Dalia Poškienė. „Nužėrus laiko dulkes…“

Per Lietuvą ir Europą plačiai suskambo vardas „Normandija–Nemunas“. Ypač iškiliai legendinės eskadrilės dislokavimo 75-metis paminėtas Alytuje, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje ir Alytaus miesto teatre. Girdėta, skaityta, (ne)pamiršta… ir iš naujo verčiamas istorijos puslapis. Istorijos, bylojančios apie  dvidešimtojo amžiaus Europos tautų kovą už laisvę, apie Antrojo pasaulinio karo padarinius ir žmonių likimus. Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, vėl menami įvykiai, palikę gilius pėdsakus Lietuvoje.

Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija (buvusi 2-oji vidurinė mokykla) ir muziejus tapo vienais svarbiausių eskadrilės „Normandija–Nemunas“ dislokacijos  Alytuje atminties saugotojų. Vienas seniausių mokyklinių muziejų, 1969 m. įsteigtas buvusio mokytojo An­ta­no Anuš­ke­vi­čiaus, jo va­do­vau­ja­mas su­si­ra­ši­nė­jo su „Nor­man­di­jos–Ne­mu­no“ la­kū­nais, rinko eksponatus, laiškus, saugojo juos. Dabartinis muziejaus vadovas – gimnazijos neformaliojo švietimo mokytojas Vytautas Bigaila, kruopščiai studijuojantis istoriją, literatūrą – suradęs rašytojo, žurnalisto Laimono Inio knygas „Viena saulė danguj“ bei „Jakai kyla aukštyn“, pasakojančias apie eskadrilę „Normandija–Nemunas“, pakvietė jų autorių dalyvauti minėjimo iškilmėse. 

D. Poškienės fotografija

Svečiai supažindinti su Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos, Mokytojų seminarijos, prancūzų eskadrilės „Normandija–Nemunas“, Dzūkijos krašto istorine medžiaga. Atskira ekspozicija skirta Adolfui Ramanauskui-Vanagui – vienam iš pagrindinių ir reikšmingiausių Lietuvos rezistencijos kovos vadų. Muziejuje galima išvysti šio partizano ir jo bendražygių kovų akimirkas, partizanų buitį, jų ginklus, rastus įvairiose vadavietėse, eksponuojami ir A. Ramanausko-Vanago apdovanojimai, kuriais jis pagerbtas jau po mirties. Muziejuje puikuojasi A. Ramanausko-Vanago bronzinis biustas, sukurtas Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Stanislovo Kuzmos.

Laimonas Inis „Viena saulė danguj“. – Vilnius: Mintis, 1975

Po ne­pri­klau­so­my­bės atkūrimo iš­sau­go­ta eks­po­zi­ci­ja tapo neatskiriama mies­to is­to­ri­jos da­limi. Ją papildė ir nepaprasta L. Inio dovana, solidus en­cik­lo­pe­di­jos apimčių leidinys, kuriame – rašytojo kruopščiai surinkta medžiaga apie eskadrilės technikus, lakūnus, bendrystę su aplinkiniais gyventojais, prisiminimai, ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje (Pokrovkoje), Normandijoje padarytos nuotraukos. Visa tai sugulė į knygą „Viena saulė danguj“. Gimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos (režisierės) Svet­la­nos Ža­dei­kie­nės ir prancūzų kalbos mokytojos Loretos Kašėtienės, pa­gal rašytojo tekstus su­kūrė te­at­ri­nę kom­po­zi­ci­ją „Skren­dam!“. Scenoje atgimė L. Inio jaudinančiai papasakoti autentiški įvykiai, įtraukę Alytaus siuvėją P. Šimanską, elegantiškiems prancūzams siuvusį karines uniformas, bei lakūno Rogerio Sauvage’o pažintis su dzūkaite Apolonija. Taurios meilės istoriją prikėlę „aktoriai“ iki graudulio sujaudino prancūzų lakūno kapitono R. Sauvage’o dukrą Angelę Ramutę Motiejutienę, P. Šimansko sūnus buvo dėkingas už tėvo atminimo įamžinimą. 

Rašytojas, žurnalistas Laimonas Inis. D. Poškienės fotografija

Dėkodamas gimnazijos vadovams, mokytojams, Alytaus miesto savivaldybei, rašytojas L. Inis priminė, kad tai, kas šiandien nužėrus laiko dulkes sugrįžta iš praeities, sugrįžta kaip pavasariniais žiedais nubąlančios obelys, simbolis, jog apginta tėvynė ir iškovota laisvė brangi kiekvienai tautai. Juk kiek lietuvių dalyvavo partizaninėse kovose Prancūzijoje, o šioji, mylėdama laisvę, istorijoje ir kitoms tautoms padėjo ją išsikovoti. Taipogi Prancūzija yra vienintelis kraštas, už kurį nuo 1835 m. kaunasi Svetimšalių legionas. Iš lietuvių po Vogezų ir Alzaso kautynių liko tik apie dešimt sveikų vyrų. Penki krito, kiti buvo sužeisti. Keli gavo pasižymėjimo ženklus – Croix de guerre (lietuviškojo Vyties kryžiaus atitikmuo), o vienas užsitarnavo net ir Médaille militaire. Kiek lietuvių stojo į Svetimšalių legioną po karo, sunku tiksliai pasakyti. Spėjama, kad apie 200. Su didele jų dalimi (apie 80) Lietuvių šalpos draugija Prancūzijoje palaikė ryšius, susirašinėjo, rėmė juos spauda. Tema iki šiol aštri, skaudžiai žeidžianti kaip erškėčiai ir menanti amžiną kovą visuose frontuose – tiek taikos sargyboje, tiek literatūroje.

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos direktorius Virginijus Skroblas kartu su muziejaus vadovu priėmė garbius svečius iš Prancūzijos ambasados ir Prancūzijos instituto Lietuvoje, prisijungusius prie 75-ojo „Normandijos–Nemuno“ eskadrilės dislokavimo jubiliejaus minėjimo.

Atvyko prancūzų gynybos atašė, pulkininkas Stéphane’as Loechleiteris, ir Lietuvos prancūzų instituto direktorius Jeanas-Marie Sanis, kiti garbūs instituto ir ambasados atstovai. S. Loechleiteris papasakojo apie elitinį pulką (grupė buvo įkurta 1942 m. rugsėjo mėn.) Rajake, Sirijoje. Prancūzijos pasipriešinimo lyderio Charleso de Gaulle’io įkurta eskadrilė „Normandija–Nemunas“ 1942–1945 m. iš savo bazės netoli Maskvos įvykdė 5 240 misijų prieš nacių pajėgas. Pulko pavadinimas kilęs nuo  regiono Prancūzijos šiaurėje, apimančio Aukštutinę ir Žemutinę Normandiją. 1943 m. grupė tapo aviacijos pulku 2/3. Šiuo metu pulkas dislokuotas Mont-de-Marsan bazėje ir skraido „Rafale F3“ naikintuvais. Visą eskadrilės istoriją savo pranešime išsamiai atskleidė gimnazijos mokytoja metodininkė Ramutė Volkuvienė.

Ko­vo­da­mi Ta­ry­bų Są­jun­gos–Vo­kie­ti­jos fron­te, pran­cū­zų la­kū­nai at­li­ko dau­giau kaip pen­kis tūks­tan­čius ko­vos skry­džių, nu­mu­šė 273 ir ant že­mė­s su­nai­ki­no maž­daug 80 prie­šo lėk­tu­vų. Iš vi­so es­kad­ri­lė­je bu­vo 97 pi­lo­tai, 42 iš jų žuvo.

Alytaus sav. fotografija

Už sėk­min­gą Ne­mu­no Bal­ta­ru­si­jo­je for­sa­vi­mą eskadrilei su­tei­ktas Ne­mu­no var­das, nuo ta­da Alytuje dislokavęs pul­kas va­di­na­si „Nor­man­di­ja–Ne­mu­nas“. 1981 m. prie aerodromo, kuriame bazavosi legendinė eskadrilė, atidengtas paminklinis akmuo.  2004 m. surengta didelė aviacijos šventė-minėjimas pulko „Normandija–Nemunas“ kovų Alytaus padangėje 60-mečiui pažymėti. Jos metu atidengta medinė stela R. Sauvage’ui atminti. Stelos autorius – lakūno anūkas Erikas Motiejuitis. 2014 m. viena iš Alytaus gatvių pavadinta „Normandijos–Nemuno“ pulko garbei. Tai ilgamečio frankofonijos sambūrio vadovo Al­vy­do Ga­ve­lio iniciatyva, apie kurią pasakojo Alytaus Prancūzijos–Lietuvos asociacijos atstovė, Dzū­ki­jos pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Vi­li­ja Su­šins­kie­nė. O Prancūzijos mieste Vélizy-Villacoublay 2017 m. viena gatvė pavadinta allée Alytus. Ten kabančioje lentelėje rašoma: „Alytus – Lietuvos miestas, Vélizy-Villacoublay draugas.“

„Aly­tus – svar­bus mies­tas Pran­cū­zi­jos is­to­ri­jo­je, nes mes my­li­me šios ša­lies kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas. Tie ry­šiai stip­ri­na­mi ir is­to­ri­ja ku­ria­ma kiek­vie­ną die­ną, ne­bū­ti­nai di­de­liuo­se ren­gi­niuo­se ar mi­nė­ji­muo­se, tai ga­li bū­ti te­le­fo­no skam­bu­tis, šil­tas ir nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas, ži­nu­tė so­cia­li­nia­me tin­kle, pro­jek­tas, mo­ki­nių mai­nai, įdo­mios pa­mo­kos“, – svei­kin­da­ma ren­gi­nio da­ly­vius ir svečius kalbėjo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė.

Kultūrų draugystę ir glaudžius šalių tarpusavio ryšius istorijos sankirtose liudija ne tik XX a. įvykiai, bet ir vis labiau augantis susidomėjimas kalba, žmonių, aplaisčiusių savo krauju žemę, dėl kurios laisvės grūmėsi nelygiose kovose, atminimas.    

Straipsnio autorės fotografijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *