Gediminas Jankus. „Antikinė tragedija: sąlygiškumas ir nūdienos problematika“ (recenzija)

Gediminas Jankus. Audronės Jankuvienės fotografija

Nacionaliniame Kauno dramos teatre neseniai pristatyta jaunosios kartos slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio „Elektra“ atskleidžia senovės mitų ir nūdienos problematikos artumą. „J. Kocelis – scenos filosofas, akivaizdu, kad jis ir jo kūrybiniai bendraminčiai ne mituose, o konkrečiuose Antikos bei mūsų epochos kūrėjų tekstuose įžvelgė nūdienos teatro galimybę kalbėti apie mus kankinančias problemas bei skaudulius, šiuo atveju – apie paniekintos ir užguitos herojės desperatišką bandymą išsivaduoti iš žeminančios, kankinančios situacijos, kuomet visa aplinka priešiška, agresyvi ir pagal amžiais nusistovėjusią tvarką laikanti moterį tik tarnaite bei vaikų gimdytoja“, – vieną iš kūrinio raktų siūlo Gediminas Jankus. Ar scenoje laukia atsakymas, kaip pasiekti laisvę?

 

 

Gediminas Jankus

 

Antikinė tragedija: sąlygiškumas ir nūdienos problematika

 

Tiems, kurie yra laimingi, kaip mes, galima pasakyti tik tai:

tylėk ir šok!

Hugo von Hofmannsthal „Elektra“

 

Ambicingas kūrybinis projektas Nacionaliniame Kauno dramos teatre – jaunosios kartos slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio „Elektra“ – įtraukė savo modernumu, drąsa, nūdienos problematika ir netikėtais režisūriniais bei tekstiniais sprendimais (J. Kocelis – ir spektaklio dramaturgas). Ši premjera visais atžvilgiais pateisino lūkesčius ir, manau, tapo neeiliniu įvykiu Kauno dramos scenoje.

Visa kūrybinė grupė, kurią sudarė slovėnų menininkai, parodė retą suderinamumą, susiklausymą, režisūrinės idėjos suvokimą. Žinoma, neįmanoma iš vieno spektaklio spręsti apie J. Kocelio teatrinės sistemos ypatumus, tačiau viena akivaizdu – tai talentingas, savo sceninę viziją turintis režisierius, ieškantis originalių sprendimų. Ieškantis ir surandantis, nemėgdžiojantis įvairių teatrinių mokyklų, vengiantis įsisenėjusių klišių. Spektaklį, be abejo, galima drąsiai vadinti nūdienišku, moderniu, bet tikrai ne postmodernistiniu.

Režisūra tik laimi, nenaudojant jau įkyrėjusių postmodernizmo priemonių. Visų pirma – sceninio koliažo, pasak prancūzų filosofo Jacques’o Derrida, svarbiausios postmodernistinio diskurso formos. Nerasime ir sulesiotų, it vaškinių nosių bet kur lipdomų skirtingų vaizdinių ar nesuderinamų reikšmių, neardomas draminio vyksmo vientisumas. Galų gale, visiškai atsisakyta nūnai dar madingo dokumentinio („verbatim“) teatro, nors atrodytų, kad tokiai dramaturginei medžiagai pažodinis vyksmo scenoje variantas būtų tinkamas.

Antikinio mito apie Elektrą, neatleidusią motinai Klitemnestrai jos tėvo nužudymo ir gyvenusią tik kerštu bei neapykanta, motyvai tampa šio spektaklio atspirties tašku. Pasak anglų filosofo ir istoriko Raphaelio Samuelio, mitas – santykis tarp realaus ir įsivaizduojamo, simbolinės tvarkos metafora. Realybė ir vaizduotės pasauliai tarpusavy susipina, dažnai fantazariumas nustelbia bet kokią tikrovę ir įsisiaučia visa apimančiu viesulu.

Klitemnestra, Elektros motina (akt. Daiva Rudokaitė). Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

J. Kocelio tikslas – ne vaizduotės šėlsmas mito tema, ne improvizacija jo motyvais.

Jis nepasidavė antikos apžavams – siautulingai fantazijai ir dionisijų dūksmui ar senųjų tragikų pamėgtam deus ex machina principui (beje, kai kurie mūsų režisieriai jį labai mėgsta, nes nereikia laužyti galvos dėl atomazgos ar konflikto išsprendimo. Juk toks „dievas iš mašinos“ – užslėptas aukštesnių jėgų įsikišimas – geriausias būdas pridengti savo kūrybinę bejėgystę).

Bet J. Kocelis – scenos filosofas, akivaizdu, kad jis ir jo kūrybiniai bendraminčiai ne mituose, o konkrečiuose Antikos bei mūsų epochos kūrėjų tekstuose įžvelgė nūdienos teatro galimybę kalbėti apie mus kankinančias problemas bei skaudulius, šiuo atveju – apie paniekintos ir užguitos herojės desperatišką bandymą išsivaduoti iš žeminančios, kankinančios situacijos, kuomet visa aplinka priešiška, agresyvi ir pagal amžiais nusistovėjusią tvarką laikanti moterį tik tarnaite bei vaikų gimdytoja.

Sudėtinga spektaklio kompozicija sudėliota iš garsiųjų senovės graikų tragikų Eschilo, Sofoklio ir Euripido tragedijų, skirtingai ir prieštaringai kalbančių būtent apie Elektros mitą. Fragmentai nelengvai išgliaudomi, nes J. Kocelis panaudojo tik kai kuriuos jo sumanymą atitinkančius tragedijų elementus, be to, pasakojimą papildė intarpais iš naujųjų laikų rašytojų ir poetų kūrybos.

Elektra (akt. Greta Šepliakovaitė). „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

Atpažįstama ir garsiojo XX a. pradžios austrų poeto ir libretisto Hugo von Hofmannsthalio (1874–1929) pjesė-poema „Elektra“, kurią geriau žinome iš vokiečių kompozitoriaus Richardo Strausso operos (jos libretas sukurtas H. von Hofmannstahlio poemos pagrindu).

Man regis, šiuo moderniu, aistrų, vidinio tragizmo ir išsivadavimo siekio kupinu kūriniu, jo dvasia persmelktas visas spektaklis. Juk Eschilo ir Sofoklio veikaluose apie Elektrą dar akivaizdi pagarba mitui, senajai tradicijai – būtent dievai sprendžia žmonių likimus, Elektra ir jos brolis Orestas tik aklai paklūsta Apolono įsakymui atkeršyti motinai Klitemnestrai, vykdant archajišką graikų priesaką – negali būti pasigailėjimo tėvo žudikui, net jei jis – tavo motina. Be to, Elektra – silpna, bejėgė, besąlygiškai paklūstanti ryžtingam broliui.

Euripido tragedijos personažai vaduojasi iš mitų ir dievų įtakos, jo pavaizduoti Elektra ir Orestas – nelaimingi, užguiti vaikai, kuriuos motina paliko dėl visa apimančios aistros Egistui.

Egistas (akt. Tomas Erbrėderis). „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

Antikinėje tragedijoje naikinančios jėgos įgauna nevaldomos aistros, geismai griauna likimus. J. Kocelis, saikingai tai pabrėžęs, vis tik kūrinio svorį perkelia kitur – jis kalba apie moters apsisprendimo laisvę, dorovės ir etinio pasirinkimo būtinybę, garbingą, idealams ir principams ištikimą herojystę, akcentuodamas tai būtent H. von Hofmannstahlio poemos fragmentais, papildydamas mūsų amžininkų, pavyzdžiui, garsiųjų Amerikos poečių avangardisčių Sylvios Plath (1932–1963)

(tai buvo meilė kuri mus abu nužudė

tas kraujo tvanas buvo meilės potvynis)

ir Hildos Doolittle (1886–1961)

(taigi aš galiu pasakyti

aš miriau nuo gyvenimo

išgyvenusi vieną valandą)

eilėmis ar esė.

Veiksmas vyksta išgrynintoje, belangėje marmurinėje erdvėje, nekintančioje per visą spektaklį, aklinai izoliuotoje nuo išorinio pasaulio. Tik retsykiais nelauktai atsiveria nepastebima anga-įėjimas, pro kurį nerimo ir bloga lemiančių sapnų kamuojama įžengia karalienė Klitemnestra (akt. Daiva Rudokaitė) ar kerštu degantys Orestas (akt. Povilas Jatkevičius) ir Piladas (akt. Deividas Breivė). Šią šaltą nejaukią atskirties vietą kulminaciniais ar personažams itin svarbiais momentais nušviečia praeities prisiminimai, nužudyto tėvo vizija ir gailesčio, kančios bei keršto troškimo kupinos raudos.

Toji uždara erdvė, Elektros prievartos, įkalinimo ir kančios vieta – vykęs scenografo Darjano Mihajloviciaus Ceraro sprendimas, jam išradingai talkina ir šviesų dailininkas Davidas Andrejus Francky’is bei fotoprojekcijų autorė Mankica Kranjec.

Mankicos Kranjec fotoprojekcija. „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

Foto- ir videoprojekcijų naudojimas – ne naujiena ir mūsų scenoje, svarbu, kad jie pagilintų ar bent nesikirstų su svarbiausiomis idėjomis, netaptų vyraujančiu elementu. Spektaklyje projekcijos naudojamos tikslingai, nepiktnaudžiaujant, dramatiniais ir kulminaciniais momentais. Atkreipiau dėmesį ir į fotografijas (autorė – Svetlana Batura). Jos tikrai meniškos, išraiškingos, sutelkiančios dėmesį, tačiau kai kada jomis pernelyg ilgai užsižaidžiama, lyg mėgaujantis pauzėmis.

Bet visos režisūrinės, scenografinės, šviesų ar projekcijų priemonės, kilniausios idėjos ir jų perteikimas liks bevertės be aktorių, be jų tikėjimo, be jų išgyvenimų. Ir, stebėtina, neseniai Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę papildę Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtiniai puikiai pasirodė šiame nelengvame, kupiname simbolių ir užslėptų prasmių spektaklyje. Pajustas ritmas, puiki plastika, judrumas, ansambliškumas, o kokia vaidybinė įtaiga! Be abejonės, tai neeilinio dramatinio talento ir universalių gebėjimų aktoriai.

Elektra (akt. Greta Šepliakovaitė). „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografijos

 

Visų pirma, dėmesį prikausto pagrindinę spektaklio heroję įkūnijusi Greta Šepliakovaitė. Jos Elektra kupina nesibaigiančio sielvarto ir kančios, gedinti ir negalinti užmiršti savo klastingai nužudyto tėvo, kaupianti tolydžio augančią neapykantą motinai ir jos sugulovui Egistui (akt. Tomas Erbrėderis). Jaunoji G. Šepliakovaitė nepriekaištingai sudėlioja svarbiausius akcentus ir įtikinamai perteikia Elektros jausmus, ji nuolat balansuoja ant realybės ir vizijų ribos. Isteriški protrūkiai jos monologuose, nesivaldymas, negalint nutylėti ar užmiršti siaubingo tėvažudystės fakto, stumia ją tik viena kryptimi – kerštui.

Aktorė itin plastiška, judri, gebanti įtikinamai kaitalioti nuotaiką, jos Elektra sudėtinga, įvairiabriaunė, daugybė niuansų, dažniausiai – prieštaringų, atsiskleidžia šiame charakteryje. Galų gale lieka vienintelis tikslas, kurį pasiekusi, ji galų gale išsivaduos iš to kalėjimo, iš šaltos, bejausmės, išdavikiškos aplinkos. Laisvėjimas per kančią – toks skleidžiasi vidinis ir išorinis personažės kismas.

Vizijų scenos su nužudytuoju tėvu, karaliumi Agamemnonu (akt. Ričardas Vitkaitis), sprendžiamos itin šviesiai, tie vaikystės prisiminimai tyri, kupini meilės. Ir Elektra šalia tėvo visiškai kita – mylinti, nerūpestinga, laiminga ir laisva. Tiesa, šiose scenose pasigedau didesnio sąlygiškumo ir simbolių kalbos. Dvelkteli buitiniu natūralizmu. Gal netgi labiau buvo galima akcentuoti Gustavo Jungo aprašytą Elektros kompleksą – esą, mergaitės patiria potraukį tėvui ir jaučia nesąmoningą agresiją prieš motinas.

Bet režisierius žūtbūt stengiasi pateikti motinžudystę kaip teisėtą atpildą, kaip Elektros mistinį, apibendrinantį išsivadavimą iš vergystės, priklausomumo, juk šis spektaklis „dedikuojamas moterims, kurios suvienija pokyčiams, įkvepia permainoms ir kuria istoriją“. Gražu, sutikčiau, jei ne tos etinės subtilybės… Man sunku suvokti, kaip gali motinos žudikė „įkvėpti permainoms“ ar „suvienyti pokyčiams“…

Nežinau, kas pakišo mintį kompozitoriui Mihai Petricui (šiaip spektaklio muzikai priekaištų neturiu) po Klitemnestros nužudymo scenos, rausviems gaisams nušvitus, paleisti lietuvišką raudą apie „motulę sengalvėlę“. Bloga mintis. Nuskamba kaip patyčia – po motinos nužudymo, prie kurio prisidėta visais būdais, ją veidmainiškai apraudoti. Ir dar lietuviškai. Kam tas akcentas skirtas? Šis nevykęs sprendimas yra svetimkūnis spektaklio audinyje.

Elektros vaidmuo itin sudėtingas, aktorei tenka vesti daug paralelinių ar susikertančių linijų, blaškytis tarp prieštaros, dvejonių, konfliktų, didžiulio noro išsivaduoti ir atkeršyti. Ją gena neapykanta ne tik motinai, bet ir jos meilužiui Egistui – netgi didesnė, temdanti sveiko proto prošvaistes. Ir šalia – prieštaringi lyties, seksualumo, homo duplex – dvigubo žmogaus, susidvejinimo, pareigos ir traukos savai lyčiai motyvai. Įtampos ir aistros kupini Elektros dialogai su savo seserimi Chrisotemide (akt. Ieva Stašelytė), viena iš Merginų choro dalyvių, šias temas paliečia.

Veikėjų apranga ir detalės, kaip ir scenovaizdis, pakankamai iškalbingos, itin santūrios, sušiuolaikintos ir atitinka spektaklio idėją (kostiumų dailininkė – Branka Pavlič).  

Merginų choras (akt. Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė ir Roberta Sirgedaitė). „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

O Merginų choras – ypatinga varomoji spektaklio jėga, judesiu, šokiu, plastine kūno kalba (choreografė – Tajda Podobnik), deklamacija, rauda, komentarais dėliojanti svarbiausius akcentus personažų santykiuose, nuolat skatinanti vidinį vyksmą. Kartu su Elektra šešios Choro merginos (akt. Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė ir Roberta Sirgedaitė) veikia itin darniai, sinchroniškai, tampa gyvomis užtvaromis arba nuotaikingomis, viltį skelbiančiomis orakulėmis. Jos nelauktai gali pavirsti erinijomis – keršto ir prakeikimo deivėmis – ir persekioti Orestą, Elektros brolį, nužudžiusį savo motiną, jos gali, virtusios viliūgėmis, į spąstus įvilioti Klitemnestros meilužį Egistą, kuris sulaukia Elektros keršto – žūva nuo jos rankos.

T. Erbrėderio Egistas – įžūlus, savimi pasitikintis karaliaus Agamemnono žudikas, kartu su Klitemnestra sudėliojęs kruviną sąmokslą. Jis rodo atvirą panieką Elektrai, nekenčia jos ir puikiai supranta, kad tokią pačią, net didesnę neapykantą ji jaučia jam.

Klitemnestrą, Elektros ir Oresto motiną, įkūnijanti D. Rudokaitė su didžiule vidine jėga, įtikinamai atskleidžia prieštaringą, skausmo, netekčių ir sąžinės graužaties palaužtą moterį, kuri dar bando įtikinti save ir kitus (visų pirma – savo dukterį), kad ji teisi ir prieš dievus, ir prieš sąžinę. Motinos ir dukters dialogai, kylanti dramatiška gaida, kruvinos pabaigos nuojauta – vienos iš įspūdingiausių scenų. D. Rudokaitė pabrėžia savo herojės kančias ir netektį – juk ji taip pat keršijo savo vyrui Agamemnonui už jų dukters Ifigenijos beprasmį paaukojimą dievams.

Ištikimas Oresto draugas Piladas, kuriam skirta itin mažai teksto, savo vaidmenį kuria, pasitelkdamas kūno plastiką, išraiškingumą, ir tampa Oresto globėju, gal net bando jį ginti nuo erinijų keršto. Orestas, Elektros primygtinai įkalbinėjamas nužudyti motiną, pradžioje niekaip nesutinka, vėliau, galų gale pasiryžęs, tai padaro, nedrįsdamas pažvelgti jai į akis. P. Jatkevičius gan įtikinamai atskleidė personažo dvejones, sumaištį, vidines kančias, kurios galų gale nugena jį aptemusios sąmonės labirintais.

Leda (akt. Jūratė Onaitytė). „Elektra“, rež. Jaša Kocelis. Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo. Svetlanos Baturos fotografija

Apsisprendimo laisvės kaina dažnai būna išties didžiulė bei nepakeliama, o nevaldomos aistros luošina ir griauna likimus – apie tai primena kartkartėmis scenoje pasirodanti Jūratės Onaitytės Leda, Klitemnestros motina. Leda tampa ne tik graikų mitų ir antikinės tragedijos, bet ir nūdienos problemų simboliu, išreiškia amžinas, nesenstančias vertybes, dėl kurių senų senovėje žmonės aukojosi, kovojo, žuvo. Ji, kaip ir Elektra, atspindi amžinojo moteriškumo etaloną – geba kovoti, ginti savo vertybes, išsivaduoti ir laisvėti.

O juk laisvas žmogus – tai laimingas žmogus. Jis tyli ir šoka…                

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *