Jurgis Gimberis (1938 11 05–2018 12 31)

Šviesaus atminimo rašytojas Jurgis Gimberis, 2016 m. gruodis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Lietuvos rašytojų sąjunga su liūdesiu praneša, kad po ilgos ir sunkios ligos paskutinę gruodžio dieną mirė prozininkas, humoristas ir satyrikas, vertėjas Jurgis Gimberis.

Jurgis Gimberis gimė 1938 11 05 Kaune. 1957 m. baigė vidurinę mokyklą, nuo 1963 m. dirbo Kauno statybos ir architektūros institute (dabar Kauno technologijos universitetas).
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1990 m.

J. Gimberis apie savo gyvenimą ir kūrybą yra kalbėjęs: „Sakau ne per labai pozuodamas – nežinau, kas tai yra biografija, autobiografija arba nuoširdus prisipažinimas. Kas tai turėtų būti. Mano atveju šiuo metu tai maždaug 28 tūkstančiai dienų ir naktų. Kaip ir ką iš to reiktų rašyti? Kad juokiuosi todėl, jog bijau būti išjuoktas? Sakyčiau, galbūt mano biografija tai „Mišiugino dienoraštis“, „Papashos testamentas“, „Antra (testamento) dalis“, „Jugos Mišiugino antramečių fakas“, dalinai „Pasakėčios“, dalinai „Notabenės“, dalinai „Iš indėnų gyvenimo“… Galbūt biografija – pradangintas Isaako Babelio apsakymų vertimas, galbūt M. Bulgakovo „Baltosios gvardijos“ vertimas, galbūt L.Ulickajos romano – „Medėja ir jos vaikai“.

Jurgis Gimberis, kaip pats yra sakęs, rašė nuo jaunų dienų, bet debiutavo „Nemuno“ žurnale tik būdamas keturiasdešimt dviejų. Nuo to laiko išleido šešiolika knygų, tarp jų daugiausia – humoreskos: Dar pastebėjau (1985), Tai nereiškia (1988), Pusplikių šeimos laikų kronika (1991), Barakų bliuzas (1993), Dar galima gyvent (2000), Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai (2005), Urbi et liurbi: Felikso Žertvos savaitės prakalbos (2006), Papashos testamentas (2008), Jūs turite teisę tylėti… (2009), Kaliausė (1997).

Ką mums paliko Jurgis Gimberis savo knygose? Jis pats yra prasitaręs: „Kurį laiką rašiau tūkstantį ir vieną punktą apie gyvenimą, save ir kitus, apie literatūrą, kultūrą, politiką ir sportą. (…) Ne kiekvie­nam visa tai įdomu, bet sujungus (…) su  melo­dramatiškais tekstais apie suaugusius ir vaikus, apie jų santykius… Apskritai mėgstu tekstų mišraines ir visokius komentarus.“ Taigi ir turime jo spalvingą tekstų įvairovę: Mišiugino dienoraštis: homoristinis dienoraštis (1999). Iki pusės: melodramos…; pasakojimai apie senovę…; iš laikraščių…(1997), Misės, mano boba ir kiti reikalai: mini esė. (1999), …yra papildomų sąlygų…: skaitiniai (2011), Žinios trumpai: aforizmai (2013), Brauno judesiai: memuarai ir kitos pasakos ( 2013).

O kiek dar Jurgio Gimberio vertimų iš rusų kalbos! Vien A. Marininos išversta per trisdešimt knygų, I. Ilfo, J. Petrovo Aukso veršis (2001) ir Dvylika kėdžių (2002), M. Bulgakovo Šuns širdis (2002) ir Baltoji gvardija (2003), V. Pelevino Skaičiai (2005), Šventoji vilkolakio knyga (2006), Generation P (2006), Empire V (2009), L. Ulickajos Kukockio kazusas (2006), Ievos dukros (2007), Medėja ir jos vaikai (2010).

Už savo kūrybą Jurgis Gimberis yra gavęs įvairių apdovanojimų: 1989 m. Augustino Griciaus premiją, 1999 m. Vieno Lito premiją už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“, 2005 m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją.  2011 m. jis tapo įsimintiniausiu Kauno menininku, o 2012 m. buvo apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už indėlį į Lietuvos kultūrą ir Kauno miesto garsinimą. 2013 m. jis gavo Kauno miesto savivaldybės Santakos II laipsnio garbės ženklą, o 2014 m. Petro Cvirkos premiją už knygą „Brauno judesiai“.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai, rašytojai Dovilei Zelčiūtei, vaikams ir kitiems artimiesiems. Ilsėkis ramybėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *