Gediminas Jankus. „Petro Palilionio memografinės staigmenos“ (recenzija)

Gediminas Jankus. Zenono Baltrušio fotografija

 

JAV mokslininkai įvardija 60 memuarinės literatūros žanrų variacijų, o štai rašytojas Petras Palilionis naujausioje savo knygoje „Pirmieji memografai“ siūlo 61-ąją. Apie atminties išsaugojimą lietuvių literatūroje, memografų ypatumus ir leidinyje sutinkamų asmenybių (Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Pranas Volertas) svarbą pasakoja Gediminas Jankus.

 

 

Gediminas Jankus

 

Petro Palilionio memografinės staigmenos

 

Dokumentinė, fakto memuaristika mūsuose dar retoka, ir paaiškinimų ar pasiteisinimų galima išgirsti įvairiausių. Man įstrigo kažkada išeivijos spaudoje skelbta mintis, esą lietuviai vengia šio žanro dėl savo verksmingumo ir pernelyg didelio kuklumo – juk kaip čia atrodys, kuomet pats aprašinėsi kokį didžiavyrį ar šviesuolį, tuo pačiu lyg ir pasigirdamas garbinga pažintimi bei bendravimu. Tikėtina, jog dėl tokio hipertrofuoto požiūrio praradome daug autentiškų liudijimų, dokumentinių atsiminimų.

Tiesą sakant, gal ne tik dėl lietuviško nusikuklinimo. Be abejo, yra ir kitų elementarių priežasčių – atidėliojimas, laiko stoka, galų gale, autentiškų dokumentų – laiškų, dienoraščių, pagrįstų liudijimų – trūkumas.

Kita vertus, kaip iš gausybės rago pasipylė kitokio pobūdžio atminai, įvairiai apibūdinami – memuarinis dienoraštis, memuarinė-autobiografinė proza, memuarinė apybraiža, netgi meditacinė memuaristika (nugirdau, kad anglų profesorius J. Bloomquistas tokių suskaičiuoja 37, o amerikiečių literatūrologės A. Smith ir J. Watson skiria net 60 žanrinių variacijų). Pakanka paminėti Irenos Aleksaitės, Audronės Girdzijauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio ir kt. įvairiai memuaristikai priskirtinų knygų.

Tačiau nei anglų, nei amerikiečių profesūros kruopščiai sudėliotose gan nuobodžiose atminties literatūros lesyklėlėse ir labai norėdamas nerasi termino memografai, tad visai pelnytai poetas, dramaturgas Petras Palilionis savo naująja knyga „Pirmieji memografai“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019) tampa dar vienos, jau 61-osios, variacijos autoriumi.

P. Palilionis jau senokai itin solidžiais biografiniais romanais „Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001) bei „Tautos šauklio aidai: etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2011), kuriuose daugybė kruopščiai dokumentuotos, įvairiais šaltiniais ir archyviniais dokumentais paremtos lig tol nežinotos medžiagos, užėmė itin svarią, net prizinę vietą tarp tokio žanro kūrinių. Savo biografines knygas-tyrimus pavadinęs „apmatais“ ir „etiudais“, autorius, be abejo, persikuklino, nes šios beletrizuotos, pagaviai parašytos klasikų biografijos jau tapo chrestomatinėmis.

„Pirmuosiuose memografuose“ P. Palilionis apsiriboja trijų garsių kūrėjų laiškais, autentiškais pokalbiais ir autoriniais komentarais. „Šioje knygoje dar kartą sutiksite mūsų kultūros asmenybes, kurių daugiau niekada nebebus“, – trumpame įvade pažymi autorius. Pasirinktas ir kitoks, nenaudojamas žanras – memografinis, taip suteikiant nūnai užguitam epistoliariniam palikimui naują prasmę ir reikšmę. Panaudojant anksčiau neskelbtus laiškus, komentarus, garso įrašus, archyvines nuotraukas, čia kalbama apie rašytojo pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą. Tad ir sudaryta ji iš trijų dalių – „Iš akių, bet ne iš širdies“, „Upė ir žemė“ bei „Esu keistos sudėties žmogus“.

Didžiausia dalis – beveik 100 puslapių – skirta Bern. Brazdžioniui, o Just. Marcinkevičiui ir V. P. Volertui – tik po keliasdešimt. Žinoma, tai nesumažina šių dviejų autorių laiškų-atsivėrimų bei komentarų įvairiomis temomis svarbos. Bern. Brazdžionis, su kuriuo P. Palilionis pradėjo susirašinėti dar Atgimimo metais, ir kurį, įvairiausius aštrius kampus diplomatiškai nugludinęs, įkalbėjo tapti jau Nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, vėliau globojo ir lydėjo kelionėse per Lietuvą, rūpinosi jo eilėraščių rinkinių leidimu, be abejo, mylimas ir autoriui brangus. Susikaupusio nemenko dokumentų, laiškų bei įrašytų pokalbių archyvo pakako ne tik jau minėtam akademiniam biografiniam romanui „Tautos šauklio aidai“ (už kurį P. Palilionis pelnė pirmąją garbingą Bern. Brazdžionio literatūrinę premiją), bet ir naujajai knygai.

„Auga mūsų namelis / Lig dangaus, lig dangaus / O namelyje – laimė / Nieko nieko daugiau.“ Aldona ir Bernardas Brazdžioniai „Laimės namelyje“ po 50 metų. P. Palilionio fotografija

Bern. Brazdžionio kūrybiškumas, tautinės dvasios atskleidimas, mūsų savastimi ir didžiule paspirtimi tragiškų virsmų akivaizdoje tapę jo posmai, galų gale, nuosekli principinga laikysena sovietinės ideologijos ir jos skelbėjų atžvilgiu, verti pagarbos. „Tūkstančių nekantriai lauktas, šimtų entuziastingai sutiktas, dešimčių su ašaromis akyse garbintas, lietuvių literatūros klasikas Bern. Brazdžionis tolsta. Tolsta greičiau, negu buvo galima tikėtis“, – rašė P. Palilionis „Tautos šauklio aidų“ epiloge. Pasak jo, reikia bandyti tą „bauginantį tolsmą“ pristabdyti.

Dar kartą trumpai primindamas Poeto kūrybinį kelią, knygoje „Pirmieji memografai“ autorius negaili kritiškų pastabų dėl mūsų klasiko blėstančio atminimo – šit Kaune nebeliko ir Bernardo Brazdžionio (beje, miesto Garbės piliečio) literatūrinės premijos, nesutvarkoma rūdimis nusagstyta Poeto biusto „kolona“, ir, kas bene skaudžiausia, neįvykdyta Poeto valia, pareikšta dar 1990 m. – įsteigti Išeivijos kultūros muziejų Brazdžionių šeimos namelyje…  Namelis, ko gero, liks uždaras, pasikeitus savininkams, jo ateitis apskritai neaiški. Tokiu atodūsiu baigdamas savo trumpą įžangą, toliau P. Palilionis pateikia dar neskelbtą susirašinėjimą su Poetu nuo 1989-ųjų. Tais metais Bern. Brazdžionis buvo su didžiule meile ir entuziazmu sutiktas gimtinėje, tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, ir savo laiškuose nuoširdžiai dėkoja P. Palilioniui už tokį mielą priėmimą, globą ir rūpestį. 1989–2010 m. P. Palilionis vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, ir būtent jo pastangomis įvairiapusis Poeto sugrįžimas tapo įmanomas.

Skelbiamas susirašinėjimas apima 13 metų laikotarpį, paskutinis Poeto laiškas rašytas 2002 m. gegužę. Netrukus, liepos 11 d., jis mirė. Vartant šį neįkainojamą rašytinį bei įrašytų pokalbių palikimą, prieš mus iškyla kitoks Bern. Brazdžionis – ne pranašas, ne „Tautos šauklys“, o nuoširdžiai dėl atgimusios, laisvos Tėvynės sunkumų ir paklydimų besisielojantis kūrėjas, gyvai besidomintis įvairiomis aktualijomis, knygų leidyba, besidalijantis savo atvėrimais ir mintimis.

Laiškai atskleidžia vis nuoširdesnę dviejų kūrėjų draugystę, tampa vis atviresni, „giminiški“. Poetas dalinasi su P. Palilioniu savo planais, ir kūrybiniais, ir „žemiškais“, pateikia visokiausių idėjų ir prašymų. Juos skaitydamas pajunti ne tik Bern. Brazdžionio „gyvenseną ir būseną, meiles ir nemeiles“, bet ir jo pašnekovo P. Palilionio ypatingą rūpestį, supratimą ir bičiulystę. Regis, prieš akis praslenka ilgas laikotarpis, užpildytas svajomis, siekiais, konkrečiais darbais. Savotišku šio skyriaus post scriptum tampa papildomos autoriaus pastabos – „Apie baravykus viename (Atgimimo) puode“, „Kuo tebelesinamos (kartais) žiniasklaidos antys“, „Laimės namelio (ne)laimės“. Ši, paskutinė, pasakoja visą Brazdžionių namelio epopėją, išsamiai išdėstyti ir planai, ir siekiai, ir autoriaus pastangos įvykdyti kolegos paskutiniąją valią.

Antrasis memografas skiriamas klasikui Justinui Marcinkevičiui. P. Palilionis skelbia keletą Poeto autografų, palinkėjimų, didelio, išsamaus interviu įrašą. „Didžiajam Kauno Petrui – Ačiū Tau! Ir – būk!“, „Mielam Petrui – didelius darbus dirbančiam, žmonėms (ir man jų tarpe) padedančiam – ačiū!“ – tokie garsaus kūrėjo autografai byloja apie jo pagarbą ir nuoširdumą. Tačiau autorius tuos savo „didelius darbus“ pamini lyg tarp kitko. Didžiausią dėmesį jis skiria iki šiol neskelbtiems Poeto atsivėrimams, publikuoja jo itin jautrią ir gilią kalbą, pasakytą 1971 m. Pilotiškėse, atidarant Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį muziejų.

Kai poetas būdavo ir vairuotojas… Genovaitė ir Justinas Marcinkevičiai prie nuosavo žiguliuko Nidoje, apie 1985 m. P. Palilionio fotografija

Bene įdomiausia ir labiausiai intriguojanti – Just. Marcinkevičiaus ujimo istorija ir jos užkulisiai. 1991 m. birželį LTV Vytauto Matulevičiaus laidoje „Krantas“ Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas apkaltino „Sąjūdžio dvasingiausią figūrą“, garsųjį poetą, neva bendradarbiavus su KGB ir jos užsakymu parašius apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. P. Palilionis pasakoja, kad tuometinė Rašytojų sąjungos valdyba, kurios nariu buvo ir jis, privalėjo reaguoti, apie tai buvo diskutuojama posėdyje. Pasak jo, „žmogiška užuojauta, kolegiškas solidarumas maišėsi su lipniomis dvejonėmis“. Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad tai organizuotas puolimas prieš vieną žymiausių mūsų poetų. Iš pasalų, jam nedalyvaujant… Rašytojų sąjungos valdyba tada paskelbė Just. Marcinkevičių ginantį pareiškimą, tiesa, gana atsargų. Tik po Poeto mirties išspausdintas jo iškentėtas, skausmingas atsakymas puolikams. Rutuliodamas šią temą, P. Palilionis pasitelkia ir rašytojo Vytauto Petkevičiaus liudijimą, kuriuo sugriaunama Just. Marcinkevičių juodinanti klastotė.

Trečiasis, pakutinis memografas „Esu keistos sudėties žmogus“ skiriamas garsaus išeivijos prozininko Vytauto Prano Volerto atminimui. „Fizikas-lyrikas“ viename asmenyje, taip jį apibūdina P. Palilionis. Iš tiesų, V. P. Volertas buvo pagarsėjęs matematikas, elektronikos specialistas, kosmoso programų dalyvis ir ilgametis NASA bendradarbis, o tuo pačiu sugebėjo sukurti ir išleisti 15 romanų, daugiausia – apie Amerikos lietuvių gyvenimą.

Publikuojami V. P. Volerto laiškai P. Palilioniui, datuojami nuo 1996 iki 2012 m., galima sakyti, beveik iki jo mirties. Iš tiesų labai mažai žinome apie šį rašytoją, jo kūrybą. Bene trys jo romanai pelnė prestižines išeivijos literatūros premijas, V. P. Volertas imdavosi ir recenzijų, apžvalgų, buvo įvairių vertinimo komisijų nariu. Ypatingas jo nuopelnas organizuojant literatūrinį konkursą „Tūkstantis metų Lietuvai“, kurio laureatais 2010 m. tapo kauniečiai rašytojai Petras Venclovas ir Violeta Židonytė.

Laiškuose atsiveria intelektuali, kūrybiška asmenybė, kuriai rūpi amžini būties klausimai, kuri trokšta menišku įprasmintu žodžiu pasakyti daug svarbių dalykų, kuri mato ir jaučia išeivijos problemas ir skaudulius, apie tai rašo savo kūriniuose.

Taigi, galima teigti, kad Petro Palilionio „Pirmieji memografai“ – reikšminga ir svarbi knyga, dokumentuotas neramios, dramatiškos virsmo epochos dienoraštis, įtaigiai atskleidžiantis mūsų garsiųjų kūrėjų nežinomas gyvensenos, jausenos ir pasaulėžiūros puses. Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Pranas Volertas… Autoriaus dėka, „jų bauginantis tolsmas“ sustabdytas, jie nenutolo, o  tapo mums dar artimesni, brangesni, suprantamesni.         

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *