Jonui Strielkūnui – 80. Kauno rašytojų prisiminimai

Nuo kovo mėnesio Lietuva mini savo dainiaus Jono Strielkūno 80-ąsias gimimo metines. Žmonės iš tikro myli ir skaito šio rašytojo poeziją, todėl daug kur vyko ir dar vyks J. Strielkūno atminimui ir jo nevystančiai kūrybai skirti renginiai. Ypač daug jų poeto numylėtoje Aukštaitijoje – Vabalninke, Biržuose, Panevėžyje, Kupiškyje, Molėtuose, Ukmergėje, Rokiškyje. Nuo mirties praėjęs dešimtmetis patvirtina, kad J. Strielkūno kūryba reikalinga, jo eilėraščiai skaitomi, pagal jų tekstus kuriamos dainos, prisimenamas ir pats poetas. Pateikiame keletą Kauno rašytojų atsiminimų apie Joną Strielkūną iš rengiamos knygos „Trečias brolis“.

 

Alfas Pakėnas

 

***

Nepamenu, kur ir kaip pirmąsyk sutikau Joną Strielkūną. Jis neryškiai išplaukia iš prieblandos. Jonelis tada gyveno pas Paulių Širvį Tilto gatvėje. Tenai mane nusivedė Alfonsas Bukontas. Buvo vakaras. Kažkiek pasėdėjom, pašnekėjom, gal dėl to, kad tai buvo seniai, gal dėl to, kad nieko įsimintino neįvyko, man tasai susitikimas liko kažkoks išblukęs, šmėkščioja apyblandoj veidai, ir tiek. O gal dėl to, kad lemputė palubėje degė neryškiai?       

Šiandien po pusės amžiaus negaliu pasakyti, ar ligi to šis nedidelis mažakalbis žmogutis man kur nors buvo pasirodęs, ar pasivaidenęs. Jonas turėjo poetams itin retą savybę – būti nepastebėtas. Po kokio nors šurmulingo susibėgimo ilgai galvoji – palauk, o Strielkūnas ar tenai buvo? Tais laikais, pamenu, jį pristatinėdavo – gabus vaikinas iš Panevėžio, dirbo benzino kolonėlėje.

Savo buvimą tarp visų mūsų, rašančių, skaitančių ir liūdniau ar linksmiau gyvenančių, jis reikšdavo vieninteliu būdu – rašė, kaip ne vienas yra pastebėjęs, vieną nepabaigiamą eilėraštį. Žmonės skaitė, suprato visas užuominas ir stebėjosi pirmąsyk jį išvydę. Kęstutis Navakas, keliavęs su Jonu į Austriją, netgi kažkodėl teigė, kad tokiam žmogui nebuvo galimybės išgyventi šiame pasaulyje. Nieko keisto, – kuklus, drovokas, agrariškas ir archajiškas, pripažįstantis tik drausmingus klasikinius ketureilius – jokio poetinio šarmo, juolab arogancijos. Net arkliavagis Blinda, kaip mano bičiulis vadino Romualdą Granauską, triukšmingas, visur ir visados pastebimas žmogus, neatsilaikydavo prieš Jono talentą, – bent  man telefonu vis paskaitydavo kokį nors jam įstrigusį Strielkūno posmą ar frazę: „Virš beržo švietė dvi žvaigždelės / lyg akys tykančios katės“, „Prisiminki mane jauną ir gerą / Šulinių ir malūnų šaly.“ Kartais net netikėdavau, maniau, kad jis šitaip šaiposi, o ypač kai skambindavo naktimis. Betgi ne, kas netiki, tegul perskaito jo „Pasijas pagal Joną“. Tokiai lyrikai Romas buvo jautrus, ir tylusis žaliųjų miestelių dainius, apsiskelbęs „trečiu broliu Jonu“, jį jaudino.

 

                                                                                Algimantas Mikuta

 

 

***

Po kurio laiko Vilnių pasiekė anekdotas apie Joną: girdi, su vietinių literatų palyda užeinąs jis į vaistinę ir prašąs parduoti dalgę. Pasirodo, kad tas provincialas dar ir pokštininkas! Panašiai sostinėje juokaudavo ir kitas aukštaitis lyrikas – Vytautas Skripka: klausinėdavo ledų pardavėjų, ar jos turi ledų su mėsa. Bet kad prašytų dalgio?! Tam reikėjo drąsos – tarsi vienu gestu atskleistum savo žemdirbišką prigimtį!

Akis į akį susidūriau su Strielkūnu po kelerių metų, kai pradėjau važinėti iš Kauno į Vilnių ir siūlyti redakcijoms savo eilėraščius bei apsakymus. Jis jau buvo išleidęs antrąjį poezijos rinkinį „Vėjas rugiuos“, dirbo „Literatūroje ir mene“. Reikia pasakyti, kad ši jo knyga daug ką nustebino – ryškus kokybinis šuolis, savitas santūrus balsas. Patiko ji ir man: Joną pradėjau laikyti rimtu poetu, gebančiu vertinti ir kitų kūrybą. Prisistačiau esąs Vytauto Venclovos brolis. Strielkūnas, be abejo, jį prisiminė, nes paklausė, kaip jam sekasi. „Rengia pirmąją eilėraščių knygelę“, – atsakiau. „Kodėl taip ilgai?“ – pasidomėjo. „Buvo užmetęs poeziją, dabar iš naujo pradėjo.“

Jonas turbūt jautė prielankumą ne tik savo kraštui, bet ir jo žmonėms. Mūsų bendravimas iš karto pasidarė bičiuliškas. Į mano eilėraščius pasigilindavo tuoj pat, o prozą pasidėdavo į stalčių. Skaitydavo iš arti, prisikišęs prie akių, vadinasi, buvo trumparegis, bet akinių nenešiojo. Gal gydytojai nepritaikė tinkamų? Kartą sumurmėjo: „Įmantrauji. Gal koks Marcelijus tave suprastų, o man nelabai…“ Kitą sykį pusiau juokais paklausiau, ką man geriau rašyti – poeziją ar prozą? Strielkūnas mostelėjo į šūsnis popierių ant stalo ir ant palangės. „Štai čia eilėraščiai, – pasakė. Paskiau atitraukė stalčių ir parodė nedidelį pluoštelį rankraščių. – O čia apsakymai, – pridūrė. – Bet rinktis reikia pačiam.“ Gal tai ir lėmė, kad pasukau į prozą?

 

                                                            Petras Venclovas

 

***

 

Atsuku laiko ratą šiek tiek atgal. 1969–1971 metais tarnavau kariuomenėje Latvijoje prie Kišo ežero, netoli Rygos. Kitoj ežero pusėj buvo matyti Rygos zoologijos sodo medžiai. 1969-ųjų metų gruodį gavau  „Literatūros ir meno“ Grožinės literatūros skyriaus vedėjo poeto Eugenijaus Matuzevičiaus laišką ir naujametį sveikinimą, pasirašytus jo ir J. Strielkūno. Kariuomenėje laiškais mane lankė jaunystės bendraminčiai literatai Virgilijus Kaziūnas, Bronius Kašelionis, Leonidas Šimoliūnas, prarečiui brūkštelėdavo kelis sakinius Ramūnas Kasparavičius. O dabar – E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas! Nesitvėriau iš džiaugsmo, kad manęs nepamiršo žinomi poetai, kad žada išspausdinti keletą mano eilėraščių. Neiškentęs laišką ir sveikinimą parodžiau tiesioginiam savo viršininkui kapitonui Valentinui Ostašovui, pasakiau, kas juose rašoma. Kapitonas palinkėjo man kūrybinės sėkmės. Mačiau, kad jam buvo malonu išgirsti tokią naujieną. Jis buvo gimęs Riazanės apskrityje, netgi, atrodo, ne per toliausiai nuo poeto Sergejaus Jesenino gimtojo Konstantinovo kaimo. Kaip ir dera garsiojo poeto kraštiečiui, buvo intelektualus, paprastas, geraširdis ir atviras žmogus. Galima sakyti, poetinės sielos viršininkas.

E. Matuzevičius ir J. Strielkūnas pažadų nemėtė vėjais: 1970-ųjų liepą už išspausdintą eilėraštį gavau 10 rub. 90 kap. honorarą. Aš, karinio dalinio maisto tiekimo tarnybos vyresnysis raštvedys, gaudavau 4 rub. 90 kap. atlygį. Taigi sulaukiau paspirties…

Grįžęs iš kariuomenės, dirbau Valstybiniame jaunimo teatre scenos montuotoju, mašinistu, gyvenau, kaip minėjau, pas brolį. Kartą pašto dėžutėje radau rusiškai užrašytą voką. Kapitonas V. Ostašovas keliais sakiniais pranešė, kad netrukus atvažiuos į kursus Vilniuje ir nurodytą dieną bei valandą aplankys mane. Demobilizuodamasis daviau buvusiam viršininkui brolio adresą. Žinodamas, kad J. Strielkūnas yra išvertęs S. Jesenino eilėraščių, paskambinau jam ir sutartą dieną pakviečiau į svečius, priminiau, kad nepamirštų pasiimti vertimų. Padarysiu poetui mielą staigmeną. Tiksliai laiške nurodytą valandą suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo du kapitonai: V. Ostašovas ir taip pat į kursus atvykęs senas jo bičiulis, kurio pavardės neįsiminiau. Pakviečiau svečius užeiti. Atvykėliai ant virtuvės stalo pastatė butelį karčiosios, padėjo užkandžius, man padovanojo latvišką suvenyrą. Aš irgi nelikau skolingas. Nusivedžiau svetelius į svetainę, ir vienu metu pasigirdo buto durų skambutis. Pakviestas į vidų J. Strielkūnas padavė visiems ranką, atsiprašė už vėlavimą.

– Nieko tokio, nieko tokio, – suskatome raminti. – Nors čia yra du karininkai, bet aliarmas nepaskelbtas, niekur nereikės strimgalviais lėkti, galėsime apie viską ramiai pasikalbėti.

Supažindinau kariškius su J. Strielkūnu, pripyliau taureles. Ištuštinus jas, pokalbis labai lengvai mezgėsi. V. Ostašovas prisiminė savąją gimtinę, sakė ne kartą lankęsis Konstantinove, nes labai vertinąs S. Jeseniną, laikąs jį klasiku. Aš atmintinai rusiškai padeklamavau man artimiausius poeto eilėraščius, o J. Strielkūnas paskaitė jo verstos lyriko  poezijos. Nutilę gėrėjomės melodingais poeto eilėraščiais, sklidinais meilės, kančios, nepakartojamo žavesio ir širdį deginančio noro atskleisti visas poetinės kalbos galias ir kartu tokį trapų jos subtilumą. Antram buteliui tuštėjant, mums S. Jesenino jau nebepakako. Jausmingai rusiškai padeklamavau vieną kitą  Aleksandro Bloko, Fiodoro Tiutčevo, Afanasijaus Feto eilėraštį. „Monospektaklį“ baigiau lietuviškai – keliais Bernardo Brazdžionio ir Pauliaus Širvio šedevrais… Dieve mano, kiek tada atmintinai mokėjau eilėraščių! Šįkart man nenusileido ir nekalbusis J. Strielkūnas, paskaitęs nemažai ne tik savo, bet ir paties verstų F. Tiutčevo bei A. Feto eilėraščių. Žinoma, kitakalbiai svečiai jų nesuprato, bet ir juos užvaldė pakili nuotaika. Žodžiu, įvyko neplanuota audringa ir nuoširdi poezijos popietė. Laikas garuote garavo. Pirmasis iš užstalės pakilo J. Strielkūnas, skubėjo namo. Mes palydėjome jį į stotelę, įlaipinome į troleibusą…

 

                                       Vladas Vaitkevičius

 

 

***

 

To meto poezijos vakarų lankytojai prisimena, kad Jonas Strielkūnas niekada neskaitydavo iš popieriaus lapų ar knygos, o tik iš užrašų knygučių, kurias nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje. Gal todėl jos tokios „panešiotos“. Daugelis iš jų – plastiko ar kolenkoro viršeliais, paties poeto sunumeruotos. Chronologiškai atspindinčios visą kūrybinį kelią. Vartydamas knygeles vienur randi pluoštelį nesunaudotų miesto transporto talonėlių po 16 kapeikų, kitur rusišką rublį ar mamos Julijos Strielkūnienės vaistų receptą, vėliau panaudotą kaip lapelį užrašyti naujam eilėraščiui.

Viskas brangu ir vertinga, o ypač šitos užrašų knygelės. Jose poeto ranka kartais raudonu, o dažniausiai mėlynu rašalu surašyti beveik visi jo eilėraščiai. Nuo jaunystės laikų. Kai kurie iš jų – niekur nespausdinti. Poeto raštas sunkiai įskaitomas, tačiau vartant pageltusius, nuo laiko tarsi surūdijusius ir apspurusius, užlankstytais kampais puslapius, randi eilėraščius, kuriuos taip ir norisi pavadinti deimančiukais. Jie seniai sugulę į knygas. Kai kurie skaitytojų pamėgti ir išmokti atmintinai. Kai kurie virtę dainomis. Vartydamas netikėtai atradau ir garsųjį eilėraštį „Lietuva“, kuris buvo sukurtas 1967 m. liepos 31 d. Į užrašų knygelę užrašytas mėlynu rašalu, daugybė pribraukymų, taisymų. Eilėraštis pateko į antrąjį poeto rinkinį „Vėjas rugiuos“. O pirmiausia buvo išspausdintas „Nemune“ 1970 m. Įdomu, kad eilėraštis tik trim mėnesiais jaunesnis už „Nemuną“. Poetas Algimantas Mikuta savo atsiminimuose apie Strielkūną rašo: „Pamenu, kai jaunasis poetas Strielkūnas 1970 metais jaunimo žurnalui „Nemunas“ atsiuntė pluoštą eilėraščių, tarp kurių buvo ir „Lietuva“, su nūnai plačiai kartojama strofa: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo žmonės, / Parašykit, žmonės, Lietuva.“ Tada mes, redakcijos darbuotojai, vieningai sutarėme – dabar jau niekas niekada jo nebeišbrauks iš lietuvių poezijos,  kad ir ničnieko daugiau jis nebeparašytų, kad ir kokia valdžia čia užklystų.“

 

                                       Alfas Pakėnas