Virtuali Kauno rašytojų buveinė

Gediminas Jankus. „Noktiurnas“. Kaltės ir atleidos motyvas“ (recenzija)

Gediminas Jankus. Zenono Baltrušio fotografija

Knygose atsiveria daugybė skirtingų gyvenimo istorijų, o šįkart viena skleidžiasi ir tarp jų, Kauno centriniame knygyne, režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Noktiurnas“. Apie tai, kodėl ši amerikiečių rašytojo Adamo Rappo pjesė aktuali ir Lietuvoje bei iki ko gali privesti kaltė ir pasmerkimas pasakoja Gediminas Jankus.

 

Gediminas Jankus

„Noktiurnas“. Kaltės ir atleidos motyvas

 

Kauno centrinis knygynas, kurio trauką ir reikšmę savo sapnų romanuose skleidė suskleidė prozininkas ir poetas Kęstutis Navakas, šį kartą tapo Kauno kamerinio teatro spektaklio „Noktiurnas“ erdve. Netikėtas režisieriaus Gyčio Padegimo pasirinkimas išties originalus ir vertas pagyros. Knygynas pavirto nediduke jaukia salike žiūrovams, o siužetas plėtojosi būtent tarp jų ir knygų knygelių, taip įtraukdamas bene kiekvieną (ir žiūrovą, ir knygą) į vyksmą.

„Noktiurnas“ sukurtas pagal ne vieną prestižinį apdovanojimą pelniusią šiuolaikinio pagarsėjusio amerikiečių rašytojo ir dramaturgo Adamo Rappo pjesę. Ji teatre statyta ne kartą, tik ne Lietuvoje. Būtent G. Padegimas, nuolat supažindinantis žiūrovus su nežinomais ar tik girdėtais užsienio autoriais, ir šį kartą pateikė visais atžvilgiais originalų, itin jautrų ir aktualų kūrinį.

Dramaturginė medžiaga, be abejo, įdomi ir teikianti plačias galimybes režisieriui bei aktoriams. Žinoma, turintiems vidinę klausą, norintiems ir galintiems išsakyti savo skausmą, nerimą, galų gale, suteikiantiems viltį ir tikėjimą. G. Padegimas, kalbėdamas apie spektaklį, pabrėžė, kad „turime mokytis suvokti kitą, nes be kito žmogaus mes negalime nieko“. „Noktiurne“ jis akcentuoja atleidimo, atjautos temą, sąžinės graužaties ir kankinančios kaltės motyvą.

Neverta aiškinti, kokius iššūkius tenka spręsti kūrybinei grupei kamerinėje erdvėje, kurioje bet koks melagingas atodūsis ar netikslingas judesys, bet kokie banalūs, iki šleikštumo įkyrėję, pavyzdžiui, lietuviškų TV serialų atlikėjų neva vaidybiniai „triukai“ taptų patyčia iš tikros kūrybos. Tuos nelemtus mūsų TV serialus prisiminiau dėl vienos priežasties – sykį, ekrane pamatęs jaunąjį aktorių Dovydą Stončių, eilinį kartą kraipiau galvą, piktindamasis menkavertės trečiarūšės režisūros bandymais sprausti jį savon banalybių ir dirbtinių mizanscenų erdvėn. Nebuvau matęs D. Stončiaus teatrų spektakliuose, tad teko tik nuogąstauti, kad aktorius gali tapti vidutinybių manipuliacijų taikiniu.

Akt. D. Stončius ir rež. G. Padegimas. Fotografas D. Matvejevas. Iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Tačiau „Noktiurne“ jis – neatpažįstamas. Įtaigus, jaučiantis situaciją, gebantis kaitalioti nuotaikas, emocijas. D. Stončiaus personažas dvejojantis, slegiamas nuolatinės kaltės, kuri iš tragiškos, tokios gyvenimiškos, palaipsniui tampa metafizine. Aktorius nuolat išgyvena daugelį metų jį lydinčią sąžinės graužatį dėl per jo kaltę žuvusios sesutės, jį lydi nelemti prisiminimai – juk ši tragedija skaudžiai palietė visą šeimą. Ir kaltas, ir nekaltas. Viena vertus, išteisintas bendruomenės akyse, kita vertus, lieka vidinė kančia, ženklinanti visą tragišką herojaus gyvenimą, artimųjų, vilčių ir tikslo praradimą. Skausmingos išeities paieškos, bandymai susigrąžinti tikėjimą savimi skatina nepasiduoti, žadina viltį. Nuotaikų, emocijų kaita, saviironija, žvilgsnis tarsi iš šalies – visa tai matome D. Stončiaus vaidyboje.

Juk iš esmės „Noktiurnas“ – monospektaklis, veik ištisas herojaus monologas, pertraukiamas nebent skambančios muzikos ar pasivaišinimo kava. Tik antroje spektaklio pusėje pamatome dar vieną personažą – mirštantį Tėvą (akt. Albinas Budnikas). Beje, ir tas ypatingas sūnaus ir tėvo susitikimas po daugelio metų yra dramaturginiu ir sceniniu požiūriu itin sudėtingas, daugiaprasmis, iš esmės suponuojantis pagrindinę viso kūrinio mintį, tad abiejų partnerių pajauta ir šalia sklandančios Mirties alsavimas skatina ką? Žinoma, atgailą, susitaikymą ir dvasios nušvitimą, aplankantį tik prie Anapusybės durų. Betgi visa tai reikia sugebėti perteikti, išgyventi, pajausti ir sukurti būtent tą dvasinės pagavos ir praregėjimo atmosferą. Be abejo, D. Stončiui toks krūvis yra iššūkis, jo meistrystės išbandymas. Džiugu, kad jaunas talentas su iššūkiais susidoroja.

Beje, ne kartą, kalbėdamas apie G. Padegimo režisūrą, primindavau, kad gyvuoja jo ugdytas kūrybinis metodas, tapęs mūsų sceninės kultūros dalimi, besiremiantis garsiojo Michailo Čechovo idėjomis. Vienas svarbiausių šios kūrybinės metodikos dėmenų – aktoriaus kūrybinių impulsų sužadinimas ir maksimalus atsivėrimas. Būtent tai ir pasiekta „Noktiurne“. Žinoma, ir D. Stončius, ir A. Budnikas taip pat verti pagyros, jie palieka gilų įspūdį, perteikdami ir įsijausdami į personažų charakterius, analizuodami jų tarpusavio santykius. Tie personažai, be abejonės, itin sudėtingi, prieštaringi, juos ne kartą supurto dvasiniai sukrėtimai, ribinės situacijos, ir būtent per tokią dramatišką patirtį galų gale pasiekiamas sąmonėjimas ir praregėjimas.

Akt. D. Stončius. „Noktiurnas“, rež. G. Padegimas. Fotografas D. Stankevičius. Iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

D. Stončiaus veikėjo monologai – atskleidžiantys tragiškus epizodus, įtaigūs, pakankamai emocingi. Jis kiekvienai dramatiškai detalei ar šypseną keliančiai situacijai suteikia skirtingų niuansų, tačiau išsaugo personažo organiką. Prieš akis it pagreitintoje kino juostoje praslenka vaikinuko pomėgiai, mokslai, polinkis į muziką, uždarbiavimas, tėvo ir motinos portretai. Viskas taip paprasta, netgi buitiška. Iki tos nelemtos, tragiškos nelaimės.

„Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo seserį“, – vis kaitaliodamas žodžių tvarką kartoja ir kartoja, it mantrą, D. Stončiaus herojus, kuriam dabar per 30 metų. Kai buvo septyniolikos, jo vairuojamo seno kledaro stabdžiai nesuveikė ir lekianti mašina mirtinai sužalojo devynerių metų sesutę. Po tokios pradžios jis pradeda vardyti daugybę žodžio „žudyti“ sinonimų, apibūdinimų ir priekabiai analizuoja lingvistinę sąvokos pusę. Ar tai stabdo vyksmą? Nepasakyčiau. Už šių lingvistinių pratybų herojus bando slėpti savo skausmą ir neviltį. Kaltė, nenumaldoma kaltė ir kančia, ir sugriautas gyvenimas. Prarasta šeima ir visiškai nutrūkę tarpusavio ryšiai.

Tačiau slenkantis laikas ir Lemtis pažeria savo malonių, palaipsniui skausmas slopsta, atsiranda noras kažką veikti, kažko siekti, ir šit būtent per knygas mūsų vyriokui ima šmėkščioti kažkokia trapi viltis ir noras gyventi. Negana to, savo tragišką istoriją jis ir papasakoja knygoje, galiausiai tampančioje bestseleriu.

Ši, regis, tipinė „amerikietiškos svajonės“ kiek modifikuota versija tokia ir liktų, jei ne dramaturgo talentas – būtent antroje dalyje (taip sąlyginai vadinu spektaklio finalą, pastatymas vienaveiksmis), pasirodo iki šiol tik minėtas herojaus Tėvas, jau silpstantis, mirštantis nuo vėžio, ir po daugelio metų belaukiantis tik vieno – paskutiniojo susitikimo su sūnumi.

Akt. A. Budnikas (Tėvas) ir D. Stončius (Sūnus). „Noktiurnas“, rež. G. Padegimas. Fotografas D. Stankevičius. Iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Toji scena viena gražiausių ir šviesiausių visame spektaklyje. Norėtųsi mirti taip, kaip miršta didžio aktoriaus Albino Budniko suvaidintas Tėvas. Oriai, be baimės ir kančios. Šviesiai, nuskaidrėjus. Ir tariant paskutinius žodžius, kupinus meilės ir atleidimo. Šis nedidelis vaidmuo mūsų scenos Meistro perteiktas su ypatinga vidine jėga, didžiuliu tikėjimu. Prieš žiūrovų akis atsiskleidžia tikras dvasios stoikas, demonstruojantis antikos romėno panieką mirčiai ir meilę pasiliekantiems.

Spektaklyje išties harmoningai sutarė dvi kartos, aktoriai papildė vienas kitą, pajuto vidinį ryšį, kuris persidavė ir žiūrovams. Jaunajam D. Stončiui buvimas ir kūrybinis darbas su didžiu Meistru A. Budniku, be abejo, yra ir bus ypač naudingas. Svarbiausia, kad „Noktiurnas“ netapo socialinės aplinkos ir buitinės istorijos iliustracija. Pakylėjimas ir dvasingumo paieška akivaizdi nuo pirmų replikų ir fortepijono pjesės garsų.

Šiame Kauno kamerinio teatro spektaklyje, kaip ir daugelyje kitų G. Padegimo scenos darbų, ryški režisieriaus pozicija, kruopštus darbas su aktoriais ir jokio pataikavimo pigiam skoniui, banalybėms. Įsidėmėtinas ir dailininkės Birutės Ukrinaitės išradingai išspręstas sceninės knygyno erdvės klausimas, prasmingas pritaikymas veiksmui.   

Kūrybiškumas kaip mąstymo būdas, vidinio ritmo pajutimas, konkrečių poelgių analizė atsispindi abiejų aktorių – D. Stončiaus ir A. Budniko – vaidmenyse. Regis, viskas apgalvota ir suderinta iki smulkmenų, kiekviena mažytė detalė tampa iškalbinga, kartu su meistriškai perteiktu išoriniu vaizdu papildo ir parodo personažų jausmus.

Atleidos bei elementaraus žmogiškumo tema, tokia ryški „Noktiurne“, mūsų visuomenei šiuo metu itin svarbi ir aktuali. Spektaklyje apie tai kalbama ne moralizuojant, ne mokytojo tonu. Tai atskleidžiama pasitelkus vidinę dramą, ribines situacijas, susvetimėjimą. Parodoma, iki ko gali nuvesti nepakanta ir kito atstūmimas, išankstinis pasmerkimas.

Iki vienatvės, proto sutemų ir chimerų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X