Eglė Perednytė. „Vienintele neišsakoma būtie“ (impresija)

Eglė Perednytė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Poetė Eglė Perednytė skaito naujausią Aldonos Elenos Puišytės eilėraščių rinkinį „Vienintele neišsakoma būtie“ (Vilnius: Homo liber, 2019). Ką atveria poetinis žodis, ko taip ilgisi, ko skausmingai trokšta širdis? 

 

Eglė Perednytė

 

Vienintele neišsakoma būtie

 

Ilgai laukta knyga, atkeliavusi pas mane pačiu laiku, kai širdis ilgėjosi kažko gilesnio ir šviesesnio nei ši realybė. Aldonos Elenos Puišytės poezijos rinkinys „Vienintele neišsakoma būtie“. Neišsakoma… Lyg vėjo ošimas medžiuose, lyg tylus Dvasios dvelksmas, lyg prisilietimas To, kuris praėjo – neišreiškiamas žodžiais, jį tegali tik nujausti.

Vienintele neišsakoma būtie, poetai ir mistikai tavo gelmėje matė šviesą. Žvelgdami į pasaulį jie regėjo dangaus atspindžius, su nuostaba, lyg vaikai, amžinybės šviesoje. Tai padeda viską, kas vyksta čia ir dabar, matyti kitokiu, nuskaidrintu žvilgsniu.

Vienintele neišsakoma būtie… Poetė kalba apie ilgą ir sunkią kelionę – lyg piligrimė ji keliauja per žemę žeidžiama ir išbandoma, bet Esantysis ją veda ir saugo. Ta kelionė – baugi ir šviesi, slėpininga ir skaudi. Tai kelias, vedantis į giliausias gelmes, kuriose gimsta žodis. Poetė nesiklauso pasaulio triukšmo. Jai svarbi vien Dvasios šviesa.

„Vienintele neišsakoma būtie“ (Vilnius: Homo liber, 2019)

Knygoje A. E. Puišytė cituoja Georgą Traklį: „Siela yra svetimšalė šioj žemėj“. Gal todėl mus kamuoja skaudus ilgesys. Iš tiesų mūsų širdis pripildyti gali tik Dievas. „Pasaulio triukšmuose kaip savęs neišduoti?“ – klausia poetė. Pasitraukti į tylą, skirti laiko maldai. Ramybė ir tyla lydi tuos, kas atpažino savo tikrąją paskirtį. Jiems pakanka mažai daiktų ir žodžių, jie atrado gyvenimo prasmę. Kaip tapti piligrimu, keliaujančiu į šią šviesos žemę, skubančiame, triukšmingame pasaulyje? Šiuolaikiniam žmogui sunku sustoti, tiesiog būti.

A. E. Puišytei brangi Lietuva, jai rūpi Tėvynės likimas, rūpi kiekvienas, sutiktas kelyje. Jis – brolis, žmonių poetė neskirsto į vertus ir nevertus. Brolis jai ir elgeta, ištiesęs ranką prie Katedros durų.

Poetė rašo, kad jai skirta liudyti. Daug išgyvenusi ji kalba tiesos žodžius. Ši knyga – lyg giesmė gyvenimui ir Dievui. Apkabindama kiekvieną skaitantįjį, A. E. Puišytė veda jį šviesos, tikrumo keliu, atverdama amžinąsias vertybes, kurių ilgisi kiekviena širdis. „Vienintele neišsakoma būtie“ – reto grožio ir gelmės knyga, joje telpa visas kūrėjos gyvenimas. Knyga skirta kiekvienam, ieškančiam ramybės, Dievo, trokštančiam gyvenimo pilnatvės. Paprastume ir nuolankume, tyliame buvime, maldos žodžiuose slypi dvasios lobiai, kurių nepastebime, pro kuriuos praeiname. Tik ilgesys vis dar lydi – lyg ženklas išeiti į kelią…

                                                 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *