Dovilė Zelčiūtė, Milda Kiaušaitė. „Palengva (ati)tirpsta“ (fragmentai)

„Palengva (ati)tirpsta“ – bendras tarpdisciplininis fotografijos ir poezijos projektas. Fotomenininkė Milda Kiaušaitė ir poetė Dovilė Zelčiūtė, skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus mėgina megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus. Nespalvota klasikinė fotografijų vizualika dera su minimalistine, tačiau talpia poetine raiška, taip įtraukiant skaitytoją / žiūrovą į platų dialogą ir neįkyriai primenant, kad tikrovę reikia ne tik mąstyti, bet ir kurti bei jausti.

 

„Palengva (ati)tirpsta“

(fragmentai)

 

Dovilė Zelčiūtė – poezija

Milda Kiaušaitė – fotografija

 

 

***

Toks dabar metas

kiek išsigandusi laukiu

gal pradėsiu gyventi

ar mane pasiims

nors pasaulis kaip teatro užkulisiai

jaukus atpažįstamas

ir visos scenos išbūtos

bet reikia

kito žmogaus

mudu dviese – trumpam

 

girdžiu gaudesį už langų

aš čia

prašau, atpažinkite

***

Gerai įsižiūriu

į tavo rankas

ateina ramybė

nebijau rūko

klojančio mus ir pievas

sugeltas vilties

seku ilgėjančius

liepų šešėlius

pareisi

girdėsiu šūksnius

iš arenos ar stadiono

(dūmai scenoje netikri

rūkas tikras)

 

bet aš jau įsižiūrėjau

į tavo rankas

tegu užkloja

tegu užželia

tegu suteka ir susigeria

visa ką prigyvenome

tavęs ir bedugnių dugnuos

neprarasiu

***

Šildau mažą plotelį

pučiu šiltą orą ant lango

plečiasi ledas

tėvų užlietà teritorija užsnigtà

raižoma

atminties pačiūžomis peiliais

ar figūrinėmis daro sukinius

vaikystė – pamesta pirštinė

antroji – iki dabar kišenėje

šildo kai visai

kai baugu

kai tereikia

vieno vienintelio

***

Šitiek metų sukom ratus viens apie kitą

nežinojau esi

susispaudus į kumštį vis laukiau

tereikėjo išeiti į kryžkelę

žvilgsnį pakelti

pats mane atradai

pats išsivedei dėkui

 

nepajėgiu grįžti namo

o ir nereikia

šviesoje dar suvirpa

nepažįstamojo šešėlis

 

mes tikrai susitiksime

aš išbūsiu šį laiką

tiktai sapnas neklaužada

į užmirštą kiemą vėl sėlins

***

Gatvių sankryžos

pametė kelią namo

ieškai vienintelių

savo namų bet ne tai

ne tai ir ne tai

šviesa užliedavo kambarius

tėvų juokas negarsūs šnekėjimai

rytmečio valanda kai dar esam kartu

bet jau tuoj – – – – – – – –

 

kol esu

prisimenu adresą

vieną dieną atrasiu prieisiu

Vartai

 

Prieš atsisveikinimą

tam kad nebijotum

atpažinimo ženklas –

tavo miestas

ir artimieji žengiantys į šviesą

ar man ši

dedikuota scenografija

dėmėkis džiūgauk tyloje

atpažinai

pasiimk į kapą

nes nėra to kapo

vien tavo miestas vartai artimieji

akimirką užlieję viltimi

***

Nesakyk tuštuma

sakyk upė

pilna gyvybės

 

skuba teka 

juodas mėnulis 

esi ar buvai 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *