Eglė Perednytė. Eilėraščiai

Teologijos studijas baigusiai rašytojai Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, o skaitytojai jos kūryboje atranda žodžių ir vaizdų subtilumą bei trapumą. 1999 m. įvertinta kaip geriausia „Poezijos pavasario“ debiutantė, šiame festivalyje pastebėta ir 2017 m. (prizas už eilėraščių rinkinį „Visos upės many“) poetė kviečia ir toliau drauge ieškoti šviesos. Tad koks dar geresnis būdas pradėti Adventą, jei ne Eglės eilėmis?

 

Eglė Perednytė

 

Eilėraščiai iš būsimos knygos „Šviesos paliesti“

 

Nakties vidury                                                                                                                  

Šviesos spindulys

į seną vitražą įspindęs

 

Nakties vidury

šviesi ir be galo laiminga

 

Tarytum esi

tarytumei žiedlapiais sninga

tarytumei visa pradingo

 

Jo akyse                                                                                                                              

Giliausia tamsa

ir skaisčiausia šviesa

jo akyse

 

Elgeta pereina gatvę

tolsta ir lieka

Dievo akių spindesys

ant pavasario sniego

 

Vėlyvos rožės           

 

Vėlyvos rožės

grožio ilgesys

kažkam budėt

kažkam šią naktį mirti

 

Išėjom vėjuose

ar vėjuose klausyt

tiktai savęs

ištvėrus savo širdį?   

   

Lyg laiko smiltys

 

Blukių žiedynų kvapas

vasaros vidudienis

laukimo laikas

svajomis išpintas

 

Ir žodžiai žodžiai

saulėje nokinti

lyg laiko smiltys

 

Lietingas miestas

 

Lietingas miestas                                                 

vėjo ūžesys

ir gęstantis žibintas

tavo rankoj

 

Kalbėki vėjui                     

vėjo tu klausyk             

kai angelas

tavęs nebeaplanko

 

Šviesos paliesti     

 

Jau seniai nuvažiavo

dulkėtas tvankus troleibusas

 

Laikinumo namuos mes nubusim

šviesos paliesti

 

Visa keisis iš lėto

o mes vis dar būsim   

 

Šviesoje

tarsi rudenio saulėj

rasti

 

Jūros šauksmas                                                    

 

Ar gyvenimas –

lėtas ėjimas pajūriu

renkant akmenėlius ir kriaukles?

 

Lėtas ėjimas ir žuvėdrų balsai,

ir nutolstantys žmonės –

nepažįstami tylintys žmonės.

Jūros šauksmas many ir lietus.

 

Ar gyvenimas –

tai žvelgimas į jūrą nuo kopos

ten, kur leidžiasi saulė?

 

Ar gyvenimas –

vaikas, pasiklydęs nakty?

 

Sapno slenkstis ir vėl Tavo balsas:                                 

– Ateik, sužadėtine,

Meile manoji, ateik.