Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos

Edmundas Janušaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Neįmanoma įsivaizduoti Kauno Žaliakalnio be poeto, bardo Edmundo Janušaičio. Aplink kūrėją nepaliaujamai sukasi mūzos, o Poetų sodas klega paukščių ir menininkų balsais… Edmundo eilėraščiuose darniai sutaria vakarietiškumas ir lietuviškas lyrizmas, apstu talpių metaforų, pauzėse besiskleidžiančių prasmių. Visados įsimylėjęs poetas praeitais metais į „Debesų salą“ nuplukdė savo mylimąją, o šiemet įdėmiu žvilgsniu jau suspėjo perverti „Skylėtus akmenis“ ir toli gražu nesiruošia padėti taško.

 

Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos

 

Ši mintis bent jau logiška: jei valas nutruks, žuvis nuplauks. Tačiau, kaip žmonės sako, kas negeria šampano, tas rašo brazilkas. Ar ne?

Edmundas Janušaitis

 

LIKIMO ĮKALČIAI / BRAZILKOS

 

Mūsų

laikas skalsus

 

jis nežiovauja

 

tik

uodžia kvapus

lyg vaisingas

brazilkas

 

atsikėlęs anksčiau

nei laimingi namai

 

kuriuose

už tirštėjančio rūko

daug kas

išeina numirti

 

 

TO DIE FOR / BŪSENOS

 

I.

 

Žemiau miesto

ten kur karsto didumo trobelėj

miega kapų prižiūrėtojas

skleidžiasi

keisto baltumo žiedai

 

it

plaukus

į kasas susipynusios

šiurpą genančios naktys

 

liesos

atšiaurios

 

netgi liūdinčios

 

kaip

mylimus vyrus

po žeme

išlydėjusios našlės

 

II.

 

Žinau

 

prislopinti balsai

nekaulija išmaldos

 

jie

puikiai dera

prie šalimais styrančios

bažnyčios varpo knarkimo

 

kai

trupantį grožį

slepia blykštančios

freskos

 

kai

celėse miega

jausmai

lyg

pamaldžios vienuolės

 

 

PALATOS SNŪDAS / DEBESŲ DROBULĖ

 

Keli

užuolaidomis

užtemdyti langai

 

kovos dvasia

įsispoksojusi

į rožinę vilionių sieną

 

nėra

storų stiklų

 

nėra

kietų ir suraizgytų

geismo gijų

 

tėra

tik slėpiniais užtvindytas

trečiasis aukštas

 

toks

patvarus

 

tarsi

šerkšnu pražydę

Sutvėrėjo skruostai

 

 

TVENKINIŲ VĖJAS / KAIP ŽVAKĖ NAKTYJE

 

Oranžinis mėnulis

 

saldus

kaip prakąstas arbūzas

 

akies

krašteliu slenku

eilinį sykį miręs

 

galop

susvirduliavęs išvirstu

iš koto

 

senų

pageltusių

kaip nuotraukų kraštai

šaly

 

kuri

kaskart giliau

 

lyg

didelis

žemėtas kurmis

 

į prarastąjį laiką

rausiasi

 

 

LŪPŲ KRAMTYMAS / KRANTAI

 

Kai

gatvės

tampa namais

 

o

greitkelio išmalda

tavo bėda

 

nelinguoki

kaip apsnūdus kanapė

 

į

stogą raunančius

menkų ir mirtingų tiesų

sužiedėjusius plotus

 

nei atkąsti

 

nei

viltimi užsėti

 

 

KINROŽĖ / BRAZILKOS UŽKALBĖJIMAS

 

Ji

prideda pirštą

prie lūpų

 

bežodė

kiša spyglį

tarsi siųsdama ženklą

 

kuo toliau

tuo linksmiau

 

primenu

baimės ištiktą kelmą

 

ji

tik moterį

trokštančią

meiliai lytėti

 

 

ČIA KAS KITA / AR NE?

 

I.

 

Tu

gyveni kažkur Bagdade

 

kuičiuosi

ant Žaliakalnio lysvės

 

čia

dulka

sausas ir piktas

ruduo

 

ten

matau

vis dar suka ratus

nesuvytęs pavasaris

 

II.

 

Bala žino

kiek metų

prabėgs

 

kol

staiga

mes abu

tarsi upė

pradėsim dainuoti

 

apie tai

ką turime

 

ne

apie tai

ką norėjom

turėti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *