Gediminas Jankus. „Vytauto Martinkaus epas. Per archetipus iki egzistencinių gilumų“ (recenzija)

Gediminas Jankus. Mildos Kiaušaitės fotografija

Naujausią Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) perskaitęs Gediminas Jankus drauge su rašytoju Edwardu Docxu sušunka „Postmodernism is dead“ ir žengia į naują – autentiškumo – amžių.

 

Gediminas JANKUS

 

Vytauto Martinkaus epas. Per archetipus iki egzistencinių gilumų

 

Nūdienos lietuviškas romanas, be retų išimčių, primena margą skiautinį, sudurstytą iš įvairiausių atraižų, draiskanų, skutelių. Stilių mozaika-mišrainė, principas strakal-makal be vienijančios idėjos, be realaus siužeto, tokios balabuškės-lalaluškės, žodžiu, pilu bet kaip, kas tik galvelėn šauna. Apie dūsaujančią, su „ašara balse“, iš žinomų biografijų sudėliotą „romanistiką“ atskira kalba, bet ir ten mėgstama pasitelkti nūnai madingą „trūkinėjantį“ siužetą, suvinkliotas prasmes ir dirbtines situacijas.

Ir visa tai dėl nūnai madingo ir visaapimančio postmodernizmo, palydimo įmantrių teorinių išvedžiojimų. Nors, pasak J. W. Goethe’ės Mefistofelio, „Teorija, brolau – sausa šaka, už tai gyvenimo vaisingas medis žydi…“, regis, šiuo atveju toji sausa šaka pražysta, barstydama adoracijas akivaizdžiai destrukcijai, paniekai moralei, tradicinėms vertybėms, istorizmui.            

Ir kuomet prieš keletą metų atsitiktinai aptikau anglų autoriaus Edwardo Docxo viešai ir narsiai mestą pirštinę – „Postmodernism is dead“ (tame straipsnyje gan motyvuotai sudėliota postmoderno mirtis mene, tiesa, remiantis anglosaksiškais pavyzdžiais) – nejučia susijuokiau; tokia tvirta atrodė mūsuose madinga ir visagalė postmoderno strategija, taktika ir praktika… Lietuvių literatūra ir visa kultūra, ypač teatras, sunkte persunkti, net švirkščia postmoderno stilistika, ir nors visos priemonės jau seniai išnaudotos, nukopijuotos, nuplagijuotos, dar vis taškomasi antiestetikos, bjaurasties ir šoko terapijos purslais.

Tačiau dabar esu priverstas keisti nuomonę, vėl prisiminti E. Docxo įžvalgas, nes perskaičiau naujausią mūsų garsaus prozininko, akademiko Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Šis didžiulis, per 500 puslapių kūrinys – ypatingas įvykis, ir ne tik mūsų literatūroje. Ir ne vien dėl to, kad jame akivaizdi ir vyrauja visiškai kita stilistika, kad autorius, nebodamas dabartinių madų, pasirenka visiškai priešingą poziciją, atsigręždamas į amžinąsias vertybes, primindamas per ilgus amžius besitęsiančią kovą tarp Gėrio ir Blogio.

Vytautas Martinkus savo knyga sudrožė, sudavė itin skaudų (galima sakyti mirtiną) kirtį atgyvenusio, bet dar gajaus metodo epigonams ir adoratoriams, parodė, kad ne tik įmanoma – būtina grįžti prie Pirmapradžių dvasios gelmių, kantriai ir su didžiule atsakomybe ieškoti (ir rasti) tautinio tapatumo šaknis, analizuoti, kaip galima kataklizmų laikotarpiais, ribinėse situacijose, išlikti nenugalėtu, kaip išlaikyti savo žmogiškąją, kilninančią esmę.

„Tavo bažnyčios rūsys“ – su didžiule talento jėga sukurtas, daugiasluoksnis, itin intelektualus, sudėtingas epinis pasakojimas. Sudėtingas jau vien savo užmoju, virtine problemų ir keliamų klausimų, į kuriuos autorius neskuba atsakyti, palikdamas skaitytojui padaryti išvadas. Istorizmo gija labai ryški visame romane, tačiau dar ryškesnė autentika, tikra, išjausta, o ne dirbtinė melaginga konstrukcija.

Tačiau bene svarbiausias rašytojo pasiekimas – tai tautinio identiteto paieškos. Seniai neteko skaityti tokių didžiule vidine šviesa pulsuojančių puslapių, kuomet herojai, atsidūrę konkrečiose dramatiškose ar tragiškose istorinėse situacijose, yra priversti rinktis ir elgtis pagal sąžinę ar pagal jiems patiems sunkiai suvokiamus ir nepaaiškinamus archetipus. Juk autoriui itin svarbu ne tik konstatuoti prarastą ryšį su užmirštais archetipais. Jam svarbu atkurti tą vienovę tarp dvasios praeities ir nūdienos.  

Minėtieji archetipai ir sudaro nesuvokto tautiškumo esmę. Tasai tautiškumas, jo paieškos ar įvardijimas V. Martinkaus kūrinyje tampa universaliu, neapsiriboja tik siauru parapiniu požiūriu. Norom nenorom prisimeni garsiąją vokiečių filosofo J. G. Herderio „Tautos dvasią“ (Volksgeist), ir toji Dvasia nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių pulsuote pulsuoja romane.

Autorius, pasitelkdamas istorinius (o kai kada ir išmoningus fantastinius bei mitinius) įvykius, pina sudėtingą meninį audinį, kuriame jungiasi daugybė likimo gijų, troškimų, vilčių ir netekčių. Per labai skirtingų herojų likimus, jų šeimų dramas, skaudžias sovietų ir nacių okupacijų patirtis pasiekiame ir mūsų dienas. Ir šiuose amžiaus sukrėtimuose, kai reikia pasirinkti – ne tik su kuo, bet ir kaip, romano veikėjai kaip išmanydami gina savo įsitikinimus, bando laikytis moralinio imperatyvo. Žmogiškumas kaip sąlyga toliau gyventi.  

Kitas labai svarbus ir ryškus šio kūrinio bruožas – sakralumas. Tikėjimo ir religijos tema taip pat yra vienas iš sudedamųjų romano stilistikos atradimų. Gilūs, jautrūs, dvasingumo kupini pamokslai, primenantys Tėvo Stanislovo atvėrimus, suteikia kiekvienam skirsniui ypatingą Ženklą.

Archetipai, Tautos dvasia ir Sakralumas. Ši trejybė nuolat pinasi tarpusavy, sąveikauja herojų likimuose, jų šeimų gyvenimuose, pasiekia ir mūsų dienas. Ir nūdienoje autorius talentingai įpina sakralinių motyvų, kaltės ir Atpirkimo temų. Visa tai artina romano herojus prie Pakylėjimo, Prisikėlimo – Resurrection, prie Šviesos, ir dažnai tasai nušvitimas ištinka jau po mirties. Bet svarbiausia, kad ištinka. Ir tai ne dirbtinis, vardan efekto sukonstruotas žmogaus mikrokosmo virsmas. Tai jau makrokosmo ir minėtos romano trejybės sąveikos logiška išdava.

Labai retas atvejis, kuomet literatūros pasaulis tampa makrokosmu, vaizdiniai ir magiški sutapimai – realybe. Tokį efektą sugeba pasiekti tik didžiulio talento rašytojai, tad drąsiai Vytautą Martinkų galiu lyginti su Johnu Fowlsu ar Jorge Louisu Borgesu, bet tik tam, kad postmoderno drignių priragavusieji suprastų jo meistriškumą.

Žinoma, visų pirma būtina ne paviršutiniškai perversti, o perskaityti, išstudijuoti visą solidžios apimties romaną – tai ne laisvalaikio skaitalai ar kokių patyčių lalaluškos. Autorius kūrinį skyrė žmonai Violetai Kamilei Bazaraitei ir panaudojo jos bajoriškos giminės legendas. Iš tiesų, kalbėdamas apie istorizmą romane, tai visų pirma ir turėjau omeny. Juk Violetos Kamilės giminės šaknys siekia XIV amžių, šaknijasi po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Žemaitiją, nukeliauja į Škotiją, žodžiu, fonas turtingam istoriniam romanui pasirinktas neatsitiktinai ir yra pagaunantis bei įdomus.

Toji „Sakmė apie retus giminės akmenis su epitafijomis jos personažams“ (tokia kūrinio paantraštė) iš tiesų yra Sakmė apie Gralio paieškas, tik vietoje Gralio romano kertine intriga tampa    

istorija apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Ir šit Reformacijos laikų Lietuva. Alchemikas iš Kėdainių gauna užduotį pagaminti žiedo kopiją. Mitas apie galias, kurias suteikia žiedas, audrina ne tik to meto didžiūnų vaizduotę.

Su tais žiedais (tikru ir netikru) autorius pasiekia ir XX amžiaus vidurį. Jie abu atitenka seserims – Jorei ir Agnei, ištekėjusioms už dviejų Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Karo mokyklos absolventų – Vykinto ir Danieliaus. Šeimų likimai dramatiški, karas ir okupacijos jas išskiria, Vykintas su Jore pokario metais, per stebuklą išvengę sovietų represijų, spėja pasitraukti ir atsiduria Amerikoje, o Agnės ir Danieliaus šeima lieka Lietuvoje.

Kaip „Gralis“-Žiedai paveikia šeimų likimus? Atneša nelaimes ir tragedijas? Ar nušviečia dramatiškų sandūrų akimirkose išsigelbėjimo ir Pakylėjimo šviesa?

Perpasakoti net svarbiausių siužeto vingių neįmanoma, tik turiu pabrėžti – V. Martinkus išmoningai ir meistriškai dėlioja pasakojimą, kiekvienam personažui rasdamas individualių spalvų, atspalvių, apibūdinimų, labai vaizdinga, įsimenanti teksto kalba, plačiai naudojami prisiminimai, minčių srautas, autorius dažnai leidžia atsiverti savo herojams, pats lyg likdamas nuošalėje ir tik retsykiais beaistriu tonu pakomentuodamas istorines peripetijas.

O jau detalių tikslumas, dokumentavimas – stebėtinas. Labai kruopščiai ir autentiškai rašytojas piešia daugelį įvykių, vietovių, charakterių. Juk šalia sugalvotų, sukurtų personažų veikia istorinės asmenybės, mažiau ar daugiau žinomos. Ypač tai pasakytina apie prieškarinį Kauną, sovietų ir nacių okupacijos laikotarpį. Šmėkščioja garsūs kūrėjai – Kipras Petrauskas, Salomėja Nėris, įvairiausi „tautinio fronto aktyvistai“, voldemarininkai (Ignas Taunys ir kt.), profesorius Purėnas, šiaulietis dailininkas Penzeliukas (Gerardas Bagdonavičius) ir daugybė kitų.

Toks būdas leidžia dar labiau įtikėti autoriaus pasakojimu, kuris skamba autentiškai ir realiai. Labai ryškios, įsimenančios scenos artėjant frontui, kai sprendėsi dilema – trauktis su vokiečiais ar organizuoti pasipriešinimą bolševikams miškuose. Dramatiški, jaudinantys Jorės pasakojimai apie gyvenimą Amerikoje, apie šeimos suirimą.

Tokių vietų būtų galima vardinti daugybę. Moterų paveikslai nutapyti itin meistriškai, pagautos nuotaikos, jausmų kaitos, atskirtis ir nelaimių nuojautos. O du antagonistai – Lietuvos kariūnai Vykintas ir totorių kilmės Danielius – tai dviejų skirtingų požiūrių sankirta. Priešiškų, nesutaikomų požiūrių į esmines moralines vertybes ir žmogiškumą sankirta. Autorius logiškai ir įtikinamai atskleidžia Vykinto laipsnišką degradaciją, o jo žūtis dvikovoje su Danieliumi simboliškai byloja apie esminių žmogiškumo kriterijų pergalę.

Po Vytauto Martinkaus romano galiu drąsiai kartu su minėtu E. Docxu sušukti, kad ne tik „Postmodernism is dead“, bet išties žengiame „į naują amžių – pavadinkime jį autentiškumo amžiumi ir pažiūrėsime, kaip mums jame seksis…“ Vytautas Martinkus – vienas pirmųjų, mūsų nūdienos literatūrai atvėrusių šiuos kelius.

3 komentarų

  • Jūratė Norvaišienė

    Šaunuolis Gediminas!Labai gili,detali recenzija.Reikėtų ją paviešinti kuriame nors periodiniame leidiny,pvz.Santakoj.Galėčiau patarpininkauti.Sėkmės.Jūratė

  • Salomėja Jastrumskytė

    Ieškosiu knygos!

    • dar viena puiki recenzija po V. Girdzijausko recenzijos Naujoje Romuvoje 2018, nr 2http://www.nromuva.lt/files/2018-2.jpg

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *