Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė. „Iš konteinerio, arba „Šakėm ant vandens“ (recenzija)

Jurgis Gimberis ir Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė Šveicarijoje. Fotografija iš šeimos archyvo

 

 

 

 

 

Jautriai, tiksliai, taikliai. Taip Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė pristato ant platesnio delno telpantį satyriko, prozininko, vertėjo Jurgio Gimberio (1938–2018) aforizmų, publicistinio pobūdžio apmąstymų bei miniatūrų rinkinį „Šakėm ant vandens“. Leidykla „Kauko laiptai“ tęsia Kauno šaipokų pašmaikštavimų seriją (Povilas Pažemeckas. „Blakutės“, 2012; Jurgis Gimberis. „Žinios trumpai“, 2013; Aleksas Dabulskis. „Baigtas kriukis“, 2014), dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė aprengia knygutes skoningais drabužėliais. Seriją galima pavadinti ir unikalia. Vis mažiau ne šposus krečiančių, o apie gyvenimo linksmybes parašančių. Beje, ir tokių leidėjų kaip poetas Viktoras Rudžianskas retai pasitaiko. Gal todėl, kad jis pats – iš šaipokų šutvės.

 

 

 

 

Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė    

 

Iš konteinerio, arba „Šakėm ant vandens“

 

Jurgis Gimberis. „Šakėm ant vandens“. Apipavidalino Inga Paliokaitė-Zamulskienė, Zenono Baltrušio fotografijos

Kišeninio formato, švelnios vandens spalvos, kalendoriaus sąvarža dailininkės Ingos Zamulskienės sukabinta, pagaliau atplaukė į pasaulį Jurgio Gimberio knyga „Šakėm ant vandens“. Sakau „pagaliau“, nes autorius, gyvas būdamas, šios knygos nepamatė ir nepačiupinėjo. Dėkoju Viktoro Rudžiansko atkaklumui ir kantrybei, – kelis sykius prašant paramos, jos buvo sulaukta. Galima tik verkšlenti ir gailauti, kad Jurgis taip ir neišvydo dviejų savo knygų, – nei rinktinės „Kolizija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019), nei „Šakėm ant vandens“ (Kauko laiptai, 2020). Gal todėl viename iš paskutiniųjų dienoraščio įrašų jis, rinktinės viršelyje pristatomas kaip „vienas garsiausių Lietuvos satyrikų“, apibendrindamas viso savo gyvenimo prasmę bei pasiekimus, konstatavo: „Dabar suprantu, kad mano gyvenimą įprasmina ir pateisina anūkai: Mariuka, Julija ir Benediktas. Mano gyvenimo reikėjo dėl jų.“ Man buvo graudu, brangu ir skaudu perskaityti šiuos žodžius. O kaipgi kūryba, Jurgi? O taipgi… Šakėm ant vandens. Ko gero, kaip ir visas mūsų gyvenimas. „…Kai neskubi daryt, tai paskui jau ir nereikia“, – tai vienas iš dr. Ražo dėsnių; žavus, nėr ką sakyt, bet tam reikia tvirtos valios ir, kaip sakė Ostapas Benderis, tikėjimo savo rinkėjais…“ (p. 67) – užrašė Jurgis. Labai džiaugiuosi, kad leidėjas nepasidavė tokiai nuostatai ir atliko savo darbą. Tad, kai Rudžianskas pranešė, jog parama knygos leidybai gauta ir ėmėmės darbo, Jurgio kūrybos dvasia sugrįžo.

Gavau knygą redaguoti, Viktoras įtarė, kad aš galbūt geriau pažįstu Gimberio rašybos ir stiliaus riktus, jo autorinę sakinio skyrybą bei slengą. Juoba Jurgiui itin rūpėjo ir skaudėjo lietuvių kalbos kaip gyvo, nuolat atsinaujinančio, o sykiu neprarandančio savo kraujo ir atminties, nuo tautos žmonių valios, o ne nuo grupelės ekspertų priklausančio organizmo gyvastis ir likimas: „…minute tylos pagerbkime nekaltai išnaikintuosius „suokalbis“… „gerbūvis“… „liuosas“… „bevelyti“… „susimildamas“… „pagatavas“… „aplamai“… „sutvėrimas“… „tvartas“ (dėl visa ko, ką žinai, kiek ilgai tvers)… „gailestingumo seselė“; gaila…“ (p. 38).

Redaguojant rankraštį teko atskirti, kur palikta viena kita skyrybos klaidelė, o kur – sąmoningas J. Gimberio sakinio struktūravimas, jam vienam būdingas autorinis stilius, ženklinąs aforistines mintis, paradoksus, brūkštelėjimus ar ilgesnius kasdienius kalendorinius mąstymus. Pastarieji rankraštyje pradedami ir baigiami daugtaškiu. Taip, lyg rašytum ant viską nunešančios laiko tėkmės. „Noriu pasiaiškint dėl keistos skyrybos – daugtaškiai iš abiejų pusių reiškia, kad tai fragmentas iš menamo konteksto, o kabliataškiai – kad tai daugiau nei kablelis, bet dar ne taškas… P. S. Gaila, kad Kurtas Vonegutas „Kūrybinio rašymo pamokoje“ mokė nevartoti kabliataškių“ (p. 10).

Tad kas gi sudėta į tą knygą, kokius juokingus ar graudžius, ironiškus ar sarkastiškus užrašus neša ir nuneša autoriaus patyrimų ir praradimų upė? Tai aforizmai, publicistinio pobūdžio apmąstymai, miniatiūros. Absurdeskos ir gimbereskos, anot šviesios atminties Alekso Dabulskio. Rodos, girdžiu Jurgio komentarą: „…kitą kartą pasijunti toks geras, kad net apsiverki; matyt, dėl kitų – ką jie kalti, kad jie ne tokie…“ (p. 94).

121 kišeninės knygos puslapis. Mano supratimu, puikus dailininkės I. Zamulskienės vaizdinis sprendimas. Tiesa, visi svarstėm ir galvojom, kaip apipavidalinti leidinį. Jurgio autentiški piešiniai jau sudėti į ankstesnes knygas. Netikėtai viename faile radau nuotraukų, prisiminiau, kaip Jurgis kelias dienas važinėjo į „fotosesijas“ per brangias ir jam pačiam svarbias vietas. Šančiai, tiltai, Panemunė, Jurgio portretai… Kažin kokio savo sumanymo Gimberis nebespėjo įgyvendinti, tačiau nuotraukos liko. Fotomenininkas Zenonas Baltrušis prisipažino, kad ši atvaizdų serija – jo darbas. Taip nedidelėje linksmoje knygoje atsirado rimtas ir ramus Jurgis. Ir tai suteikė leidiniui dar vieną akcentą – lyg pats autorius stebėtų, kaip jo tekstai, užrašyti „šakėm ant vandens“, negrįžtamai nuplaukia vaikystės upe Nemunu.

Jurgis Gimberis. Zenono Baltrušio fotografija

Kitaip nei prieš metus leistoje rinktinėje, pastarojoje knygoje nereikėjo tekstų papildymo. Galybė daugtaškių, brūkšnių, brūkšnelių, iš pirmo žvilgsnio – nepertraukiamu srautu rašyti kasdieniai įrašai. Tačiau prie jų dirbta, grįžta, perrašinėta. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio knyga sudėliota paties autoriaus, griežčiausiai atrenkant ir, mano galva, išmetant kitąsyk ir visai įdomius ar juokingus užrašus. Kaip Jurgis rašydavo, žinoma, mačiau. Ant paskirų sąsiuvinio lapų, ant jau spausdintų ir panaudotų tekstų puslapių, „veltui“ nešvaistant popieriaus ir jį panaudojant, t. y. rašant kitoje, švarioje lapo pusėje. Pokario vaiko taupumas… Ir veik visada – nepritapusiojo, iškrentančio iš privalomo kasdienybės konteksto savijauta. Gimberiui rašymas buvo tarsi būtinoji gintis, „mažojo žmogaus“ jausena artino su skaitytojais: humoristinių tekstų skaitymų, susitikimų su studentais, kūrybinių vakarų, seminarų metu netikėto sakinio viražo supurtyti, tragikomiškų atpažįstamų situacijų ar paradoksų priveikti iš juoko leipdavo skirtingo amžiaus ir socialinės padėties klausytojai. O Jurgis? Veik visada ir visur jautėsi kiek svetimas. Gal tik tarp rašto brolių nesidrovėjo savęs. „…čia aš ne apie save, bet patogumo dėlei pavartokim įvardį „aš“; dievaži, bet kurioje draugijoje jaučiuosi apsimetėlis; bet kurioje – intelektualų, valkatų, menininkų, politikų, technokratų, bet kurioje; tačiau, kaip jau esu sakęs – jei esi kentauras, tai ir būk, ir nėr ko skųstis, kentėk…“ (p. 19).  

Jurgio gyvenimo, o ir kūrybos stilius panėšėjo į barakų bliuzo tvarkingas kasdienines pratybas. Jis puikiai buvo įsisąmoninęs savo socialinę proletarinę šančiškio kilmę. Jos nesigėdijo, priešingai, didžiavosi. Taksi važiuodavo tik priverstas. Kai draugai ar artimieji dovanodavę prašmatnų bloknotą ar odiniais viršeliais kalendorių, ar knygą užrašams, rašyti pradėdavęs joje negreit, greičiau iš pagarbos dovanotojui nei iš vidinio poreikio. Rašė ant lapelių. Daug sykių prie savo įrašų grįždavo, braukydavo ir užrašinėdavo „keliais aukštais“. Tikslumo. Smūgio! Išmesdavo tai, kas savaime gali ar turi būti skaitančiajam aišku. Labai daug likdavo eskizinių užrašų, po kurio laiko Jurgis be skrupulų juos naikindavęs. „Prieš galutinai palikdamas ramybėj, aš savo tuos užrašymus persiskaitau garsiai, turi lengvai slysti, skambėti“, – pasidalindavo Jurgis. Lygiai taip dirbdavo ir versdamas knygas, – prieš užrašydamas kiekvieną sakinį, po kelis kartus perskaitydavo garsiai. O aš maniau, kad tik poetai taip elgiasi. „…yra tokių raštų, kurie parašyti lyg ir dailyraščiu ar net kompiuteriu, bet kaip su vištos koja; supranti, ką norėjau pasakyti?..“ (p. 62).

Apie J. Gimberio lingvistinius akrobatinius triukus bei atradimus daug rašiusi ir kalbėjusi yra lingvistė humanitarinių mokslų daktarė Rūta Petrauskaitė. Aptariamame leidinyje vėlgi apstu grįžimų prie kalbos skurdinimo temos, – Jurgis dažnai akiplėšiškai kovoja su kalbininkų nutarimais, paversdamas juos „šposu“, vartaliodamas žodžių reikšmes, nuolat, kas kelintą puslapį grįždamas prie tos pačios jį tiesiog užvaldžiusios kovos, tapusios autoriui įrankiu, priemone kabinti „per kalbą“ kur kas platesnes temas. Juokdamasis iš mūsų visų ir iš savęs: „…dėl priešdėlio „da“ lietuvių kalboje vartojimo (pasikartosiu); senovėje tokiam priešdėliui nebuvo reikalo – ko tik tų laikų mokesčių mokėtojas besiimdavo, tą iki galo ir padarydavo; kitas reikalas dabar – daug kas „nedadaryta“, daug kas „dadarytina“ ir panašiai; net į kašę kitą kartą nedametam, tai ką jau čia kalbėt; todėl šiais laikais priešdėlis „da“ lietuvių kalboje vartotinas, nors dar galima būtų ir dadiskutuoti“ (p. 95). Dažnas Jurgio užrašo triukas pradedamas nuo lingvistinių samprotavimų, nuo kalbos ar ginčo su kalbininkais, o pasukamas, anot Jurgio, į lankas. Tačiau, be jokios abejonės, tai daroma sąmoningai: „…vienas rusiškas frazeologizmas, laisvai verčiamas, skambėtų šitaip: „Driskius gudras išsimislyt“ (nežinau, ar „mislyt“ su nosine ar be); jei prisimintumėm vos begyvą seną barbarizmą, išeitų dar smagiau: „Driskius kytras išsimislyt“; betgi valdžia irgi ne pirštu daryta, tai kaipmat sugalvotų naujas pinkles, ir vėl driskiui šakės; matyt, valdžia pati turi driskių kraujo – kytra išsimislyt…“ (p. 77).

Jurgio Gimberio kūryba neatsiejama nuo autoironijos. Galbūt todėl jo tekstai ir yra guodžiantys, jautrūs, jaukūs, graudžiai juokingi, kad pašaipos, apgailėjimo (ir pagailėjimo) dozė pirmiausia skiriama sau pačiam. Tebus man atleista už palyginimą: J. Gimberio humoro „jungas švelnus“. Vienas tokių žaviausių šios knygos sakinių: „…Dieve mano, kaip kitą kartą aš mane nervuoju!..“ (p. 56). [Netaisiau to „nervuoju“ į „nervinu“, nes skambėtų jau kitaip.]

Ir pabaigai – kulkelė iš ironijos / autoironijos apkasų, turbūt esmingai nusakančių visą Jurgio kūrybą ir pataikančių į dešimtuką: „…jei Dievas tavęs paklaustų, kaip teisingai sutvarkyti šį netobulą pasaulį, viskas būtų kitaip – kur kas blogiau…“ (p.12).

Jurgio Gimberio kūryba man su niekieno nesulyginama. Norint galima įžvelgti tolimų sąsajų – panašios naratoriaus „vargšo, mažojo žmogaus“ laikysenos – Michailo Zoščenkos apsakymuose ar žaidimų kalba ir meistriškomis paradoksų girliandomis išpuoštoje ką tik iškeliavusio Amžinybėn Michailo Žvaneckio kūryboje. Mylimi Jurgio autoriai… Tačiau Gimberis turėjo  s a v o  pasakojimų ir stebėjimo lauką. Jo švelnus, žmogų mylintis ir lengvai pašaipus humoras prilimpa kaip gydantis tvarstis prie brutalios gyvenimo tikrovės išvargintų širdžių. Ir leidžia sielai pailsėti. Iš tiesų taip kuria poetai. Galvodama apie Jurgį, seniai tai įtariau. Nors ir rašome „šakėm ant vandens“.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *