Jono Aisčio literatūrinė premija – Dovilei Zelčiūtei ir Stasiui Lipskiui

Gegužės 22 d. Rumšiškių kultūros centro kiemelyje (Rumšos g. 37, Rumšiškės, Kaišiadorių r.) vyko festivalio Poezijos pavasaris-2019 poezijos ir muzikos vakaras, kurio metu įteikta Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūrinė premija. Ją šiemet pasidalijo Dovilė Zelčiūtė (eilėraščių knyga „Prieglaudos miestai“. – „Kauko laiptai“, 2018) ir Stasys Lipskis (biografinė knyga apie J. Aisčio gyvenimo dramą „Ilgesio elegijos“. – „Žuvėdra“, 2019). Svečiavosi tarptautinio poezijos festivalio dalyviai: Jonas Kalinauskas, Juozas Šalkauskas, Viktoras Rudžianskas, Elena Kurklietytė Bubnienė, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Ieva Rudžianskaitė, literatūros kritikas Ramūnas Čičelis. Dainavo Renatos Gvildienės vadovaujamo dainų teatro „Svirplys“ jaunieji atlikėjai.

Antano Untydi ir Zenono Baltrušio fotografijos

***

Užaugusi garsių aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus šeimoje, Dovilė nuo vaikystės aistringai domisi teatru, o tai atsispindi jos poezijoje, knygose, parašytose bendraujant su teatralais (žr. pridedamą autorės bibliografiją). J. Aistis irgi yra bandęs perprasti sudėtingą dramos žanrą, tačiau daugiau sąsajų tarp paminėtų kūrėjų rastume skaitydami jų autorinę eseistiką, parengtas kitų rašytojų knygas, atsiminimus apie įvairius menininkus.  

Tačiau šįkart dera kalbėti apie D. Zelčiūtės poeziją. Poetė debiutavo išleisdama knygą „Akligatvio erdvė“ (1991) ir nuo tada pasirodė 9 lyrikos rinkiniai ir rinktinė „Atgal į vandenį“ (2004). Įdomu skaityti, pajusti, kaip rašytoja, įsigilindama į save ir akylai stebėdama supantį, dažnai lyg ir buitišką, tariamai nesudėtingą pasaulį, geba į darnią visumą sujungti rupoką kasdienybę ir dvasingai pakylėtus egzistencinius ieškojimus bei atradimus. J. Aisčio premijos laureatas poetas Robertas Keturakis, kalbėdamas apie klasiką, taikliai pastebėjo, kad „gyvenimo prasmė atsiskleidžia tik per begalybės ir ribotumo suvokimą“. Tuo keliu žengė J. Aistis, panašūs ir D. Zelčiūtės knygų lyrinių veikėjų pamąstymai. Reikėtų akcentuoti tvirtas D. Zelčiūtės etines nuostatas, abiem poetams būdingą susitelkimą į šeimą, pasiryžimą ištverti praradimų skausmą, žinant, kad menas ir tikėjimas visada palieka galimybę būti.

Dar kartą pacituosiu R. Keturakį: „Motina dar mažam (J. Aisčiui – V. K.) yra pasakiusi: kai į tavo sielą (beje, Motina sakydavo – širdį) įžengia Dievas, Jis niekados tavęs neapleis.“ Tiek skaitant J. Aisčio poezijos rinktinę „Chimeros akys“, tiek D. Zelčiūtės knygą „Prieglaudos miestai“, akivaizdu, kad kūrėjams artimos dievoieškos temos, o Dovilės kūryboje jos itin glaudžiai susijusios su autentiška patirtimi, vis tvirtesniu tikėjimu laikinumo gelmių prasme. Per kančias į žvaigždes… Liūdna, tačiau tokią D. Zelčiūtės laikyseną neseniai patikrino asmeninė patirtis, kai per kelerius metus teko atsisveikinti su mylimiausiais: Tėvu, Motina, Vyru. Ir autorė atsidūsta: „Pasiimk, Viešpatie, mano ilgesį / kurio niekas nebepasotina (…)“. Poetė išlieka stoiška, jos atspara – moralinių vertybių teigimas, o tada: „Koks skirtumas / kur palaidos / svarbu ar tada / vėl gyvensi / ar amžinybės šviesa / prasimuš iš po žemių.“

J. Aisčio klasikinis lyrizmas įkvėptas gamtos grožio, įsijautimo į gimtinės aplinką, atspindi santykius su žmonėmis, Tėvynės meilę ir ilgesį, D. Zelčiūtės išgyvenimai, skaidrūs kūrybiniai atsivėrimai pristatomame rinkinyje įkvėpti lyg ir kitų šaltinių – skirties tarp apčiuopiamo pasaulio ir skaudaus mintijimo apie amžinybę, – tačiau abu poetus sieja nepaneigiamas tikėjimas kūrybos galia.

Vidmantas Kiaušas-Elmiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *