Gediminas Jankus. Novelės

„Mūsų prisiminimai – tik iškreipta sapno forma, – išgirdau Morituri balsą. – Pabandykit užrašyti sapną, žinoma, jei prisiminsit detales ir smulkmenas. Skaitysit visiškai alogišką kliedesį. Būtent toks yra ir jūsų realusis gyvenimas – alogiškas kliedesys.“ 

Dramaturgas, prozininkas, teatro kritikas, publicistas Gediminas Jankus Kauno rašytojų virtualios buveinės lankytojams lig šiol geriausiai pažįstamas kaip atidus literatūros ir teatro recenzentas bei kolegų kūrybai dėmesingas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas, tačiau pirmiausia jis – savitas rašytojas, kuriantis magiškus, makabriškus, fantasmagoriškus pasaulius, sklidinus muzikos, simbolių, prasmių ir nuorodų, neramius ir baugininančius, bet sykiu atpažįstamus ir įtraukiančius savo pavojais. Veikėjai čia mainosi vardais ir veidais, pinasi senųjų knygų išmintis ir baugios legendos, kol galų gale tampa sunku atskirti, kur dar sapnas, o kur – jau tikrovė…

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Gediminas Jankus

 

Gedulinga masonų muzika

 

Allegro maestoso

– Jūs girdėjote viduramžių legendą apie Riterį, kuris nebojo nei Mirties, nei Velnio, klaidžiojo jam vienam žinomais keliais ir, daugybę klastingų pinklių įveikęs, priešus nugalėjęs, nujojo tiesiai į dangų, – po ilgos pauzės pratarė Saragosos universiteto bakalauras Morituri.

Jis sėdėjo krėsle prie didžiulio židinio, mąsliai žvelgė į rusenančią ugnį, atšvaitai žaidė jo veide. Atrodė, kad bakalauras kalba su savimi.

– Kaipgi, tiesiai į dangų! – sukrizeno teologijos daktaras Nėrnieko. Jo aukštas siluetas stūksojo prietemoje prie gotikinio lango. Temo, lietaus lašai barbeno į stiklą. Daktaras atsisuko ir priėjo prie masyvaus raudonmedžio stalo. – Tokias pasakas jums seka Saragosoje? O rankraščių daugiau jokių nerandate?

– Rankraščių? Kokių rankraščių? – nustebo Morituri.   

– Kol kas yra tik vienintelis „Rankraštis, rastas Saragosoje“. Ar jūsų universitete dėstytojai apie jį nepasakojo? Gaila. Galėtų būti jūsų būsimo magistro darbo tema. Įdomiau ir naudingiau, nei stebuklinė pasaka apie kažkokį Riterį, ar ne, jaunasis mūsų drauge? – daktaras Nėrnieko netikėtai kreipėsi į mane.

Aš krūptelėjau ir užverčiau „Malleus Maleficarum“, sidabro apkaustėliais papuoštą foliantą. Šį garsųjį viduramžių „Raganų kūjį“ radau ant stalo, kuomet, pasistiprinę ir išlenkę po gero vyno taurę, tingiai šnekučiavomės. Varčiau raganų medžioklės vadovą ir galvojau apie Of. Gal ir ji ragana? Kiek įtartinų sutapimų!..

– Apžavai kerai nelemti burtai užkalbėjimai nužiūrėjimai… – murmėjau it nesavas.

Teologas netikėtai pasilenkė prie manęs ir pasikeitusiu balsu sušniaukrojo:

– Tik nereikia taip gąsdintis tų kerų burtų apžavų! Ir raganų nevenkit, kol jaunas!.. Tai vis tik, ką jūs pasakysite apie tą Riterį iš pasakos?

– Jis ne pasakinis. Jis tikras. Aš jį mačiau, – pasakiau atitokęs. – Ir jį tikrai seka, persekioja Mirtis su Velniu. Ir juos regėjau.

Teologas su bakalauru susižvalgė. Bakalauras Morituri pakilo iš krėslo ir, nutaisęs atgrasų veidą, ištarė:

– Jūs girdėjote, jis tikras. Jis tikrai joja. Turime liudijimą. Gal dabar nebūsite netikinčiu Tomu?

Credo quia absurdum – tikiu, nes tai absurdas. Juk teologas Tertulijonas – pirmasis mano mokytojas. Kuo absurdiškiau, tuo tvirtesnis tikėjimas, tai senų seniausiai patikrinta, – atitarė daktaras Nėrnieko. – Jaunikaiti, o jūs padėsite mums surasti tą Riterį, labai norime jį pamatyti. Aš, savo ruožtu, rekomenduosiu jus Sorbonos universitetui. Kaip ypač gabų. Galėsite gvildenti itin aktualią Sorbonai temą, pavyzdžiui, prokreacinės funkcijos galimybes po prisikėlimo.

Sferų harmonija garsas aidas keičia pasaulius ir tvarką sferų muzika paklausykit susikaupkit sakralu pakylėta ar ne apgobia mus perregimu šydu tai garsų šydas banguoja vibruoja spalvingai tai spalvos harmonijos šviesa ir darna iš kosmo gilumų iš kuriančiosios Dvasios klausykit klausykit jauskit jūsų sielos virpa ir vibruoja Aukštybių muzikos ritmu Dieviškos harmonijos ritmu

 

Presto

Nežinau, neprisimenu, kaip ir kur sutikau bakalaurą Morituri ir daktarą Nėrnieko. Juk, atsidūręs senojoje graviūroje, sekiau Riterį, mačiau jūros pakrantę, kažkokius vaikus. Ne, tai buvo negyvėliai. Tai buvo vaikų lavonėliai. O aplink juos šokčiojo dvi bjaurios pamėklės – Mirtis ir Velnias.

– Mūsų prisiminimai – tik iškreipta sapno forma, – išgirdau Morituri balsą. – Pabandykit užrašyti sapną, žinoma, jei prisiminsit detales ir smulkmenas. Skaitysit visiškai alogišką kliedesį. Būtent toks yra ir jūsų realusis gyvenimas – alogiškas kliedesys.

Židinys buvo seniai užgesęs, salės skliautus ir pakampes nušvietė gausių žvakių krūpčiojanti šviesa. Nuo baldų tįso judantys šešėliai, už lango tvyrojo neperžvelgiama tamsa.

– Tai kas tada yra realybė? Kur mes esame tikri, gyvi, protaujantys, savarankiai? Ar gyvename tik sapne; kas tai yra – tam tikra būsena ar hipnas? – bandžiau dėlioti trūkinėjančias mintis.

– Realybės nėra, jaunasis drauge! – sugergždė teologas Nėrnieko, sėdėjęs didžiulės knygų spintos šešėlyje. – Nėra nieko realaus, nieko apčiuopiamo, nėra nieko tikro, nėra daiktų, nėra kūnų, nėra žmonių, nėra liaukų, nėra jokių funkcijų, nei prieš, nei po prisikėlimo, nėra nėra nėra, žmonių nėra, jausmų nėra, meilės nėra, Dievo nėra, pasaulio nėra. Jūsų įsivaizduojamo pasaulio nėra.

– Bet kažkas juk yra, kažkas turi būti, nejau nieko nėra? – mane apėmė keistas jaudulys.

– Yra. Yra. Taip. Yra. Didysis Niekis. Jis jūsų Viešpats ir vienintelė atsvara. Niekis. Tuštuma. Juodoji skylė. Ir prasmengat joje kiekvienas, taip, be jokios išimties, prasmengat kaip smiltelės, subyrat, dingstat. Be jokio pėdsako. Be jokio atminimo! – Nėrnieko įsmeigė skvarbų žvilgsnį į mane. Atrodė, kad jis mane hipnotizuoja.

– Jei ką nors ir prisimenate, tai ne jūsų, tai svetimi išgyvenimai, pasiekę jus iš praėjusių, seniai dingusių, prasmegusių pasaulių. Jie klaidžioja, svetimi jausmai ir mintys, svetimos melodijos ir harmonijos, kaip kokie ūkai, miglos, debesėliai. Jie apgaubia jus, suvysto, suraišioja, supančioja, kol nejučia atsiduriate išskleistame kube – kryžiuje – ir tampate pašvęstuoju pomirtiniam – tikrajam – gyvenimui, – monotoniškai kalbėjo bakalauras Morituri.

Ne ne aš noriu būti tikras noriu būti noriu jausti savo gyvastį noriu mylėti ir kentėti pats gyventi savo gyvenimą ne svetimą noriu sapnuoti savo sapnus girdėti uosti lytėti klausyti tik man girdimos sferų harmonijos noriu pats sukurti triadą noriu ne tik girdėti noriu tapti tonacijos akordu ne ne triadoj noriu būt vyriausiu Subdominante o du kiti tetampa Tonika ir Dominante šlovinkit mane šlovinkit per muziką per darną Subdominantė pradeda pritarkit

Mildos Kiaušaitės fotografija

Finale

Neprisimenu, kiek praėjo laiko, neprisimenu, kas atsitiko, atrodė, kad pakirdau iš kažkokio košmaro. Galva spengė, kūną kaustė šaltis. Vos sugebėjau pajudinti mėšlungio sutrauktus pirštus. Akys klydinėjo, nepažindamos aplinkos. Viskas raibuliavo ir sukosi. Mane apsupusios miglos tikrai turėjo žmogišką pavidalą. Pabandžiau kilstelėti nutirpusią galvą. Gulėjau ant akmeninių grindų toje pačioje salėje, prie raudonmedžio stalo, kryžiaus pavidalo dėžėje, iškėstomis rankomis. Šalau, drebėjau. Dabar labiau iš baimės.

Kažkur tyliai skambėjo muzika. Niekaip negalėjau atpažinti melodijos. Židinys buvo seniai išblėsęs, iš jo pažeme sruvo kaustantis šaltis. Pažvelgiau į langą. Buvo šviesu. Užstodami dienos šviesą, prie jo stypsojo du siluetai. Bakalauras Morituri ir teologijos daktaras Nėrnieko. Jie man pasirodė kraupūs, it kokios košmariškos pamėklės.

– Kas atsitiko, kas man, noriu išeiti, – šiaip ne taip pralemenau sukepusiu liežuviu. 

– Pašvęstieji taip lengvai neišeina, – po pauzės atsiliepė daktaras Nėrnieko.

– Iš čia nėra jokio išėjimo! – šiurkščiai pertarė bakalauras Morituri. – Jums, jaunikaiti, jau skamba speciali Subdominantės vedama melodija. Girdite? Ar girdite?

Aš girdėjau. Ir supratau. Bandžiau iš paskutiniųjų išsivaduoti iš kryžiaus spąstų, tačiau nieko negalėjau padaryti. Mano skruostais sruvo ašaros. Iš pykčio ir bejėgiškumo. Iš gailesčio pačiam sau. Iš neapykantos nelemtiems mano pakeleiviams – Morituri ir Nėrnieko.

Aš girdėjau. Melodija niūriai leidosi ant manęs, nukryžiuoto ant akmeninių grindų. Leidosi ir slėgė, spaudė, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Bakalauras su daktaru dabar stovėjo visai šalia, pašaipiai stebėdami mano kančias.

Ir staiga. Nelauktai, visai nelauktai suvirpėjo lango stiklas, išgirdau tokį pažįstamą kanopų taukšėjimą, Domine canis amsėjimą. Stamantrus Riterio siluetas ir žirgas buvo už lango! Taip, tai Jis, Jis. Mane surado. Mane išgelbės.

Tikum takum šekum šakum

sija tija tūtanija

Raitelis lyg žaisdamas pasisuko balne ir su ilgąja ietimi pylė į langą. Trenksmingai pažiro stiklai stikleliai, vidun lodamas įšoko Domine canis. Jis pripuolė prie manęs, urgzdamas pradėjo tampyti įkalinusio kryžiaus kampus. Pasijutau ne tik laisvas, pasijutau atgavęs jėgas, pabandžiau ir sugebėjau pakilti.

Traškindamas šokau per pažertus stiklus stiklelius, atsidūriau prie lango, persiritau ir štai aš jau ant žirgo, už Riterio nugaros, tvirtai įsikibęs į jo odinį diržą, juosiantį šarvus.

Bakalauro Morituri ir teologo Nėrnieko niekur nesimatė. Jie dingo. Dingo juodoje seniai užgesusio židinio koserėje.

O Riteri kur tu joji ką tu persekioji su kuo kovoji kam padedi ir globoji ar atsakysi ar paslaptį laikysi gal tu nuskriaustųjų gynėjas gal tu šviesos nešėjas tu tyli ritmingai caksi žirgo kanopos caksi

Ana vana sija vija ne le li ja

Ėjo vėjo alvo doreo van                  

 

Maro daktaras. Fotografija iš autoriaus asmeninio archyvo

 

Maro daktaras

 

Šit mes ir vėl susitikome mano jaunasis drauge kur tavo šypsena nematau ir nejaučiu jokio džiaugsmo susimąstęs niūrus nekalbus na nebėk stabtelk bet ką aš šneku juk tu manęs ir labai norėdamas nepažintum tokia apranga ypatinga speciali Maro daktaro apranga esu Maro daktaras nebijok galiu tau padėti juk maras maras ma ras Mirtis juodoji

Jei tik nevėlu nagi nagi ištiesk ranką su savo lazda patikrinsiu tavo pulsą dar tvaksi taksi šnaksi kiek per greitai o ir permuša tararai rai ta rai raitai permuša širdelė įgąsdinta gąsčiojas ar ne krūpčioja drūkčioja mūkčioja visų jūsų širdys kurgi ne toks mirties šuoras tokia pjūtis kerta dalgis lankoj dobilieną lankoj kerta guldo jauną seną maras maras ma ras Mirtis juodoji

Karštis kyla galvos dega gerklos dega svaigstat krentat svyruonėliai skausmas riečia kraujas juosta ir putoja viduje viskas verčias juodos seilės juodos šliūžės šliaužiat raitotės akys sprogsta tįsta nutįsta liežuviai pajuodę įjuodę maras maras ma ras Mirtis juodoji

Šeki šaki šiūži žiuži tan

Čionai žiurkės čionai skraidančios pelės čionai požemių gyviai čionai Pragaro išperos rėpliokite bėgiokite nešiokite kandžiokite seilėkite China pandemiją epidemiją vienu ypu išguls milijonai kančiose maras maras ma ras Mirtis juodoji

Kurgi tavo Riteris jaunasis drauge kas tave gelbės kas gelbės pasmerktuosius kur jis kur jo žirgas kur jo taiklioji ietis aštrusis kardas kur nenuilstantis sargas Domine canis kas žadėjo išrauti Mirties geluonį kas žadėjo nugalėsiąs Mirtį tepabando nugalėti maras maras ma ras Mirtis juodoji

Surasime tavo Riterį aš tau jį parodysiu žadu pažadu laužai liepsnoja vėjo gūsiai ir žiežirbos perši akis perši gerklę tai nuo dūmų ne ne tai sėlina tipena skverbiasi žinai kas bijai ar ne bijai klydinėja žmogystos griuvinėja pakirsti maras maras ma ras Mirtis juodoji

Šeki šaki šiūži žiuži tan

Blogai tau brolyti karštis tave krečia purto ir manęs nebepažįsti žvelk pažvelk apsirėdęs aš puikiai skrybėlė juoda nors ir be plunksnos kaukė odinė su plėšriu snapu slepia veidą kvėpuoju levandom šlamučiais lankinis barštis pelynas česnakas mano snape mano ausys smilkalai mano akys rasoja mira aš pateptas pašventintais aliejais aš kvepiu o jūs gyvi pūvate dvokiate ak ak jūs mirštate aš Maro daktaras daktaras maro odos apsiaustas ligi žemės pirštinės lazda lazdelė prisimink mane prisimink aš bakalauras Morituri aš Morituri maras maras ma ras Mirtis juodoji

Aš Morituri Maro daktaras aš pasirodau sumažinu kančias iš karto žmonės miršta jiems palengvėja pajunta jie palaimą ir tau padėsiu tau neprašomas padėsiu dar pamatysim Riterį ir jam padėsiu būtinai aš jam skolingas palengvės ir jam pažvelk ten ant kalvos Nėrnieko daktaras ir teologijos ir Maro doctore duplex Nėrnieko gydo pagydo greitai jo lazda aštrus smaigas smeigas maras maras ma ras Mirtis juodoji

Kur Meile tavoji jėga kur tavo stiprybė Mirtis nugalėjo Meilę velk pažvelk šit Riteris tavasis guli negyvėliai ir mirštantys šalia ir jis su jais keliauja gal iškeliavo be žirgo savo ir be šuns nevirpėk nekūkčiok prieik arčiau į mano lazdą remkis nebijok jaunasis drauge gyvenimas juk nuostabus toks nuostabus įpratę taip manyti bet kai jis baigias nelauktai palaima apima tikroji tuoj išbandysi pajusi tikrąjį prisikėlimą o Riteris sukniubęs kniūbsčias guli kur kardas jo kur ietis kur jėga galybė apversiu su lazda negyvėlį pažvelgt į veidą noriu jam akis užmerkt išdurt išgręžt maras maras ma ras Mirtis juodoji

Šeki šaki šiūži žiuži tan

Desalesus net air et e area sušnerpė Maro daktaras jo lazdos apverstas stebėtinai lengvai apverstas tik šarvai tik šarvai nuo dūmų aprūkęs kiautas tuštutėlis nuriskite akmenį karstas buvo tuščias šarvai tušti šalmas juoda kiaurymė Riterio nebuvo Morituri šnypšdamas pakėlė savo lazdą tuoj tuoj sulauksiu baisaus mirtino smūgio sudrebėjo žemė taip pažįstamas Riterio žirgo kanopų dundesys tai Jis tai Jis taip tai Jis Riteris raitas ant žirgo ietimi išmušė Mirties lazdą iš Maro daktaro rankos nė nepajutau atsidūriau ant žirgo už Riterio nugaros Domine canis lėkė paskui per Mirties laukymę kur gi Mirtie tavoji pergalė kur gi Mirtie tavasis geluonis 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *