Gediminas Jankus. „Pandemoniumas“

Gal tai broma, atverta ing viečnastį? Gal už jos – amžinybės slėpiniai? Stumtelėjau vieną masyviųjų durų pusę. Dar kartą. Dar stipriau. Jos labai lėtai truputį prasivėrė, pro tarpelį buvo galima įkišti ranką. Pirštus nutvilkė netikėtas šaltis, nebeiškęsdamas skubiai ištraukiau plaštaką. Ji buvo pamėlusi, nieko nebejaučiau, tik mačiau, kaip akyse bąla pirštų galai.

Gediminas Jankus. Iš asmeninio archyvo

Vienas ryškiausių prozininko Gedimino Jankaus kūrybos bruožų – atsitolinimas nuo kasdienės, gerai pažįstamos tikrovės buitiškumo, jos perkeitimas, ieškant kelio į sapniškas, fantasmagoriškas, mistiškas realybes. Kuo gali baigtis pernelyg didelis įsijautimas į daktarinę disertaciją, kur atveda filosofija, tik sapną pripažįstanti tikrąja realybe, skaitykite novelėje iš šiuo metu rašomos knygos „Riteris, Mirtis ir Velnias“.

 

Gediminas Jankus

 

Pandemoniumas*

 

Ar verta aiškinti ar įrodinėti, kad mus supanti realybė tėra fikcija, mums primesta, laikanti melo ir apgaulės pinklėse, modeliuojanti mūsų gyvenimus? Mes esame mirę, ir pasaulis miręs, aplink mus – vien miruoliai. Nėra gyvasties, yra tik bedvasė imitacija. Nėra jausmų, kančios ir vilties, yra tik blyškūs šešėliai, judantys virtualioje erdvėje. Mes patys esame virtualūs miruoliai.

Apsikrovęs postmoderno filosofų knygomis, citatomis ir nuorodomis, nuolat nardydamas ir spustelėdamas copy paste kompiuteryje, rašiau jau spėjusią įkyrėti daktarinę disertaciją „Metateorinis imanentizuojantis mąstymas ir tikrovės neįmanomumas“. Mano disertacijos vadovas, garsusis profesorius Akselis Bonč-Brujevičius, ne tik rekomendavo nūdienos filosofus – Jeaną-François Lyotard’ą, Gilles’į Deleuze’ą, Michelį Foucault, – bet ir nuolat primindavo senuosius klasikus.

– Juk Platonas, vėliau – Friedrichas Nietzsche’ė, Martinas Heideggeris, kalbėjo apie fragmentišką tikrovę, iš tiesų – visišką fikciją, o aš teigiu, jog nebelieka jokių ribojančių veiksnių, iškyla transgresyvus kaitos poreikis, ir tas tikrovės negalimumas akivaizdus, realybė taip nuvertėja, kad tampa simuliuojančia regimybe, galų gale mes priversti tikrovę sugalvoti, sukurti, sufantazuoti, todėl paprastas sapnas su savo simboliniais vaizdiniais tampa tikrąja realybe! – aiškindavo profesorius Akselis, paniekinamai perkreipęs lūpas. – Sapnuok, sapnuok, mano jaunasis filosofe, ir tu atsidursi tikrame pasaulyje, ne vaizdinyje! 

Išsausinęs smegenis, nuolat sopančia galva, nė nesulaukęs prietemos, it pakirstas krisdavau į lovą ir tikrai sapnuodavau. Bet prisimindavau tik fragmentus, kažkokias nelogiškas nuotrupas. Argi tai – tikrasis pasaulis? Trūkinėjantis, be jokio ryšio ir prasmės. Tiesa, jame karts nuo karto šmėkšteldavo Bonč-Brujevičius, Heideggeris ar Nietzsche’ė, o Arthuras Schopenhaueris kartodavo, kad mano pasaulis tėra valia ir vaizdinys. Valia ir vaizdinys. Įsivaizduojama realybė, tik kažkokios valios pastangomis kuriama iš fikcijos.

– Mūsų įsivaizduojamai tikrovei stinga būtent tikrumo, ir tas tikrumas surandamas sapne, – tikino profesorius Akselis. – Būk kantrus, gilinkis į kiekvieną diskurso statusą ir taip redukuosi postmodernizmo būvio apibrėžimo problemą nuo kontekstinio lauko. Ko aš siekiu? Siekiu metateorinės artikuliacijos, ir mano tekstai skleidžiasi atvirkštiniu būdu – įsivaizduojamais ir simboliniais vaizdiniais.  

Gal ir simboliniai, tačiau labai keisti vaizdiniai lankė mane sapnuose, pradėjau nebesuvokti įprastos kasdienybės ir realios tikrovės. Mano tikrasis būvis vis labiau siejosi su sapno vizijomis, ir ne kartą pabudęs prisimindavau Schopenhauerio žodžius apie kvailą ir beprasmę daugelio žmonių būtį – blyškų ilgesį ir mieguistą svirduliavimą per gyvenimo atkarpas iki pat mirties. Nenorėjau būti gamtos užvestu laikrodžio mechanizmu ir kartoti varganą įprastą kelią nežinia kuriam galui. Profesoriaus Bonč-Brujevičiaus „metateorinė artikuliacija“ gal ir yra beprasmės, iliuzinės tikrovės įvaizdis? Gal simboliniai vaizdiniai – tikroji realybė?

Sapne eidamas tuščiomis nepažįstamo miesto gatvėmis, žvalgiausi į pseudoklasicistinio stiliaus didžiulius pastatus, išrikiuotus abipus plačių bulvarų, lipau akmeninėmis terasomis, papuoštomis gipsiniais liūtais aptrupėjusiomis nosimis. Sukau nesuvokiamus viražus, lipdavau žemyn, vėl kildavau, prieš akis atsiverdavo plytinti žemuma su skurdžia augmenija ir apgriuvusiais, apleistais pastatais. Aš nieko nesutikau, nė gyvos dvasios, bet tai manęs visiškai nestebino.

Atsidūriau prie didžiulių durų, tiesiog netikėtai atsitrenkiau į jas. Gotikinio stiliaus, išpuoštos meistriškomis medžio skulptūromis, ornamentais ir arabeskiniais raižiniais. Sustojau ir užvertęs galvą bandžiau įžvelgti viršutines figūras. Senovinės dvipusės durys, ko gero, vedė į bažnyčią, kurios klaidžiodamas nė nepastebėjau.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Gal tai broma, atverta ing viečnastį? Gal už jos – amžinybės slėpiniai? Stumtelėjau vieną masyviųjų durų pusę. Dar kartą. Dar stipriau. Jos labai lėtai truputį prasivėrė, pro tarpelį buvo galima įkišti ranką. Pirštus nutvilkė netikėtas šaltis, nebeiškęsdamas skubiai ištraukiau plaštaką. Ji buvo pamėlusi, nieko nebejaučiau, tik mačiau, kaip akyse bąla pirštų galai.

Atsidūriau automobilyje. Važiavau nežinomu keliu iš nežinomo miesto, sukiojau vairą viena ranka. Staigūs posūkiai, viražai, nespėjau nė sumoti, kaip atsitrenkiau į kažkokią kliūtį.

Ir prabudau.

Ranką maudė, pirštai dar buvo pabalę, it negyvėlio, tačiau palaipsniui atšilo, atgijo.

– Artėji, jaunikaiti, artėji! – mįslingai pratarė profesorius Akselis Bonč-Brujevičius, išklausęs mano sapną. – Artėji prie tikrovės.

Ir po pauzės, žvelgdamas man į akis, įtaigiai pakartojo:

– Sapnuok. Sapnuok. Sapnuok.

Ir aš sapnavau. Pamiršau daktaro disertaciją, pamiršau kartais sunkiai suvokiamus profesoriaus pamąstymus, įsiminiau tik jo tezę apie „tikrumą sapne“ ir norėjau kuo greičiau pajusti tą tikrumą. Norėjau gyventi tikrumu, o ne vizijomis.

Panirdavau į sapno tikrovę, bent taip pradėjau manyti. Klaidžiodavau ar važinėdavau nepažįstamais keliais, miškų vilkduobėm, įsukdavau į svetimus ištuštėjusius miestelius ar kaimus, ir vis atsidurdavau prie tų pačių milžiniškų durų.

Jau kartą pamokytas, nebandžiau jų atidarinėti, tačiau knietėjo pamatyti, kas yra viduje, kokie tikrumo slėpiniai ten slypi. Trepsėdamas prie bromos, vyliausi, kad kas nors užeis ar išeis, tačiau aplink nesijautė jokio judėjimo. Rodės, viskas sustojo, nešiureno medžių lapai, balzgani debesys nejudėjo. Ir tyla.

Smalsumas nugalėjo baimę. Vyliausi nesušalti, juk tik trumpam. Tik trumpam. Tačiau šį kartą bromos nepavyko stumtelt. Atrodė, kad ji užrakinta, užremta, užbarikaduota.

Ir prabudau.

Ir neleisk mūsų gundyti bet gelbėk mus nuo pikto neleisk gelbėk irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo jis nuolat sukasi jis nuolat šalia jis budi siunčia vaizdinius sapnus kiekvieną garstyčios grūdo silpnybę ir abejonę skatina įpučia verčia paverčia didžiuliu akmeniu našta nepakeliama ir tuoj išeitį pasiūlo išdėlioja pasaulio laikino blizgučiai turtai gobšiems garbė pavydiems valdžia menkystoms gelbėk mus nuo pikto irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo

Toliau rašau savo daktarinę. Tiesą sakant, toks ir rašymas. Perskaitinėju sudėliotus tekstus, peržiūriu bibliografiją. „Metateorinis imanentizuojantis mąstymas ir tikrovės neįmanomumas“. Kokia nuobodybė, kokie dirbtiniai, negyvi terminai, – juk tai kažkokios aloginės konstrukcijos, nemokšiški vertalai iš užsienio kalbų. Kam ji reikalinga, ši disertacija? Tuštybės pamaloninimui? Kas ją skaitys, kas vertins? Grupelė savimi patenkintų vietinių pliuškių apsišaukėlių, vadinančių save filosofais, vagiančių idėjas, teorijas, išvadas iš vakariečių ir pateikiančių jas kaip savas?

Ką tarp jų veikia garsusis profesorius Akselis Bonč-Brujevičius, mano daktarinės vadovas? Kodėl jis, kūręs sunkiai suvokiamą sistemą (dėl keistų terminų, painumo ir mįslingumo vadinome jį, kaip senovės graikų Herakleitą, Tamsiuoju), sukasi menkų epigonų interpretatorių tarpe? Jaučiasi pamalonintas dėmesio ir pagyrų?

Mildos Kiaušaitės fotografija

Kaip bebūtų, profesoriaus įtaiga buvo neginčytina, jo drąsus realybės nuvertinimas (simuliuojanti regimybė) ir programinės tezės, kad mes priverčiami tikrovę sukurti ir kad paprastas sapnas su savo simboliniais vaizdiniais tampa tikrąja realybe, man padarė didžiulį įspūdį. Tikėjau tuo ir veržiausi į tą realybę.

Paniręs į sapną, po kelionių, važiavimo nežinomais keliais ir šunkeliais, vėl atsidūriau prie paslaptingos bromos. Nustebau, išvydęs puošniąsias duris atvertas. Dar labiau nustebau, kuomet prie manęs priėjo du pusnuogiai, tik juodomis odinėmis tamprėmis pasidabinę raumeningi vyrukai ir pradėjo siūlyti įvairias erotines prekes – sekso žaisliukus. Jie marmaliavo man visiškai nesuprantama kalba, o aš bandžiau paaiškinti, kad man nieko nereikia. Apsidairęs pamačiau šalia durų įrengtą nedidukę mugę su mažyčiais prekystaliais, spalvingomis vėliavikėmis ir sukabinėtomis panašiomis prekėmis.

Jaunikaičiai darėsi vis įkyresni, tiesiog lipte lipo, ir aš, vos ne vos išsiveržęs, skubiai pro atvertas duris įsmukau į vidų. Nutvilkė šaltis, tačiau ne toks svilinantis, kaip pirmą kartą. Atsivėrė įspūdingas vaizdas – prietemoje bolavo stamantrios ornamentuotos kolonos, šaunančios į neįžvelgiamas aukštumas, didžiulės, kilimais nuklotos menės buvo išpuoštos marmurinėmis statulomis ir paveikslais. Kur ne kur stūksojo masyvūs sarkofagai, virš jų kybojo senos puošnios vėliavos, išsiuvinėtos spalvingais herbais.

Tačiau grožėtis ilgai neteko – paskui mane vidun įsliuogė abu jaunikaičiai, ir mano kantrybė baigėsi. Vieną jų taip stumtelėjau, kad tasai susverdėjęs kluptelėjo.

– Tu, šūdo gabale! – staiga išgirdau isterišką riksmą. – Taip, taip, tu tikras šūdo gabalas, jei drįsti taip elgtis! Tu negerbi mūsų teisių ir laisvių!

Pamačiau iš šoninės navos išnyrančią neaiškią būtybę, kuri spiegte spiegė, badydama mane pirštu. Jai atitarė kiek sodresni balsai:

– Ar žinai, kur tokių, kaip tu, vieta? Būdoj. Marš į būdą, Domine canis, marš!

– Juk jis – tikra Dievo beždžionė! Gal net tiki į Šventąją Trejybę?

Mane apsupo pasipiktinusių, čaižiai klykiančių, viens į kitą stebėtinai panašių žmogystų būrys. Jie tiesė kibias rankas, trypė kojomis, klyksmas buvo nepakeliamas. O aš, kaip dažnai būna sapne-slogutyje, negalėjau nė pajudėti. Troškau kuo greičiau pabėgti, bet kojos it švininės, tik trypčiojau vietoje, laukdamas susidorojimo.

Netikėtai klyksmai ir trypimas baigėsi. Įsiviešpatavo mirtina tyla. Mane apstojusios žmogystos traukėsi, pagarbiai susilenkusios. Nustebintas apsižvalgiau. Pamačiau aukštą, juodai apsitaisiusį vyrą su didžiule skrybėle plačiais kraštais. Jis stovėjo, atsukęs man nugarą, ir kažką aiškino aršiųjų klykautojų būriui. Atsisuko. Ir aš nustėrau. Tai buvo profesorius Akselis Bonč-Brujevičius, sunkiai atpažįstamas ir dėl aprangos, ir pakitusios išorės.

– Salve, būk pasveikintas, mano jaunasis filosofe, pasveikintas tikrojoje realybėje! Ar tau patiko sutiktuvių ritualas?

Nelaukdamas atsakymo, jis tęsė, paniekinamai perkreipęs lūpas:

– Kolegos, būkite pažįstami, tai naujasis draugas, mano talentingasis famulus. O šis šaunus būrys –  mano artimi pagalbininkai. Tikrosios realybės adeptai. Juk tu tvirtai išpažįsti Tikrąją realybę?

Aš kinktelėjau galvą. Profesorius tęsė:

– Susipažink ir tu. Ši graži mergaitė – Isteriškas Spiegis, šalia – Sardoniškas Juokas, juos supa Šleivasparnis, Kėbla, Draskūnas, Skalikas, Pramuškaktis, Uodegonas, Grobišius, Naguotis, Šaipokas, Pasiutruolis ir Slibingalvis**. Ar visus suminėjau?

O taip, Doctor Angelicus – nuolankiai suošė visi išvardinti.   

Sapnas – tikroji realybė, žinoma, trūkinėjo, nežinia kaip jau atsidūriau prie kažkokios pakylos, primenančios altorių, čia stovintis basas Nuodėmklausys Paternoster skaitė:

– Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries. Moteris buvo apsivilkusi purpuru, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais, susijuosusi juodu diržu, nusagstytu deimantais. Ji laikė rankoje aukso taurę, o iš burnos ji spjaudė išgliaudytas saulėgrąžas. Ir nusėta buvo visa sosto papėdė tuščiais lukštais. Ir siuntė ji visus tikinčiuosius žemės sūnus ir dukras labai toli. Ją matydamas, aš džiūgavau ir ją garbinau, parpuolęs ant kelių. Ak, Babele, mūsų visų Viltie, gelbėk mus.

Pasigirdo aplink susirinkusių mano naujųjų draugų plojimai, po to darniu choru jie pakartojo paskutinius Paternoster žodžius ir tvarkinga eilute išsirikiavo priešais jį. Kiekvienas ant liežuvio galo gavo po paplotėlį, primenantį krikščionių Komuniją, tik jie buvo juodut juodutėliai. Žinoma, ir aš priėmiau tą juodulį, kurio niekaip negalėjau nuryti ir dar ilgai gurkiau seiles.

Tikroji realybė stebino. Atsidūriau didžiuliame, beveik tuščiame amfiteatre. Iš kažkur žinojau, kad netrukus turi nuskambėti Vincenzo Bellinio „Norma“, tačiau išgirdau tik čaižius, klausą rėžiančius ir kažką šlovinančius himno garsus.

Viskas čia buvo svetima, neįprasta, nejauku. Prie šalčio įpratau, visi buvome melzgani, baltais, lyg grimu nuteptais veidais ir lavondėmėm nusėtomis rankomis. Susidurdavome vienas su kitu netikėtai, tiesiog susidauždavom kaktom. Ši realybė buvo nelogiška, trūkčiojanti, beprasmė.

Profesorius, kurį visi pagarbiai vadino Doctor Angelicus, pasirodydavo retai, tačiau jo buvimas jautėsi. Nuolat įsmeigtas veriančių akių žvilgsnis persekiojo, ir vis dažniau susimąstydavau, kur mane nuvedė šis įtikėjimas sapno realybe, kur mane nuvedė tikrovės, pilnakraujės, aistringos, gyvybingos tikrovės neigimas. Aš tapau miruoliu.   

Ir neleisk mūsų gundyti bet gelbėk mus nuo pikto neleisk gelbėk irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo jis nuolat sukasi jis nuolat šalia jis budi siunčia vaizdinius sapnus kiekvieną garstyčios grūdo silpnybę ir abejonę skatina įpučia verčia paverčia didžiuliu akmeniu našta nepakeliama ir tuoj išeitį pasiūlo išdėlioja pasaulio laikino blizgučiai turtai gobšiems garbė pavydiems valdžia menkystoms gelbėk mus nuo pikto irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo

Aš norėjau grįžti į įprastą realybę, aš pasiilgau paprastų džiaugsmų, gamtos, vėjo siausmo, pasivaikščiojimų šilais, gėlių, žydinčių sodų, pasiilgau viso ko žemiško, natūralaus, aš troškau mylėti ir būti mylimas, juk tai tikrai ne kvaila ir beprasmiška, aš norėjauašnorėjauašnorėjauašnorėjauaš norėjauašnorėjauašnorėjauašnorėjauašnorėjauašnorėjau

Prieš akis stūksojo niauri Profesoriaus Doctor Angelicus figūra. Jis paniekinamai žvelgė į mane.

– Tu norėjai. Tu laisva valia norėjai pakliūti į mano realybę. Ir pakliuvai. Ir esi. Ir būsi.

Lyg patvirtinimas iš aukštybių suskambo kraupus, šiurpulį keliantis choras:

Has Has Has Irimiru Karabrao Tradioun Marexi Has Has Has Sat Sat ra yk Irkim Satan***

Apimtas siaubo, kaip niekad troškau pabusti, ak, kaip aš troškau pabusti! Pabusti! Tik pabusti!

Bet neprabudau.

 

* Pandemoniumas – šėtono, demonų karalystė; pragaras.  

** Velnių vardai iš Dante’ės „Pragaro“.

*** Hektoro Berliozo „Fausto pasmerkimo“ fragmentas.

 

Taip pat skaitykite:

Gediminas Jankus. Novelės>>>

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

 

3 komentarai

  • Tokios novelės gali atsirasti tik artėjant svieto pabaigai… Čia viskas taip taikliai, kad net baisu. Šalia beprasmybės, kurios esame (esu) verti (vertas), kažkam paliktas krislelis vilties… Nuostabi novelė! Lietuvoje niekas niekada nieko panašaus nėra parašęs! Ir tikriausiai neparašys. Ačiū!

  • Esu pritrenkta ! Netikėta. Įdomu.

  • Mūsų gyvenimas, tai mūsų pačių sukurtas sapne. Seniai tai girdėjau, sumasčiau. Net baisu, kad per giliai įlisiu, gal nebeįšlysiu, ir tai bus mirtis. Šis darbas mane vėl painioja tarp sapno ir „tikrovės“. Tiesiog veda gilyn. Kaip baigsis?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *