Gediminas Jankus. „Scenoje atgijusi atminties dvasia“ (recenzija)

Gediminas Jankus žvelgia į „Teatro klubo“ spektaklyje „Shalom, Bellissima!“ (rež. Ina Pukelytė) aktorės Olitos Dautartaitės meistriškai papasakotą litvakės, Kauno šviesuolės Bellos Shirin gyvenimą. Pasirodo, kartais Pažadėtoji žemė – visai ne ten, kur tikėtumeisi…

 

Gediminas Jankus

 

Scenoje atgijusi atminties dvasia

 

Retas režisierius išdrįstų scenoje atkurti šalia esančios asmenybės gyvenimą, pasakoti apie įvairius dramatiškus įvykius, autentiškas, neišgalvotas patirtis. Be to, ne vienas meistras, įpratęs prie didžių erdvių ir modernių techninių galimybių, savo užmojų nesugeba įgyvendinti nedidukėje erdvėje. Mažoji scena kelia visiškai kitus reikalavimus. Bet kokia teatrinė veidmainystė ar tradicinei scenai įprastos priemonės šiuo atveju neįmanomos. Reikia jausti didžiulę atsakomybę, pažinti ir pamilti istorijos herojų, surasti įtikinamą išraišką.

Tokios atsakomybės ir tikro, nuoširdaus autentiškumo apstu kameriniame kauniečių „Teatro klubo“ spektaklyje „Shalom, Bellissima!“. Taip, tai netradicinis visais atžvilgiais kūrinys. Manau, kad  pagrindinę savo misiją – skleisti šviesą ir dvasios kilnumą – pastatymas pasiekė. Teatrologė Ina Pukelytė, šio spektaklio režisierė ir dramaturgė, drąsiai ėmėsi neįprastos temos, įtaigiai ją perteikė.

O neįprasta šioji todėl, kad pasakojama apie mūsų amžininkę, litvakę, „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ ambasadorę Bellą Shirin. Scenoje, remiantis pačios herojės prisiminimais ir mintimis, atgimsta dramatiškas jos gyvenimas. I. Pukelytė, prakalbinusi šią šviesą ir nuoširdumu spinduliuojančią asmenybę, į spektaklį perkėlė svarbiausius Bellos nelengvo, kartais – dramatiško likimo epizodus.

Per stebuklą išgyvenę Holokaustą, išvaduoti iš nacių kaceto – Dachau koncentracijos stovyklos, Belos tėvai apsigyveno Kaune, čia ji ir gimė. Sovietmečiu, po ilgų vargų, šeima gavo leidimą išvykti į Izraelį. Tačiau Bella, kur bebūtų, kur likimas ją benublokštų – ar Izraelin, ar Amerikon – niekada nepamiršo Lietuvos ir gimtojo miesto, į kurį traukte traukė sugrįžti.

„Savo klejonėse Izraelyje vis dažniau regėdavau Kauną. Vaidenosi kaip tolima Pažadėtoji žemė, kurioje lakstau sau basa dulkėta Laisvės alėja. Vos tik pagalvodavau apie Lietuvą, jausdavausi laiminga“, – štai taip aktorės Olitos Dautartaitės balsu prabyla Bella.     

Akt. Olita Dautartaitė. „Shalom, Bellissima!“, rež. I. Pukelytė. Laimio Steponavičiaus fotografija

 „Shalom, Bellissima!“ iš esmės yra monospektaklis, kuriame didžiausias krūvis tenka būtent vienai aktorei. Režisierė I. Pukelytė, puikiai jausdama kamerinės erdvės specifiką, labai vykusiai parinko atlikėją. Olita Dautartaitė – įstabi aktorė, sukūrusi per 80 įsimintinų vaidmenų, plačiai pagarsėjusi savo poezijos skaitymais, kūrybinėmis programomis – šį kartą scenoje sunkiai atpažįstama.

Tai ypatingos vidinės jėgos vaidmuo. Su didžiule įtaiga, betarpiškumu, beribiu nuoširdumu ir meile Olita pasakoja Bellos gyvenimo istoriją, pasakoja taip, lyg pati būtų visa tai išgyvenusi, iškentėjusi. Mane stebina jos išraiškos priemonių gausa – juk vaidina ne tik veidas, bet visų pirma balsas, rankų mimika, žingsnis, tampantis netikėtu veržliu šokio judesiu. Matome gaivališką, gilų charakterį, nepasiduodantį aplinkos beprasmybei, išlaikantį optimizmą, tikėjimą Gėriu. Matome ir tikime, mus pakeri šis išties retas sceninis paveikslas, kupinas gilumo, įtikinantis, kruopštus psichologinis portretas.

Preciziškai apgalvotas kiekvienas aktorės judesys, kiekvienas kūno kryptelėjimas bei ritmas. Spektaklio ritmika pagavi – it jūros banga mus užplūsta sielvartinga vidinė, sunkiai tramdoma rauda; tai visai kita, šviesia ir tyra gaida nuskamba graži vaikystės ir gimtojo miesto vizija, jaudinantys prisiminimai tampa leitmotyvu ir vis skambesne gaida aidi scenoje.

Jaunieji atlikėjai Kamilė Mileikytė ir Rokas Lažaunykas su dramaturge, režisiere Ina Pukelyte ir aktore Olita Dautartaite. Laimio Steponavičiaus fotografija

Be abejo, O. Dautartaitei padeda ir tinkamai sustyguotas-surežisuotas ansambliškumas. Režisierė, praplėsdama monospektaklio ribas, papildė jį dviem jaunais atlikėjais Kamile Mileikyte ir Roku Lažaunyku, kurie tampa išmaniais sceninės Bellos talkininkais, įvykių ir veiksmo komentatoriais, galų gale, skirtingos nuomonės ir nuostatų reiškėjais. Be to, pasakojama ne tik vienos šeimos ir asmenybės istorija, kalbama daug plačiau, apibendrintai: apie litvakų kultūrą, apie žydų tradicijas – šventes, ypatingus nacionalinius patiekalus, prieškario bendruomenės gyvenimą, – ir abu jauni aktoriai padeda giliau ir išsamiau atskleisti tuos subtilius atminties ir savimonės klodus.

Jie, vadovaujami Olitos-Bellos, ruošia žydų virtuvės užkandžius, ginčijasi, komentuoja jos pasakojimus, vienas – skepsio ir abejingumo neslėpdamas, kita – priešingai, istorijas jautriai išklausydama ir retsykiais susigraudindama. Tačiau ir tie pasižodžiavimai, nelabai rimti, atmiežti geranoriško humoro dozėmis, daugiau skirti veiksmo pagyvinimui, o ne draminio konflikto vystymui. Dramos užuomazgos nublanksta prieš žydų virtuvės užkandį – garsųjį silkės foršmaką, kuris gaminamas mūsų akivaizdoje, ir kiekvienas žiūrovas gali jo paskanauti, kaip ir kelių kitų tradicinių šventinių valgių.

K. Mileikytė ir R. Lažaunykas, talentingi jauni aktoriai, plastiški ir judrūs, savo intarpais bei komentarais gražiai papildo pagrindinės herojės pasakojimą, padeda akcentuoti svarbiausius, dramatiškus jos gyvenimo tarpsnius.

Šie intarpai, prisodrinti vaizdingų pasakojimų apie prieškario Kauną, apie to meto litvakų kultūrą – muziką, teatrą, varjetė, orkestrus ir garsiuosius menininkus (pakanka paminėti vien talentingųjų muzikantų ir kompozitorių Hofmeklerių šeimą) – suteikia ne tik veiksmui, bet ir tinkamai sustyguotam vidiniam vyksmui motyvuotą istorinės atminties klodą, akcentuoja bendrystę, suartėjimą ir tarpusavio supratimą.

Spektaklio „Shalom, Bellissima!“ pagrindinė herojė Bella Shirin. Laimio Steponavičiaus fotografija

Dar kartą būtina prisiminti šios pjesės ir spektaklio svarbiausią prototipą – šviesuolę, aktyvią visuomenininkę, KEKS-2022 ambasadorę Bellą Shirin. Prisiminti ir nusilenkti jos atliekamai kilniai misijai – skleisti bičiulystę tarp tautų, pasakoti apie žydų kultūrą prieškario Kaune, apie mūsų bendrystę. Vienas svarbiausių jos priesakų – negalima gyventi vien skaudžia praeitimi, reikia kalbėti apie šviesius dalykus, kurie mus vienijo – apie lietuvius, nacių okupacijos metais gelbėjusius žydus, padėjusius jų šeimoms. Taip, tragiškas jos gentainių likimas neužmirštamas, budeliams ir jų pakalikams jokios atleidos nebus, tačiau dabar privalome prisiminti kilniuosius ir tauriuosius, tieskime jiems rankas, kalbėkime apie juos. Tieskime supratimo tiltus.

Būtent šios mintys tampa svarbiausiomis ne tik spektaklyje „Shalom, Bellissima“. Šios idėjos ir nuoširdus Bellos Shirin kvietimas sklinda vis plačiau ir mūsų kasdieniame gyvenime, pasiekia vis platesnius sluoksnius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tikrai ryškus ir ypatingas KEKS-2022 akcentas. Ir fenomenalus – juk labai retas atvejis, kai ir gyvenime, ir scenoje mums byloja šviesioji Atmintis, kurią gaivina kilni ir tauri Bellos Shirin dvasia.              

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *