Domas Linkevičius. Poezija

Kviečiame susipažinti su vienu poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvių, pelniusių Kauno meno kūrėjų asociacijos prizą, Domu Linkevičiumi.

 

Nemėgstu prisistatinėti. Kiek save pamenu naujose aplinkose (mokykla, kolegija, naujas darbas…), visuomet žinodamas, kad reikės prisistatyti, papasakoti ką nors apie save, susipažinti, galvoje repetuoju kalbą, o kai ateina laikas – jaudinuosi, ryju seiles, krenkščiu ir drebinu balsą.

Nemėgstu greičiausiai todėl, kad esu uždaras. Lengvai neprisileidžiu nepažįstamų. Sunkiai prisileidžiu pažįstamus. Ir čia į pagalbą ateina poezija. Eilės man kaip durys į kitiems nematomus mano paties kambarius. Šviesos spindulys girios tankmėj. Mano kūriniai leidžia praskleisti tą paslaptingumo šydą, apnuoginti sielą, išsakyti, ko kartais nedrįstu įgarsinti balsu.

Lietuvos poetų akiratyje nesijaučiu naujokas. Šiuolaikiniuose socialiniuose tinkluose esu linkesdometis. Taip pat nesunkiai apie mane daugiau rasite „Google“ paieškoje įvedę raktinius žodžius „Domas Linkevičius, poezija“. Yra tekę ir publikuotis įvairiuose kūrybiniuose leidiniuose, ir poezijos renginiuose dalyvauti, ir savo kūrybos skaityti, ir „laimėti“ konkursuose. Tačiau, jeigu poetui įmanoma kažką laimėti, – tai tikrai ne apdovanojimas, premija, padėkos raštas… tai skaitančiųjų širdies virptelėjimas, patirčių susisiekimas, jausmų atspindys, kuris suartina, leidžia prisiliesti per žodį, sąskambį, melodiją, tekstą.

Manau, tai yra tikroji laimė poetui, ir tuomet prisistatinėti nebereikia.

 

Domas Linkevičius

 

Vėjo rankos

 

Jei būčiau vėjas, būčiau ilgapirštis. 
Tau plaukus glostyčiau kaskart prieš lietų 
ir dozę tavo juoko susišvirkštęs, 
jei būčiau vėjas, būčiau ilgapirštis 
jausmų vagis, kuris nemoka pirštis, 
kol mūsų lūpos meiliai prisišlietų. 
Jei būčiau vėjas, būčiau ilgapirštis. 
Tau plaukus glostyčiau kaskart prieš lietų…

 

Liga

 

Tu moki atsidurt akiraty 
svaigaus akimirksnio ekspromtu. 
Suvelt mintis. Mint jas kaip dviratį, 
važiuot pritaikytą porom. Tu 

lengvai laimėtum žvilgsnių pokerį. 
Esi minorinė gama jam. 
Gal nuotrauka net – prieš ir po – kuri 
per naktį budi miegamajam. 

Be baimės. Pripratai bijoti, kai 
jaunystės laiškus tamsoje suglamžei. 
Degi. Nepadeda antibiotikai – 
tavim tebeserga aplinkui amžiai.

 

Palydovas

 

Atkaklus. Vienakryptis. Kasdieniškas ritmas. 
Mintys gimsta mokėdamos vaikiškai klykti. 
Laikas – miego ryklys. Jo instinktas – praryt mus 
ir palikt neišspręstą ieškojimų lygtį. 

Skrieja metai. Jiems krešant rudens miesto tyrėj 
gaudžia sapnas virš dieviškų katedros bokštų. 
Jo esmės neatlaiko pastraipos ir skyriai. 
Jo gelmėj visos žvaigždės ir žuvys užtrokštų. 

Koks čaižus, kibirkščiuojantis nemigos kirtis. 
Plyšta būgnai. Nutrūksta romantinės gijos. 
Viens kitam atsibodę draugai nori skirtis, 
nors kartu niekuomet nepatyrė draugijos. 

Žiemos virsta pavasariais. Trykšta alyvos – 
fejerverkai žiedų. Nenuskynėm nei vieno… 
neragavome vyno… bet, meile, kol gyvas – 
Tau kasnakt būsiu fosforu spiegiantis mėnuo.

 

Fade out

 

Trūksta žodžių, kuriais išardytume tylą, 
laikas klimpsta į medų sapnų aviliuos. 
Naktimis dar suku tavo juoko vinilą – 
trūksta žodžių, kuriais išardytume tylą. 
Melsvas nemigos pašto balandis pakyla 
ir įsikuria bluostuose tavo giliuos. 
Trūksta žodžių, kuriais išardytume tylą, 
laikas klimpsta į medų sapnų aviliuos.

 

Išeitys

 

Mano žodžiai – pastraipos vėjyje. 
Tavo žvilgsniai – akmenys užanty. 
Juoko forma – kaskart pasėji ją 
atminty. Šėlsta jūra ūžianti, 

skęsta nemigos laivo įgula. 
Alkoholis išsklaido etiką. 
Mūsų kūnai miegot atsigula. 
Galvoje minčių aritmetika. 

Taip kasnakt po truputį žudomės 
užkalbėtų sapnų išvalyme. 
Begalybėj nakties abudu mes 
vienas kito paleist negalime…

 

Trioletas

 
Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi,
liepsnos šalia saulėlydžiai intymūs.
Tik prisimink mane ir būsim dviese.
Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi,
paglostyk jaukų praeities pavėsį,
kad susijungtų tiltai atminty mūs.
Tais vakarais, kai Tu viena stovėsi,
liepsnos šalia saulėlydžiai intymūs.

 

Apgirtę

 
Naktis be gero vėjo. Dar blaivais
po daugiadienių. Vakarykštės toros
kaip naujos. Mudu žaidžiame laivais
prie apskrito stalelio. Plyšta storos

 
arterijos dangaus. Tamsos paklodės
lėtai užkloja žvaigždę po žvaigždės.
Aušra šunis tuoj ant praeivių lodys.
Naujai atrodys ir jaukiau šiugždės

 
nubudę medžių lapai po gaivaus
ir šilto vasaros lietaus. Blaivais?
Ir aš… ir aš jau pamažu blaivaus.

Laivai nuskęs, kur tu padėsi x.
Ryte rasoti akmenys įkais.
Neliks nakties ir mudviejų neliks.