemiegojusios naujai dienai keliasi. 

Gal ir nieko baisaus nenutiko, 
tik numirus – viskas pradingo – 

tavo mėlynos lūpos liko 
ir šilauogėm rytas sirpo.

2014 08 03